LGBT+ asmenų teisinės padėties istorinė raida Lietuvoje

Asmens teisinė padėtis tam tikroje grupėje, bendruomenėje ar visuomenėje priklauso nuo kur kas daugiau veiksnių nei vien tik nuo rašytinių įstatymų ir taisyklių rinkinio, formaliai galiojančio tam tikrame laiko ir erdvės taške. Teisės samprata yra gerokai platesnė, o primityvus teisės, kaip poreikio ir intuityvios paskatos paklusti tam tikriems įsipareigojimams vienas kito atžvilgiu, pajautimas būdingas ne tik mūsų ikicivilizaciniams protėviams, bet netgi ir bendruomeniniams gyvūnams. Štai, pavyzdžiui, netgi eksperimentai su beždžionėlėmis parodė, kad gyvūnams būdingas pasipriešinimo socialiniam neteisingumui jausmas (angl. „social inequity aversion“).

LGBT+ teisės istoriją kol kas gaubia tirštas rūkas | Jarmo.net koliažas

Aivaras Žilvinskas, teisininkas

aivaras.zilvinskas@gmail.com

Šis tekstas – tai ištrauka iš knygos „LGBT+ ISTORIJA LIETUVOJE: apybraižos ir komentarai“.

Teisinių taisyklių rinkiniai patys savaime tėra tik negyvi idėjiniai konstruktai ir visiškai aišku, kad vien mechaninis vienokių ar kitokių taisyklių priėmimas ir įteisinimas vienoje bendruomenėje, nusikopijavus nuo kitos bendruomenės (kurioje tos taisyklės galbūt puikiai veikia), gali būti ne tik beprasmiškas, bet kai kada ir žalingas. Tai patvirtina gilios krizės probleminiuose pasaulio regionuose, kuriuose tarptautinė bendruomenė bandė įvesti įvairias teisines reformas iš išorės, tai patvirtina ir Europos Sąjungos valstybių narių nevieningumas netgi fundamentinių žmogaus teisių klausimais (ypač LGBT+ asmenų teisių klausimais), kurie, atrodytų, turėtų būti tarsi civilizuotų šalių bendras vardiklis. Tačiau nėra.

Nuo neatmenamų laikų įvairiose civilizacijose formavosi imperatyvai, kurie pagal šiuolaikinį supratimą būtų labiau priskirtini ne teisės, bet religijos, moralės ar filosofijos sritims, o nuo „ikivalstybinių“ laikų mus pasiekė tiek dieviškosios, tiek prigimtinės teisės palikimas. Taigi teisinės taisyklės gyvos tampa tik tikroje socialinėje terpėje, jų pasireiškimas priklauso nuo konkrečios socialinės, kultūrinės aplinkos.

Tad kokia buvo ta istorinė lietuviškoji terpė nuo neatmenamų laikų, kuri formavo LGBT+ žmonių teisinę padėtį? Koks buvo tas jų gyvenimas? Į šiuos klausimus vargu ar kada nors iš viso bus įmanoma išsamiai atsakyti dėl daugelio priežasčių. 

Lietuvos istorinės ir kultūrinės ištakos iš viso skendi užmaršties ir nežinomybės ūkanose. Apie baltiškąją praeitį dažnai kur kas daugiau sužinome iš romėnų, lenkų ar slavų tyrinėtojų darbų, kadangi pirmieji rašytiniai lietuvių kalbos pavyzdžiai ėmė rastis tik apie XVI a., o norminė lietuvių kalba galiausiai atsirado tik XX a. pradžioje. Iš tūkstantmečių gūdumos mus pasiekia tik pavieniai artefaktai ir archeologinės liekanos, iš kurių atkurti senojo pasaulėvaizdžio tiksliai neįmanoma. 

Ir LGBT+ trumpinį sudarančių žodžių ankstesniuose amžiuose nebūta, taigi,  žmonės, kurie šiuo metu apibūdinami kaip LGBT+, yra tarsi pranykę, išsitrynę tiek iš lingvistinio, tiek iš kultūrinio Lietuvos istorijos paveikslo.

Ne paslaptis ir tai, kad istorijoje – ne tik Lietuvos – būta ir savų inkvizitorių bei cenzorių, kurie dėjo pastangas, kad kaip dūmas išnyktų visa, kas neatitiko dominuojančių ideologijų. 

Stiprėjant ir radikalėjant krikščionybės įtakai Lietuvoje į nebūtį ir užmarštį buvo siunčiama visa, kas besiplėtojančių dogmų ir kanonų akivaizdoje buvo pasmerkiama kaip bjaurastis ir nuodėmė. 

Todėl palaipsniui viskas, apie ką nebuvo galima kalbėti viešai, vis labiau stumta į gyvenimo pakraščius, kol galiausiai įžengė į baudžiamosios teisės valdas. 

Viena vertus, LGBT+ santykių prilyginimas nusikalstamiems yra tamsus ir liūdnas Lietuvos istorijos periodas, kaip ir įvairūs kiti nežmoniški paklydimai. Tačiau kita vertus, būtent LGBT+ klausimų kriminalizavimas ir buvo tas pirmasis šiuo metu žinomas oficialus rašytinis LGBT+ asmenų paminėjimas Lietuvos istorijoje. Norėtųsi tikėtis, kad archyvuose ar galbūt kitose uždūlėjusiose vietose dar pavyks atrasti ir kitokių šaltinių, kurie atspindės Lietuvos LGBT+ žmonių istorinį gyvenimą ne tik kriminaliniame kontekste.

Susipažinus su Lietuvos teisės istorijai skirtomis publikacijomis, matyti, kad LGBT+ tema nėra nagrinėjama nei kaip šeimos teisės dalis, nei apskirtai jokiame kontekste. Ši sritis dar nesulaukė teisės mokslininkų dėmesio, todėl kol kas nėra autoritetingų mokslinės analizės šaltinių, kuriais būtų galima pasiremti. Daugiausia informacijos vis dar randama ne lietuvių, o būtent užsienio kalbomis.

Šioje apybraižoje nagrinėjami kai kurie fragmentai, kuriuos pavyko aptikti. Jie rodo, kad LGBT+ asmenų teisinės padėties istorija yra toli gražu ne vien kriminalinė istorija. Toji istorija buvo visai ne tokia, kaip daug kas mėgina pateikti. Desperatiški cenzorių bandymai kažką ištrinti iš kolektyvinės atminties rodo tik pačių cenzorių silpnumą ir baimę, bandymą atitolinti tą akimirką, kai reikės pažvelgti į tiesos veidrodį. Tai, ką jie mėgina taip stropiai ištrinti, tik įrodo, kad tas trinamas dalykas yra kur kas reikšmingesnis nei mėginama įteigti.

Paprastai žmonės yra kviečiami tikėti šviesesne ateitimi, nes niekas negali tiksliai žinoti, kokia ji bus iš tikrųjų. Tačiau šios apybraižos tikslas yra atvirkščias – įkvėpti tikėjimą savo praeitimi. 

Daug kas negrįžtamai prarasta, tačiau tai, kas jau žinoma, ir tai, kas dar neatrasta, leidžia numanyti, kad LGBT+ žmonių vieta Lietuvos istorijoje buvo kur kas šviesesnė. 

Taigi, tikiuosi, kad ši trumpa apžvalga, kupina abejonės, vilties ir atradimų jaudulio, paskatins kitus asmenis giliau pasinerti į laiko klodus bei pagaliau skirti akademinio dėmesio LGBT+ asmenų ir jų teisinės padėties Lietuvoje istorijai.

Tos pačios lyties asmenų santykių teisinio reglamentavimo Lietuvoje ištakos

Tos pačios lyties santykiai egzistavo nuo žmonijos aušros ir nors skirtingose kultūrose požiūris į juos skyrėsi bei reikšmingai kito per amžius, vis dėlto turimi duomenys leidžia manyti, kad net ir žiloje senovėje tokie santykiai nebuvo savaime smerktini ar nepriimtini. 

Kaip į tokius santykius buvo žiūrima baltų kultūros ištakose, duomenų labai trūksta, tačiau lygiai taip pat nėra pagrindo teigti, kad jie būtų buvę kaip nors smerkiami ar baudžiami. 

Tik prasidėjus monoteistinių religijų (judaizmo, krikščionybės, islamo) plitimui ir stiprėjimui, pastebimas tam tikras priešiškumo tos pačios lyties santykiams atsiradimas, tačiau jis dažnai būdavo dirbtinai iškraipomas. 

Pavyzdžiui, ilgainiui į daugelio žmonių sąmonę įaugęs žodis „sodomija“, dar ir dabar dažnai suprantamas kaip homoseksualių santykių praktikavimas, iš tikrųjų įgijo visai nepagrįstą reikšmę. 

Tiek judaizmas, tiek krikščionybė remiasi Biblijos Senajame Testamente esančia istorija apie Sodomos ir Gomoros miestus. Ši istorija vėliau, po daugelio šimtmečių, buvo perkelta ir į musulmoniškąjį Koraną. 

Joos de Momper paveikslas „Lotas ir jo dukerys bėga iš Sodomos ir Gomoros | Šaltinis: museedeflandre.fr

Visos trys religijos šią istoriją pateikia kaip vienatinio dievo rūstybės ir bausmės homoseksualių asmenų atžvilgiu įrodymą. Tačiau perskaičius patį šventraštį akivaizdžiai matyti, kad Sodomos ir Gomoros miestai buvo sugriauti visai dėl kitų priežasčių – dėl svetingumo papročio pažeidimo, plėšimų ir prievartavimų, kurie dažnai vykdavo keliautojų ir miesto svečių atžvilgiu, o paskutinis lašas buvo miesto gyventojų pasikėsinimas išprievartauti keliautojais apsimetusius dievo siųstus angelus. 

Taigi šių miestų istorija neturi nieko bendro su savanoriškais homoseksualiais santykiais, tačiau žmonių kolektyvinėje sąmonėje susiformavusį stereotipą ištrinti labai sunku.

Tokio stereotipo atsiradimas irgi nestebina, turint omeny, kad anuomet, prieš 2-3 tūkstantmečius tokių įstatymų, kaip mes juos suprantame šiandien (išleistų parlamento ar kitokio pasaulietinio, demokratiškai išrinkto įstatymų leidybos organo) nebuvo, o įstatymo statusą turėdavo religiniai priesakai ir šventraščiai. Tačiau skaityti šventraščių liaudis negalėjo tiek dėl neraštingumo, tiek dėl nepakankamo kopijų kiekio. Taigi, religinės kilmės įstatymai, o tiksliau – jų interpretacijos, tarp neraštingos liaudies sklido žodžiu, iš pranašų, rašto aiškintojų ir įvairių šventikų lūpų.

Ilgainiui formuojantis pasaulietinėms valstybėms, ėmė rastis ir pasaulietiniai įstatymai, išleisti valdovų, kurie vis labiau vengdavo dalytis valdžia su religiniais autoritetais. 

Baltų teritorijose, kuriose užgimė ir Lietuvos valstybė, pasaulietiniams valdovams daugelį amžių nerūpėjo LGBT+ asmenų klausimų teisinis reglamentavimas, todėl apie juos nieko neužsimenama ankstyviausiuose Lietuvos teisės rašytiniuose šaltiniuose, tokiuose kaip Prūsų (Pamedės) teisynas (1340 m.) ar Kazimiero teisynas (1468 m.)

Ar įmanoma atsekti, kokia buvo baltų protėvių laikysena LGBT+ asmenų atžvilgiu dar iki krikščionybės atėjimo ir iki rašto atsiradimo? Žinoma, tai didžiulis iššūkis istorijos ir kultūros tyrinėtojams, tačiau pagaliau būtina jo imtis. 

Vis dėlto norėtųsi kiek spekuliatyviai atkreipti dėmesį į tai, kad baltų senosios pasaulėžiūros toli gražu nebuvo lytiškai sterilios. Iš išlikusių senųjų tikėjimų nuobirų ir fragmentų galima numanyti, kad seniesiems baltams lytiškumas, gyvybiškumas, kūniškumas buvo neatsiejami būties ir tikėjimo dalykai. Tuose tikėjimuose gausu kraujomaišos, aistros, nežaboto gaivališkumo. Buvo garbinami dangaus kūnai, tokie kaip Saulė, Mėnulis, žvaigždės, tačiau pagal vienas mitų versijas Saulė ir Mėnulis buvo brolis ir sesuo, pagal kitas – sutuoktiniai. Mėnulis nevengdavęs santykių ne tik su Saule, bet ir su jos dukromis žvaigždėmis, o dargi būdavo atsakingas už augalijos, žemės (Žemynos) apvaisinimą. Toks jo stropumas buvo sukėlęs ir paties Perkūno pyktį. Seksualumu alsavo ir žalčio kultas, buvo garbinami lytinius santykius globoję dievai Gondas ir Pizius. Na, o vaisingumo ir tekančių vandenų dievas Patrimpas bei laivų ir žvejų dievas Bardaitis (Bardoayts/Gardoayts), kaip teigia mitologijos tyrinėtojai, galimai sudarė tam tikrą porą, dažnai lyginamą su graikų mitologine Kastoro ir Polukso pora, nes pastarieji taip pat dažnai laikomi jūreivių globėjais. Poluksas dėl Kastoro paaukojo savo nemirtingumą (beje, ypač originalią šio nemirtingumo interpretaciją pateikė Salvadoras Dali), o kokie gi santykiai siejo Patrimpą ir Bardaitį – vis dar neišspręstas galvosūkis mitologijos tyrinėtojams. 

Tačiau aišku viena: paslapčių klodai yra daug margesni nei atrodo.

Karaliaus Videvuto (500-573 m.) vėliavos, vaizdavusios senovės lietuvių dievus, fragmentas. Joje pavaizduotas pavasario, vaisingumo ir tekančių vandenų dievas Patrimpas, kuris, manoma, sudaro dieviškąją porą su laivų ir žvejų dievu Bardaičiu | Šaltinis: Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema 

Lietuvos Statutų ir Abiejų Tautų Respublikos laikai

Lietuvos visuomenės margumas vėlesniais, Statutų (1529, 1566 ir 1588 m.) laikais taip pat buvo žinomas Europoje. 

Statutai iš esmės buvo bajorų luomui skirti teisės aktai, kurie nereglamentavo nekrikščioniškų grupių, valstiečių gyvenimo. Nors Statutai ir buvo ypač reikšmingi, pažangūs to laikotarpio teisės šaltiniai, reguliavę tiek baudžiamuosius, tiek šeimos, tiek kitus klausimus, ir atspindėję naują valstybės raidos etapą, vis dėlto tos pačios lyties santykiai juose nei reguliuojami, nei smerkiami nebuvo. 

To laikotarpio valstybinė politika toleravo ir savitas, t.y. nekrikščioniškų tikybų įtakos suformuotas šeimų tradicijas, būdingas tam tikroms tautinėms grupėms, šią toleranciją patvirtindama atskiromis privilegijomis.

Po Liublino unijos 1569 m. susikūrė bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė. Šis laikotarpis taip pat įdomus ir spalvingas, tačiau yra aišku, kad įstatymiškai vienalyčiai santykiai smerkiami nebuvo, o ir visuomenėje vienalyčių santykių reiškinys nebuvo stebinantis, nors atvirai ir neaptarinėtas. 

Pavyzdžiui, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto III Vazos sūnus Vladislovas, vėliau tapęs karaliumi Vladislovu IV Vaza, sukėlė skandalą, kai tėvo padovanotus prabangius, išskirtinius rūmus Varšuvoje jis 1632 m. perdovanojo savo favoritui, vaikystės draugui Adamui Kazanovskiui. Šis akibrokštas labai užrūstino Vladislovo tėvą, tačiau jis nieko padaryti nespėjo, nes netrukus tais pačiais metais mirė palikdamas visą valdžią Vladislovui. 

Šiam savo favoritui Vladislovas suteikė ir daugybę kitokių malonių, dovanų ir pagalbos karjeroje. O pats Adamas Kazanovskis netgi ir neslėpė, kad savo santuoką su žmona sudarė iš esmės dėl statuso ir jos tėvo turtų, o vaikų niekada neturėjo. 

Arba, pavyzdžiui, teigiama, kad Jonušas Aleksandras Sanguška (1712–1775), Lietuvos didysis ginklininkas, Lietuvos dvaro maršalka, netgi neslėpė savo vyriškos lyties meilužių ir todėl žmona jį paliko.

Vladislovo Vazos portretas (apie 1613-1614 m.).Spėjama, kad autorius galėjęs būti Jakob Troschel. Manoma, kad būsimasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, turėjo meilės romaną su savo favoritu Adam Kazanowski | Šaltinis: wikimedia.org

Galiausiai Švietimo amžiaus idealai – laisvė, tolerancija, valdžių padalijimas, visuomenės darna – rado savo vietą 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje, kuri alsavo laisvės, o ne represijų dvasia. Visgi LGBT+ klausimai joje neminimi. Šių idealų įgyvendinimą sustabdė istoriniai verpetai – padalijimai, kurie nulėmė Abiejų Tautų Respublikos pabaigą.

Rusijos imperijos laikai

Po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos paskutiniojo padalijimo didesnė Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį, taigi, palaipsniui pradėti taikyti ir imperiniai įstatymai.

Iki 1835 m. Rusijos imperijoje vienalyčiai santykiai baudžiami nebuvo, galiojo tik imperatoriaus Petro I karinis ir jūrinis statutai, kurie buvo taikomi tik karo tarnybą einantiems asmenims ir kuriuose buvo tiesiogiai uždraustas vyrų santykiavimas su vyrais.

Fragmentas iš Rusijos imperijos įstatymų pilno rinkinio (1649 - 1825); Tomas 5 (1713 - 1719) | Šaltinis: Rusijos nacionalinės bibliotekos svetainė

1716 m. Karinio statuto XX skyriuje, skirtame „sodomiškoms nuodėmėms, prievartai ir pablūdimams“ buvo įtvirtintas 166 straipsnis, kuriame numatyta, kad už vyro sanguliavimą su vyru baudžiama, o jeigu buvo panaudota prievarta – baudžiama mirtimi arba amžina tremtimi. Ano meto požiūrį į vyro santykiavimą su vyru rodo ir tai, kad šis 166 straipsnis buvo iš karto po 165 straipsnio, numačiusio bausmę už santykius su gyvuliu ar žvėrimi.

Fragmentas iš Petro I patvirtinto Karinio statuto, Rusijos imperijos įstatymų pilnas rinkinys (1649 - 1825); Tomas 5 (1713 - 1719), įstatymų Nr. (2620 - 3479), psl. 370 | Šaltinis: Rusijos nacionalinės bibliotekos svetainė

1720 m. Jūrinio statuto XVI skyriuje, skirtame „kūniškam pablūdimui ir pablūdusiai prievartai“, buvo įtvirtintas 119 straipsnis, kuriame taip pat numatyta, kad už vyro sanguliavimą su vyru baudžiama, prievartos atveju – baudžiama mirtimi arba amžina tremtimi. Atitinkamai prieš tai buvęs 118 straipsnis numatė bausmes už santykiavimą su gyvuliu ar žvėrimi.

Fragmentas iš Petro I patvirtinto Jūrinio statuto, paimta iš Rusijos imperijos įstatymų pilno rinkinio (1649 - 1825); Tomas 6 (1720 - 1722), įstatymų Nr. (3480 - 4136), psl. 78 | Šaltinis: Rusijos nacionalinės bibliotekos svetainė

Tačiau minėtieji Petro I statutai nebuvo skirti civiliams ar kitiems imperijos gyventojams, taigi, ir Lietuvos gyventojams nebuvo aktualūs, tuo labiau kad imperiniai įstatymai dar nebuvo taikomi vadinamosioms „Vakarų gubernijoms“, į kurias pateko ir lietuviškos žemės. Tačiau padėtis pasikeitė 1835 m., kai įsigaliojo naujasis Rusijos imperijos įstatymų sąvadas, patvirtintas imperatoriaus Nikolajaus I manifestu.

Fragmentai iš 1833 m. sausio 31 d. Nikolajaus I manifesto, kuriuo patvirtintas Rusijos imperijos įstatymų sąvadas:

Pirmajame fragmente rusų k. nurodyta: „1. Sąvadas įgis įstatymo galią ir pradės galioti nuo 1835 metų sausio 1 d.“ | Šaltinis: Rusijos valstybinės archyvų tarnyba

Antrajame fragmente rusų k. nurodyta: „Sudaryta Sankt-Peterburge sausio 31 dieną 1833 metais nuo Kristaus gimimo ir aštuntaisiais nuo Mūsų viešpatavimo pradžios“. Dokumentą ranka surašė Valstybės tarybos pirmininkas kunigaikštis V. Kočubėjus, o antrajame fragmente matyti Nikolajaus I originalus parašas | Šaltinis: Rusijos valstybinės archyvų tarnyba

Naujasis Sąvadas pradėjo galioti visiems imperijos gyventojams, taigi, ir Lietuvai, tačiau ne iš karto. Pažymėtina, kad visa apimtimi imperiniai įstatymai „Vakarų gubernijoms“ (taigi ir Lietuvai) formaliai pradėti taikyti tik nuo 1840 m., tačiau faktiškai Rusijos baudžiamieji įstatymai teismuose pradėti taikyti anksčiau, po 1830-1831 m. sukilimo.

15 tomų Sąvadą sudarė daugybė įvairių įstatymų ir tūkstančiai straipsnių. Paskutinysis, 15-asis tomas, buvo skirtas baudžiamiesiems įstatymams, o jo IX skirsnio IV skyrius buvo skirtas „sanguliavimui su vyru ir su gyvuliu“. Už šio skyriaus 677 straipsnyje nurodytą nusikaltimą (vyrų sanguliavimą) buvo numatyta bausmė – socialinio statuso teisių atėmimas, plakimas botagu ir tremtis.

Fragmentas iš 1832 m. laidos Rusijos įstatymų sąvado 15 tomo, 228 psl., kuriame užfiksuotas 677 straipsnis, numatęs baudžiamąją atsakomybę už vyro sanguliavimą su vyru. Šaltinis: wikisource.org

Šis Sąvadas yra ne kažkoks savarankiškas teisės aktas, o tiesiog įvairių, skirtingų sričių teisės aktų, surinktų iš visų imperijos pakampių, junginys, kuris būdavo nuolat papildomas ir leidžiamas iš naujo keičiantis jį sudarantiems įstatymams. 

Svarbu paminėti 1845 m. imperatoriaus Nikolajaus I patvirtintą pirmąjį Rusijos istorijoje baudžiamąjį kodeksą, kuris įsigaliojo 1846 m. ir su pakeitimais didžiąja dalimi galiojo iki pat 1918 m. (nes 1903 m. priimtas naujasis Baudžiamasis statutas įsigaliojo ne iš karto, o atskiri jo straipsniai buvo pradedami taikyti palaipsniui, tačiau jo visišką įsigaliojimą nutraukė 1917 m. įvykusi Spalio revoliucija). Šis kodeksas, žinoma, buvo įtrauktas į Sąvadą, ir straipsnis Nr. 1293, draudęs „vyro sanguliavimą su vyru“ (apibūdintą kaip „prigimčiai priešingą ydą“, tačiau žodis „yda“ šiuo atveju, kaip toliau matysis iš teisininkų Nekliudovo, Nabokovo darbų, turėtų būti suprantamas kaip iki galo atliktas lytinio pobūdžio veiksmas, o ne vien tik kaip polinkis ar potraukis), jau buvo įtrauktas į VIII skirsnio („nusikaltimai prieš visuomeninės santvarkos gerovę“) IV skyrių, skirtą nusikaltimams „prieš visuomenės moralę“. 

Šis nusikaltimas buvo baudžiamas visų asmens statuso teisių praradimu, tremtimi į Sibirą arba dar papildomai nuplakant botagu. Jeigu nusikalto krikščionis, jam papildomai buvo skiriama atgaila bažnyčioje.

Vėliau Sąvadas buvo taisomas daug kartų, tad keisdavosi ir straipsnių numeracija. Pavyzdžiui, 1857 m. išleistoje Sąvado redakcijoje vyro sanguliavimo su vyru nusikaltimas liko tame pačiame skyriuje, bet straipsnio numeris pasikeitė į 1348. Bausmės už šią veiką liko iš esmės tokios pat kaip ir pagal 1845 m. kodeksą.

Fragmentas iš 1857 m. laidos Rusijos įstatymų sąvado 15 tomo, 353 psl., kuriame užfiksuotas 1348 straipsnis, numatęs baudžiamąją atsakomybę už vyro sanguliavimą su vyru | Šaltinis: runivers.ru

Tuo tarpu 1885 m. Sąvado redakcijoje bausmės už šį nusikaltimą (straipsnio Nr. 995) jau gerokai sušvelnintos: atimamos tik kai kurios privilegijos ir specialios statuso teisės, o vietoje tremties buvo skiriamas areštas auklėjamosiose įstaigose nuo 4 iki 5 metų.

Svarbu išsiaiškinti, ką reiškė „vyro sanguliavimo su vyru“ sąvoka (rusų k. įvardinta žodžiu „мужеложство“), kuo ji pasireiškė ir ką konkrečiai draudė įstatymas. 

Praėjusiais amžiais šios temos labai vengta, todėl ir tikslių sąvokų dar nebuvo, o pats vienalyčių santykių reiškinys vadintas įvairiai – sodomija, uranizmas ir pan. 

Šiuo požiūriu labai svarbus yra Rusijos imperijos teisininko V. D. Nabokovo 1902 m. parašytas straipsnis šia tema, kuris buvo publikuotas Sankt Peterburgo universiteto žurnale „Teisės žinios“. 

Autorius atkreipė dėmesį, kad anuomet teisinėje literatūroje „sodomija“ iš viso nebuvo nagrinėjama, nes buvo manoma, kad tiek „suėjimas su gyvuliu“, tiek „vyro sanguliavimas su vyru“ neturėtų būti iš viso minimi kaip labai bjaurūs dalykai, nederantys krikščionims. Todėl, kaip nurodė Nabokovas, teisinėje praktikoje iškildavo didžiulių kliūčių, kaip tinkamai taikyti įstatymą, jeigu nėra aiški jo sudėtis, t.y. kokie konkretūs veiksmai draudžiami ir baudžiami. 

Anot Nabokovo, teisinės literatūros, analizuojančios, kas gi yra tas „vyro sanguliavimo su vyru“ nusikaltimas teisine prasme, nebuvo iki pat 1901 metų. Tas autorių labai stebino, turint omeny, kaip griežtai būdavo baudžiama už šį nusikaltimą. Nabokovas netgi cituoja kitą autorių Lochvickį, anot kurio, senovės Rusioje „vyrų sanguliavimas su vyrais“ buvo plačiai paplitęs reiškinys, neva dėl dažnų ilgalaikių karų ir moterų neprieinamumo, nors moraliai ši praktika ir buvo smerkiama. Tačiau iki Petro I reformų teisė šių klausimų nereglamentavo. 

Pagal Nabokovą, ano meto teisės teoretikai bet kuriuo atveju vienbalsiai sutarė, kad „vyro sanguliavimo su vyru“ nusikaltimo sudėtis anuomet reiškė analinę sueitį, todėl tokių aktų baudžiamumas turi būti suprantamas tik tokia siaura prasme.

Fragmentas iš V.D.Nabokovo straipsnio 1902 m. žurnale, 148 psl. | Šaltinis: prlib.ru

Tačiau įdomu tai, kad 1869 m. Mikirtumovo byloje (Nr. 642) Rusijos aukščiausia teisminė institucija (Senatas) kodekso straipsnį, skirtą „vyro sanguliavimui su vyru“, pritaikė byloje, kurioje vyras analiniu būdu per prievartą santykiavo su moterimi, nes kito, tinkamesnio straipsnio, tiesiog nebuvo, o nusikaltėlio nenorėta paleisti nenubausto. 

Taip pat Nabokovas, analizuodamas šio nusikaltimo sudėtį jo baigtumo prasme (t.y. ar sudėtis formali, kai baudžiama vien už erotinio veiksmo pradėjimą, nepriklausomai nuo to, ar pavyko jį atlikti, ar vis dėlto sudėtis laikytina materialia, kai baudžiama tik už atliktą, užbaigtą lytinį veiksmą), atkreipė dėmesį į nuomonių prieštaringumą: anot Nekliudovo, pakanka vien lytinio veiksmo pradžios, tuo tarpu kiti autoriai ir pats Nabokovas labiau linko į tokį požiūrį, kad „vyro sanguliavimas su vyru“ gali būti baudžiamas tik už atliktą iki galo „intrusio membri in anum“ veiksmą (išvertus iš lotynų k. – lytinio organo įvedimas į analinę angą), o jeigu toks įvedimas neįvyko, tačiau bandyta tai daryti, tai turėtų būti baudžiama kaip už pasikėsinimą.

Tik analinio santykiavimo baudžiamumą patvirtina ir kito žymaus Rusijos imperijos teisininko Nekliudovo veikalas. Be to, Nekliudovas, atsižvelgdamas į 1872 m. Rusijos teismo nuosprendį Kosterino byloje Nr. 1362, nurodė, kad už „vyro sanguliavimą su vyru“ buvo baudžiama tik tuo atveju, jeigu nustatyta analinė sueitis, tuo tarpu paprasčiausias polinkis į tokį elgesį arba vyrų įprotis tarpusavyje „amoraliai elgtis“ nebuvo baustinas pagal įstatymą.

Fragmentas iš N. A. Nekliudovo 1876 m. Rusijos baudžiamosios teisės vadovėlio, T. 1, 428-430 psl.

Taigi, išeina, kad kitokios vyrų santykiavimo formos, nesusijusios su „intrusio membri in anum“, nebuvo baudžiamos pagal įstatymą, jeigu jos nebuvo susijusios su prievarta. 

Tuo tarpu lesbiečių santykiai iš viso nepateko į įstatymo reguliavimo sritį ir todėl lesbietės baudžiamąja tvarka nebuvo persekiojamos. 

Remiantis išdėstyta informacija, galima manyti, kad transseksualumo klausimas taip pat nebuvo įstatymiškai reguliuojamas, nes įstatymo prasme asmens tapatinimasis su tam tikra lytimi nebuvo aktualus – svarbiausia buvo, kaip asmuo panaudoja vyrišką lytinį organą. Būtent analiniai lytiniai santykiai buvo draudžiami pagal įstatymą.

Tarpukario Lietuva

Asociatyvi Chrysostomos Galathris/pexels.com nuotr.

Lietuvai atkūrus valstybingumą 1918 metais, nebuvo išsivaduota iš Rusijos imperinių įstatymų įtakos. Įdomu tai, kad Rusijoje įvykus 1917 m. revoliucijai, 1903 m. Nikolajaus II patvirtintas naujasis Baudžiamasis statutas taip ir liko iki galo neįsigaliojęs (žr. aukščiau), tačiau paradoksalu, kad būtent Pabaltijo gubernijose šis naujasis 1903 m. Baudžiamasis statutas įsigaliojo visa apimtimi.

Atkurtos Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas 1919 m. sausio 16 d. įstatymu įtvirtino, kad įteisėtu baudžiamuoju kodeksu yra laikomas Rusijos 1903 m. patvirtintas kodeksas, kuris turėjo galios ir esant vokiečių okupacijos valdžiai, išskyrus: a) §§ 82—84, 88—96, 98 ir 134; b) visą trečiąją dalį (§§ 99—107) ir c) visa tai, kas priešinga Laikinajai Lietuvos Valstybės Konstitucijai. Iš esmės tarpukario Lietuvoje galiojo imperinis kodeksas, kuriame vietoje žodžio „Rusija“ buvo įrašyta „Lietuva“, su kai kuriais kitais nedideliais pakeitimais.

Imperatoriaus Nikolajaus II laikais atmosfera LGBT+ asmenų atžvilgiu gerokai laisvėjo, prasidėjo netgi teisininkų diskusijos dėl galimo vienalyčių santykių dekriminalizavimo, kurių neformaliu lyderiu tapo minėtasis teisininkas V. D. Nabokovas. Nepaisant raginimų dekriminalizuoti vyrų lytinius santykius, visgi 1903 m. baudžiamajame statute liko 516 straipsnis, kuriame bausmės už šią veiką visgi buvo gerokai sumažintos. Taigi nuo 1919 m. tarpukario Lietuvoje šis straipsnis taip pat galiojo ir atrodė taip:

Fragmentai iš 1903 m. Rusijos baudžiamojo statuto (kodekso), įteisinto Lietuvoje 1919 m. | Šaltinis: K.Jablonskis. Baudžiamasis statutas su papildymais. II-as leidinys. „Literatūros“ knygyno leidinys, Kaunas, 1931. – 172-173 psl.

Visgi šiuo metu nėra duomenų, ar Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, taip pat tarpukario laikotarpiu, kas nors buvo nuteistas baudžiamąja tvarka už „vyro sanguliavimą su vyru“. Šiam klausimui atsakyti reikalingi papildomi istoriniai tyrimai.

Sovietinis laikotarpis

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. birželio 15 d., imta įvedinėti sovietinę teisę ir jau 1940 m. lapkričio 6 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo „prašymu“ TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „dėl laikino taikymo RTFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijoje“. 

Tuo metu Tarybų Sąjungoje galiojo 1926 m. sovietinis kodeksas, tačiau po 1917 m. Spalio revoliucijos atšaukus imperinius įstatymus keliolika metų vienalyčiai santykiai buvo dekriminalizuoti. Tačiau Stalino paliepimu nuo 1933 m. prieš homoseksualius asmenis vėl pradėtos represijos, o nuo 1934 m. RTFSR baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 154-a straipsniu, kuriame numatyta, kad „vyrų sanguliavimo“ veika (rus. мужеложство) baudžiama laisvės atėmimu nuo 3 iki 5 metų. Taigi, šios nuostatos nuo 1940 m. pabaigos pradėtos taikyti ir okupuotoje Lietuvoje. 

Tiesa, nacistinei Vokietijai laikinai pakeitus sovietų okupaciją, nauja okupacinė valdžia nustatė, kad Lietuvoje palaipsniui bus keičiama sovietinė teisė. Teismai privalėjo vadovautis nepriklausomos Lietuvos įstatymais, tačiau baudžiamosios teisės sričiai vokiečių komisaras Lietuvoje nustatė išimtį – ši teisė negaliojo vokiečiams ir žydams. Sovietams išstūmus vokiečius, automatiškai pratęstas sovietinių įstatymų galiojimas. 

Trumpas nacių okupacijos laikotarpis jokios esminės teigiamos įtakos LGBT+ asmenų padėčiai formaliai neturėjo, greičiau atvirkščiai, nes tuo metu nacizmo ideologija buvo ypač priešiška įvairių žmonių grupių atžvilgiu, tarp jų ir LGBT+ asmenų, todėl žmonės labai slėpė savo lytinio gyvenimo ypatybes.

Siekiant pademonstruoti, kad sovietinė teisė yra ne „primesta“ iš Maskvos, o pageidaujama pačių sovietinių visuomenių, buvo skatinamas nacionalinių įstatymų pagal sovietinį pavyzdį priėmimas. 

Tad 1961 m. buvo priimtas Lietuvos TSR baudžiamasis kodeksas, kuris su daugybe įvairių pakeitimų galiojo net iki 2003 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo naujasis, savas nepriklausomos Lietuvos baudžiamasis kodeksas, kuris buvo ruošiamas ne vienerius metus po Nepriklausomybės atkūrimo. 

Tarybiniame kodekse buvo įtvirtintas 122 straipsnis, kuriame buvo numatyta laisvės atėmimo iki 3-ejų metų bausmė už vyro santykiavimą su vyru. Moterų vienalyčiai santykiai, kaip matyti, į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį nepateko.

Sovietiniu laikotarpiu, kaip rodo V. Valodzino pateikiama analizė, Lietuvoje buvo taikoma reali atsakomybė už šį nusikaltimą, t.y. už vyro sanguliavimą su vyru. Anot šio autoriaus, kuris remiasi Rusijos Federacijos valstybinio archyvo duomenimis, Lietuvos TSR laikotarpiu nuo 1946 iki 1991 m. iš viso už šią veiką buvo nuteisti 254 asmenys.

Nepriklausomos Lietuvos laikai

Netgi atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę formaliai vyro santykiavimas su vyru (netgi savanoriškas) buvo baudžiamas ir tik 1993 m. priimta Baudžiamojo kodekso pataisa, kuria panaikinta atsakomybė už vyrų savanorišką santykiavimą. Šiuo metu nėra duomenų, ar nepriklausomoje Lietuvoje kas nors buvo nuteistas pagal šį straipsnį, tačiau šiuo požiūriu reikalingas papildomas tyrimas. 

Na, o diskriminuojančiai atrodanti ir visiškai perteklinė nuostata, kad baudžiama už „vyro lytinį santykiavimą su vyru, pavartojant fizinį smurtą ar grasinimus“, formaliai galiojo iki pat naujojo kodekso įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. 

Tokia situacija susiklostė todėl, kad tuo metu tiesiog nebuvo kito straipsnio, ginančio vyrus nuo lytinio smurto. Naujajame 2003 m. įsigaliojusiame kodekse neliko ir savanoriškų lytinių santykių amžiaus ribos skirstymo pagal lytį.

Svarbu pažymėti, kad 1996 m. Lietuvoje pradėta taikyti Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos 10-oji redakcija, kas lėmė, jog seksualinė orientacija nebebuvo bent jau formaliai laikoma medicininiu sutrikimu Lietuvoje. 

Palaipsniui laisvėjantis ir mažiau priešiškas požiūris į LGBT+ asmenis lėmė ir tai, kad su jais susiję dalykai tapo ne vien baudžiamosios teisės klausimu. Ėmė plėtotis civiliniai įstatymai, kuriais vis labiau buvo įtvirtinamos ir saugomos LGBT+ asmenų teisės.

Pavyzdžiui, 2001 m. įsigaliojusiame naujajame Lietuvos civiliniame kodekse nors vis dar buvo įtvirtintas (galiojantis iki šiol) draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims (CK 3.12 str.), tačiau  numatyta iki šiol niekada nepripažinta teisė pakeisti lytį (CK 2.27 str.). 

Nors straipsnis, numatęs teisę pakeisti lytį, niekada formaliai neįsigaliojo (nes nebuvo priimtas įstatymas, nustatantis lyties keitimo sąlygas ir tvarką), vis dėlto Lietuva dėl šios situacijos pralaimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT). Ir nors EŽTT sprendimas, įpareigojantis priimti lyties keitimo įteisinimui būtiną įstatymą, iki šiol nėra įgyvendintas, vis dėlto bendrosios kompetencijos teismai ėmė pripažinti lyties pasikeitimo faktą pagal individualius asmenų pareiškimus.

Svarbu ir tai, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo Lygių galimybių įstatymas, skirtas asmenis apsaugoti nuo diskriminacijos, taip pat ir nuo diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos įvairiose srityse. 

Diskriminaciją patyrę asmenys įgijo teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigą, nagrinėjančią skundus ikiteismine tvarka. 

Vis dėlto Lietuva iki šiol vengia pasirašyti ir ratifikuoti Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos konvencijos 12 protokolą, kuriuo nustatomas bendrasis diskriminacijos (bet kokiu pagrindu) draudimas visose srityse. Situaciją gerokai palengvino Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos (kuri tiesiogiai taikoma Lietuvoje, kaip ES valstybėje narėje, ir kuri turi viršenybę prieš Lietuvos įstatymus) įsigaliojimas 2009 m. 

Chartijos 21 str. aiškiai draudžiamas diskriminavimas bet kokiu pagrindu, įskaitant ir lytinę orientaciją, taigi, ja galima remtis tiesiogiai tiek Lietuvos teismuose, tiek kitose institucijose.

Vienas iš esminių įvykių LGBT+ asmenų teisinės padėties istorijoje yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. nutarimas, kuriuo išaiškinta, kad pagal Konstituciją ginamos ir kitokios, ne vien santuokos pagrindu sudarytos šeimos, ir kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

Asociatyvi Polina Tankilevitch/pexels.com nuotr.

2019 m. Konstitucinis Teismas nagrinėjo atvejį, kai užsieniečiui, sudariusiam santuoką užsienyje su tos pačios lyties Lietuvos piliečiu, buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. Teismas išaiškino, kad atsisakymas išduoti tokį leidimą negali būti grindžiamas vien užsieniečio lytine tapatybe ir (ar) seksualine orientacija.

Vis dėlto šiuo metu Lietuvoje vienos lyties poros vis dar yra teisiškai nepripažįstamos kaip šeima, jos neturi galimybės jokia forma įteisinti savo šeimyninės sąjungos ir atitinkamai neįgyja kitokių šeimos nariams būdingų teisių ir pareigų nei tarpusavyje, nei santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

2021 m. spalio 14 d. Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje Lietuva buvo pirmą kartą išrinkta į Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybą 2022-2024 m. laikotarpiui. Reikėtų tikėtis, kad ši garbinga ir įpareigojanti pozicija paskatins Lietuvą daryti didesnę pažangą žmogaus teisių srityje, o teisininkai, istorikai ir kitų mokslų atstovai skirs šiai sričiai didesnį dėmesį neaplenkdami ir LGBT+ temos.

Šaltiniai:

1. Joseph Henrich. Inequity aversion in capuchins? Nature volume 428, page 139 (2004)
2. Sarah F. Brosnan & Frans B. M. de Waal. Monkeys reject unequal pay. Nature volume 425, pages 297–299 (2003)
3. E.Kūris. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės tradicijos. Įžanginis straipsnis Glendon M. A., Gordon N. W. ir Osakwe Ch. knygai „Vakarų teisės tradicijos“, ALK, 1993, psl. XXIV.
4. G. Beresnevičius. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Aidai, 2001. – 67, 131 psl.
5. Žr. Salvadoro Dali kūrinį „Immortalite de Castor et Pollux“ ir serijos „Dešimt nemirtingumo receptų“ (Dix recettes d'immortalité), 1973.
6. V.Andriulis. Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588 m.) šeimos teisė. Vilnius, 2003 - 14, 39 psl.
7. Jerzy Lileyko. Życie codzienne w Warszawie za Wazów . Warszawa, 1984. – Psl. 184
8. Małgorzata Rozbicka, Robert Kunkel, Wojciech Wółkowski. Dzieje budowlane warszawskiego pałacu Adama Kazanowskiegow świetle badań architektonicznych. Architektura, 2017. psl. 14
9. Marcin Broniarczyk. Adama Kazanowskiego, marszałka nadwornego koronnego, lata szkolne i peregrynacje, "Rozprawy z Dziejów Oświaty" 2017, t. 54, s. 11-26 2017
10. Krzysztof Zemeła źródło: "Mówią wieki", nr 10, 1988. Małżeństwo Adama Kazanowskiego z Elżbietą Słuszczanką. Paimta iš Jono III muziejaus svetainės:
11. Piotr Oczko. Why I Do Not Want to Write about Old-Polish Male-Gedders: A Contribution to the “Archeology” of Gay Studies in Poland. Teksty Drugie 2013, 1, s. 118-134. English Edition
12. Baudžiamoji teisė. Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas. Sud. V.Pavilonis. Vilnius, 2003. – 76 psl.
13. Российское уголовное право. Общая часть / Под ред. В. С. Комиссарова. СПб., 2005. С. 35
14. Rusijos imperijos 1845 m. baudžiamasis kodeksas, str. 1293 (psl. 524)
15. Rusijos imperijos įstatymų sąvado 1885 m. laida, su papildymais iki 1916 m., 995 str., 212 psl. (Т. 15. [Ч]. 1 : Уложение о наказаниях уголовных и исправительных. Издание 1885 года, со включением статей по Продолжениям 1912, 1913 и 1914 годов)
16. Набоковъ В. Д.. Плотскiя преступленiя по проекту Уголовного Уложенiя // Вестникъ Права. — СПб.: Сенатская тип., 1902. — Ноябрь-декабрь (№ 9—10), ст. 145-149.
17. Неклюдов Н. А.. Руководство къ Особенной части Русскаго уголовнаго права. Преступленiя и проступки противу личности. — СПб.: Тип. П. П. Меркульева, 1876. — Т. I. — ст. 428—430.
18. LR Seimo duomenų bazė. Baudžiamojo Statuto įvedamasis įstatymas (1919 m. sausio 16 d. VŽ. Nr. 2—3).
19. Baudžiamoji teisė. Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas. Sud. V.Pavilonis. Vilnius, 2003. – 80-81 psl.
20. RTFSR 1926 m. baudžiamasis kodeksas su pakeitimais. Teisinių ir norminių dokumentų fondas
21. Baudžiamoji teisė. Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas. Sud. V.Pavilonis. Vilnius, 2003. – 80-81 psl.
22. Lietuvos TSR 1961 m. baudžiamasis kodeksas 
23. ВАЛОДЗIН, Уладзiмiр. Уголовное преследование гомосексуалов в СССР (1946-1991) : цифры и дискурсы. 2019
24. 1993 m. birželio 10 d. įstatymas Nr. I-180 Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso, baudžiamojo ir administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo.
25. 1996 m. spalio 28 d. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 542 Dėl 10-tos redakcijos Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos (TLK-10) įvedimo
26. LR civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr.VIII-1864
27. EŽTT sprendimas byloje L. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 27527/03, EŽTT), 2007 m. rugsėjo 11 d.,
28. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. E2YT5329-934/2017, 2017 m. balandžio 7 d. 
29. LR lygių galimybių įstatymas, 2003 m. lapkričio 18 d. Nr. IX-1826,
30. Europos Tarybos paskelbtas šalių, pasirašiusių ar ratifikavusių EŽTPLAK 12-ąjį protokolą, sąrašas
31. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija
32. LR Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas byloje Nr. 21/2008
33. LR Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas byloje Nr. 16/2016
34. JTO svetainės 2021 m. spalio 14 d. pranešimas
35. Dalia Marcinkevičienė (Leinartė) (sud.), Prijaukintos kasdienybės, 1945 – 1970 metai. Biografiniai Lietuvos moterų interviu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.
36. Francesca Stella, Lesbian Lives in Soviet and Post-Soviet Russia: Postsocialism and Gendered Sexualities, Palgrave Macmillan, 2015, 2.
37. Alexei Yurchak, Everything Was Forever, Until It Was No More: The Last Soviet Generation. Princeton: Princeton University Press, 2006.
38. Tomas Vaiseta, „Sovietmečio įtaka dabartinei Lietuvos visuomenei ir LGBT bendruomenei“, tinklalaidė „Mokslas be pamokslų“, 2021-10-28
39. Tomas Vaiseta, Vasarnamis: Vilniaus psichiatrinės ligoninės socialinė istorija 1940 – 1990, Vilnius: Leidykla Lapas, 2019. 93 – 122.
40. Norbertas Černiauskas, Valdemaras Klumbys, nzidinys.lt, 2019 lapkričio 21 d., „Seksualumo karai ir revoliucijos XX a. Lietuvoje: Norbertą Černiauską ir Valdemarą Klumbį kalbina Antanas Terleckas“
41. Tomas Vaiseta, Antanas Terleckas, Marius Ėmužis, „Privatumas, šeima, lyčių santykiai ir seksualumas sovietmečiu“, tinklalaidė „Ko tyli istorikai?“
42. Michel Foucault, vert. Nijolė Kašelionienė, Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, 1976, 64 – 69.
43. Michel de Certeau, The practice of everyday life, Berkeley: University of California Press, 1988, 36.
44. Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964 – 1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2014, 29.
45. Elena Zdravomyslova, Anna Temkina, „Gendered citizenship in Soviet and post-Soviet societies.“ Kn. Vera Tolz, Stephenie Booth (sud.), Nation and Gender in Contemporary Europe. Manchester University Press, 2005, 96 – 97.
46. Norbertas Černiauskas, Valdemaras Klumbys, „Seksualumo karai“

Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net