Ką reiškė būti lesbiete sovietinėje Lietuvoje? Kokį gyvenimą sovietmečiu galėjo gyventi tos pačios lyties poros? Kaip neheteroseksualios moterys suprato save, panašias į save, ką jos mąstė, jautė, išgyveno?
 |
| Asociatyvi Victoria Borodinova/pexels.com nuotr. |
Modesta Ambrazaitytė
redakcija@jarmo.net
Šis tekstas – tai ištrauka iš knygos „LGBT+ ISTORIJA LIETUVOJE: apybraižos ir komentarai“.
Į šiuos ir panašius klausimus dabar atsakyti labai sunku, nes turimi duomenys fragmentiški. Tačiau pasitelkus tuo metu gyvenusių moterų prisiminimus, kurie nors ir negali būti naudojami visų neheteroseksualių moterų patirčių sovietmečiu apibendrinimui, bet suteikia progą sužinoti, kaip tie gyvenimai galėjo atrodyti.
Moterų patirtis sovietmečiu išsamiai yra nagrinėjusi Dalia Leinartė. Monografijoje „Prijaukintos kasdienybės“ ji pateikia dešimt skirtingo išsilavinimo ir skirtingą socialinę padėtį sovietmečiu užėmusių moterų biografinius interviu.
Naudodama sakytinės istorijos metodą, D. Leinartė nagrinėja kolektyvinę moterų atmintį 1945 – 1970 metais ir jų tapatybes susiklosčiusias sovietinės ideologijos sąlygomis.
Nors moterų patirtys individualios, bet visos daugiau ar mažiau buvo veikiamos tuometinio režimo, kuris neišvengiamai darė įtaką jų kasdienybei ir pažiūroms. Studijos prielaida, jog moterų požiūris į darbą, šeimą, lyčių vaidmenis ir kitus kasdienio gyvenimo fenomenus atitiks tuometinio režimo ideologines klišes, pasiteisino tik iš dalies – kai kurios moterys dėl tam tikrų susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių galėjo bent dalinai išvengti režimo diktuojamų normų.
Sakytinės istorijos metodas padeda išsaugoti ir suprasti ne tik jų autentišką patirtį, bet pastebėti, kokiu būdu režimas veikė gyvenimus ir kokiuose galios pertrūkiuose galėjo rastis ideologijai prieštaraujančios ar jos ignoruojamos patirtys.
Neheteroseksualių moterų sovietinėje Rusijoje patirčių analizę 2015 metais savo monografijoje pateikia Francesca Stella. Autorė, remdamasi 2004 – 2005 metais Maskvoje ir Uljanovske atliktais etnografiniais tyrimais, kurių metu buvo surinktas 61 interviu, analizuoja, kaip informantės „laviravo” kasdieninėse situacijose.
F. Stella socialinę lytį laiko pagrindiniu jų patirtis ir identitetus formuojančiu veiksniu. Tyrimas koncentruojasi į kelias pagrindines temas: santykius šeimoje, socialinius ratus, tapatybes, jos (ne)atskleidimo aplinkybes, rezistencines praktikas.
F. Stella naudojasi posocialistine arba keleto/įvairių modernybių (multiple modernities) prieiga siekdama decentralizuoti dominuojantį seksualumo studijų naratyvą, kuris „vakarus“ tiesiogiai arba netiesiogiai laiko vystymosi viršūne, arba siekiu, ir formuoja centro/periferijos perskyrą, o tuo pačiu ir galios santykį tarp regionų.
Posocialistinė prieiga ir kritinis regionalizmas, anot autorės, stengiasi neformuoti etnocentrinių diskursų, kurie vietoje kritinio žiūros taško pateikimo formuoja klišes, stereotipus, normatyvius subjektus.
F. Stella, pasitelkdama Foucault, J. Butler ir E. Said’o prieigas lyties, seksualumo ir kritinio regionalizmo analizei, pateikia įdomius pastebėjimus apie sovietinį periodą. Šiame straipsnyje bus remiamasi F. Stellos išvadomis ir siekiama patikrinti, ar jos pateiktas įžvalgas galima pritaikyti turimų duomenų kontekste.
Straipsnyje turinio analizės metodu bus nagrinėjami 5 pusiau struktūruoti giluminiai biografiniai interviu. Jie buvo atlikti Aušrinės Skirmantės bakalauro darbo „Marginalizuoti ir nematomi lytiškumai: LGBT žmonių patirtys sovietmečio Lietuvoje” rašymo metu ir yra saugomi Vilniaus universiteto archyvuose. Interviu daugiausia koncentruojamasi į informančių tapatybės formavimosi aplinkybes ir jų, kaip homoseksualių moterų, patirtis sovietmečiu.
Šie duomenys buvo pasitelkti atliekant kartotinį tyrimą ir siekiant pateikti gilesnę socialinės lyties ir tapatybės sąveikų sovietmečiu analizę, kurios anksčiau atliktas tyrimas neišplėtojo.
Interviu surinkti 2013 metais, todėl jau yra veikiami ir vėliau, per daugiau nei 20 nepriklausomybės metų susiformavusių, galimai konkuruojančių naratyvų.
Visas informantes galima laikyti „paskutinės sovietinės kartos” atstovėmis. Tai karta, kuri, anot antropologo A. Yurchak, gimusi tarp ankstyvojo 5-ojo ir ankstyvojo 7-ojo dešimtmečio bei subrendusi vėlyvuoju sovietmečiu.
Pažymėtina, jog informantės augo skirtingoje socialinėje aplinkoje, o būdamos suaugusios priklausė skirtingoms socialinėms grupėms.
Stefanija (g. 1959 m.) įgijo aukštąjį išsilavinimą didmiestyje, siekė karjeros savo srityje, buvo motyvuota, lavinosi, užsiėmė kūrybine veikla. Nuo studijų laikų gyveno su vyresne partnere, padėjo užauginti jos vaiką.
Antroji informantė Virginija (g. 1954 m.) augo vaikų namuose, įgijo profesinį išsilavinimą, dirbo mažai kvalifikacijos reikalaujančius darbus. Sovietmečiu gyveno daugiausia bendrabučiuose, bandė įgyti aukštąjį išsilavinimą, tačiau mokslų nebaigė, nepriklausomybės pradžioje tapo viena pirmųjų aktyvisčių.
Anelė (g. 1961) vienintelė iš informančių buvo ištekėjusi. Jos interviu buvo atliktas raštu, todėl yra palyginus trumpas ir mažiau informatyvus nei kitų.
Vyriausia informantė Elena (g. 1945 m.) augo intelektualų šeimoje ir nuo paauglystės aktyviai užsiėmė disidentine veikla, dėl kurios buvo persekiojama. Baigusi studijas, mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose. Ji vienintelė (išskyrus Anelę) tapo mama – būdama trisdešimties nusprendė pastoti ir viena auginti vaiką.
Kita informantė Karolina (g. 1960 m.) augo tremtinių šeimoje, sovietmečiu aukštojo išsilavinimo siekti negalėjo, todėl dirbo nekvalifikuotus darbus, užsiėmė savišvieta, skaitė ir platino uždraustą literatūrą.
Pažymėtina, jog nė viena iš informančių sovietmečiu viena kitos nepažinojo.
Viena iš informančių, Elena, tyrėjos buvo kalbinama kaip lesbietė, tačiau jos interviu A. Skirmantės buvo pažymėtas kaip translytės, nes po pokalbio (ši dalis nėra įrašyta ir interviu transkripcijoje neatsispindi) ši pasakė, jog sovietmečiu buvus galimybei pasikeisti lytį ji tai būtų padariusi. Šis interviu buvo įtrauktas į neheteroseksualių moterų patirčių analizę atidžiai išnagrinėjus jo transkripciją, atsižvelgus į jo turinį bei duomenų kontekstą. A. Skirmantė savo rašytoje analizėje apie informantę vartojo tik moteriškos giminės įvardžius. Jos sprendimas Elenos patirtis nagrinėti pasitelkiant translytiškumo terminą yra pagrįstas, tačiau Elenos patirties nagrinėjimas neheteroseksualių moterų patirčių kontekste taip pat gali suteikti nemažai informacijos apie moterims sovietmečiu taikytas normas.
Vyriškas ir moteriškas homoseksualumas tarp negatyvios ir produktyvios galios
Kitaip nei vyrams, sovietmečiu už santykius tarp moterų baudžiamoji atsakomybė negrėsė, tačiau homoseksualumą laikant seksualiniu sutrikimu galėjo būti taikomas psichiatrinis gydymas.
Tačiau baudžiamųjų bylų ar psichiatrijos ligoninių archyvai apie realią situaciją mažai ką pasako dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, autoritarinio režimo duomenys galėjo būti netikslūs ar klastojami, nes šiam režimui homoseksualumo kaip socialinio reiškinio pripažinimas kėlė daugiau rūpesčių nei sąlyginis jo ignoravimas.
Vien vyrams galiojusio Baudžiamojo kodekso straipsnis nedarė esminio skirtumo tarp baudžiamosios atsakomybės už dviejų suaugusių vyrų homoseksualius santykius ir mažamečių seksualinio išnaudojimo, todėl tas palyginus nedidelis nuteistųjų skaičius (282 straipsnio taikymai per beveik trisdešimt metų) net nesuteikia tikslios informacijos, kiek vyrų buvo nubausti būtent už santykius tarp dviejų suaugusiųjų.
Į psichiatrines ligonines sovietmečiu, žinia, buvo uždaromi ne vien psichinių sutrikimų turintys žmonės, o po tuo metu pasitelktu plačiu šizofrenijos apibrėžimu galėjo tilpti įvairūs tuometinio režimo normoms neįtikę žmonės.
Taigi, jei toks gydymas ir buvo taikomas, dabar sunku išsiaiškinti jo mastą. Galima spėti, kad tiek baudžiamojo straipsnio vyrams, tiek psichiatrinio „gydymo“ moterims egzistavimas galėjo būti taikomas daugiau kaip įbauginimo, atgrasymo priemonė, nes jų pritaikymas asmeniui būtų reiškęs ne tik tiesioginę intervenciją, bet ir stigmatizaciją, kuri tęstųsi daug ilgiau nei pati bausmė ar „gydymas”.
Pažymėtina ir tai, jog šiuolaikiniai istorikai, pradėję nagrinėti seksualumą sovietinėje Lietuvoje ir jau suvokdami jį kaip vieną svarbiausių visuomenę formuojančių elementų, kalbėdami apie homoseksualumą vis dar kliaunasi negatyvios galios, pasireiškiančios tik draudimais, suvokimu. Anot jų, „homoseksualių santykių kontrolė buvo labai akivaizdi – tai tiesiog buvo draudžiama“.
Šį akivaizdumą galima geriau paaiškinti pasitelkus Foucault negatyvios juridinės galios bruožus – draudimo ciklą ir cenzūros logiką.
Pirmasis jų aiškina pačią bausmę ir jos grėsmę kaip skatinimą išsižadėti draudžiamų praktikų – „nepasirodyk, jei nenori pranykti“. Šį principą būtų galima iliustruoti baudžiamąja atsakomybe už homoseksualius santykius tarp vyrų.
Antrasis cenzūros logikos paaiškinimas grindžiamas trimis formomis, kurios tiesiogiai viena su kita susijusios. Teigimas, jog homoseksualumas neleidžiamas, kelio apie tai kalbėti užkirtimas ir jo egzistavimo neigimas jungiasi į nuoseklų ratą: šios trys formos tampa viena kitos pagrindu, o kartu ir rezultatu. Individas negali minėti draudžiamo dalyko, kol šis realybėje galiausiai pranyksta, o tai, kas neegzistuoja, negali ir pasirodyti. Šios negatyvios, neigiančios galios veikimo aiškinimą galima pritaikyti bandant nagrinėti daugelio draudimų mechanizmus, tarp jų ir homoseksualumo Sovietų Sąjungoje draudimą.
Tačiau vien negatyvus galios seksualumo formavimui suvokimas yra ribotas ir užkerta kelią matyti produktyviuosius galios veikimo principus, kurie turėtų būti suvokiami ne kaip nišiniai, o kaip platūs ir daugiafunkciniai.
Nors visi homoseksualūs santykiai buvo stigmatizuoti, negatyvios, draudžiančios galios dominuojantys veikimo būdai jų atžvilgiu skyrėsi.
Moterų santykiai nebuvo įvardinti jokiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje, tačiau cenzūros logika jiems akivaizdžiai galiojo.
Rezistencija ir taktika
Visoms informantėms sovietmečiu teko susidurti su įvairaus pobūdžio disciplinuojančiais galios mechanizmais. Jų asmeninis santykis su politika ir socialinė padėtis tuometinėje visuomenėje sąlygojo jų veikimo galimybes ir buvo stiprus tapatybes formuojantis veiksnys.
Koks gi buvo informančių atsakas į disciplinuojančių galių veikimo metodus, kokios buvo išeitys, kurias joms pavyko atrasti?
Ieškant atsakymo į šiuos klausimus bus pasitelktos rezistencijos ir taktikų sąvokos.
Žodynuose rezistencija apibrėžiama kaip pasipriešinimas arba atsparumas. Tiriant rezistencines informančių praktikas, pravartu pasitelkti Michelio de Certeau strategijų ir taktikų perskyrą, kuri padės atskleisti galios ir pasipriešinimo veiksmų santykį. Šia teorine prieiga taip pat naudojosi Tomas Vaiseta „Nuobodulio visuomenėje“ nagrinėjęs vėlyvojo sovietmečio kasdienybę ir jos praktikas.
Strategija – tai veikimas iš galios pozicijų turint aiškiai apibrėžtą kontroliuojamą erdvę ir informaciją, kuri leidžia numatyti veiksmus į priekį taip kuriant ilgalaikį veiksmų planą. Antai galima kalbėti apie autoritarinės valstybės strategijas pasitelkus biogalią ugdyti paklusnius piliečius.
Priešingai nei strategija, taktika yra „silpnųjų menas“. Taktikos naudojamos neturint galios pozicijos ir turint labai mažai žinių. Taktikos erdvė nėra kuriama ar apibrėžiama jos naudotojo – jis veikia išorinės jėgos paliktoje erdvėje. Taktikos negalima naudoti per distanciją, todėl neįmanomas ir bendros strategijos ar veiksmų planavimas į priekį – tai oportunistiškas veikimas pasinaudojus pertrūkiais, atsiradusiais dominuojančios galios priežiūroje.
Kaip jau buvo minėta, moterų homoseksualumas, nors jam ir nebuvo taikoma baudžiamoji atsakomybė, buvo medikalizuotas kaip psichinis sutrikimas, reikalingas intervencijos. Jos taikymo masto apibrėžti neįmanoma, nes homoseksualumo stigmatizavimas, galimai siekiant apsaugoti pacientę ar jos šeimą nuo gėdos, galėjo sąlygoti ligos istorijų ir kitų duomenų klastojimą.
Nė vienai iš informančių psichiatrinio gydymo sovietmečiu patirti neteko, tačiau Elenos prisiminimai apie jos pirmąją partnerę, kuri nuo šio „gydymo” numirė, suteikia žinių, kaip tokie mechanizmai galėjo veikti. Elena pasakoja, jog jos merginos motinai sužinojus apie jų santykių pobūdį, ši pasitelkė pažįstamą gydytoją: „Jos motina mus įvardindavo kaip iškreiptus... kaip iškreiptą draugystę – taip vadindavo. Ir ta daktarė irgi... tiesiogiai taip nesakė, motina nenorėjo, kad ta daktarė jai nurašytų kažkokią diagnozę, kad čia lesbietę gydo psichiatrinėj. Tai pripiršo jai šizofreniją ir... nes motina buvo tokia Sniečkaus žmonos draugė, tai jinai tuose sluoksniuose dalyvaudavo ir jai buvo gėda pripažinti, kad jos dukra tokia, tais laikais tarybiniais. Tai jinai tokią uždangą padarė ir įkišo ją.”
Elena prisimena, kad Ana buvo gydoma insulino terapija, kuri sukeldavo priepuolius: „Ją mėgino per prievartą maitinti, bet nieko iš to neišėjo, tai aš turėdavau, būdama studentė, lėkti iš paskaitų per tam tikrus intervalus, į Vasaros gatvę, į psichiatrinę, ir ją maitinti. Jinai gaudavo tada insulino daug, prasidėdavo jai tokios komos ten, jeigu jo negaudavo, na, tai buvo klaikūs vaizdai.”
Pasak Elenos, po keleto metų tokio gydymo ir kitų vaistų Anos kepenys suiro ir ji numirė. Jai taip pat buvo žinoma, kad dėl tos pačios priežasties psichiatrinėje buvo laikoma dar viena mergina, kurios tėvai buvo profesoriai. Šiuos informantės prisiminimus vertinant to laikmečio kontekste galima spėti, jog būtent šeimos, ypač tos, kuriai jų reputacija yra be galo svarbi, įtaka tokiam priverstiniam gydymui buvo kertinė.
Ryšį tarp asmeniui keliamų standartų ir jų visuomeninės padėties gali padėti atskleisti Virginijos pavyzdys. Ši informantė užaugo vaikų namuose, sovietmečiu akademinio išsilavinimo ar karjeros nesiekė ir dirbo aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Įdomu tai, jog ji vienintelė iš visų informančių nejautė poreikio stipriai slėpti savo ryšių su moterimis: „Ir visi matė, visi žinojo. […] aš gyvenau pastoviai, bendrabučiuose su savo drauge. Ir nieks nieko nesakydavo. […] Nieks nekalba ir viskas, uždrausta tema kaip sakant...”
Tačiau, kaip pati informantė ir išskiria, šiam jos atvirumui sąlygas sukūrė 2 pagrindiniai veiksniai. Ji prisimena, kaip jos draugių tėvai spausdavo jas ištekėti, susilaukti vaikų, tuo tarpu ji, būdama našlaite, šio spaudimo ir reguliavimo nejautė. Taip pat jos neįpareigojo socialinė padėtis ar užimamos pareigos: „Nieko ten tokio nebuvo, jeigu tiktai nebent kokios pareigos, kas norėtų užimti aukštas, ar ką – tada gal kas tikrintų, klausinėtų gal kas nors. O taip, jeigu tu paprastas eilinis žmogus, tavęs niekas neliečia, niekam tu neįdomus. Niekam nereikalingas kaip sakant. Nebent pareigos.”
Tuo tarpu kitos informantės, kurios turėjo artimą šeimą ar siekė karjeros, turėjo ar vis dar turi daug labiau apribotą joms prieinamų pasirinkimų ratą. Čia taip pat naudinga de Certeau naudojama ir T. Vaisetos pritaikyta disciplinuojančios galios kaip tinklo metafora. Joje struktūrinė determinacija aiškinama kaip visur išplitusios tinklo gijos, kurios centre yra tankesnės ir labiau apriboja joje „pagautus“ individus, tačiau tolstant link pakraščių galimybės pasirinkimams plečiasi. Individai, esantys toliau nuo galios centro, turi didesnį galimybių diapazoną veikti, nors visai iš jo pasprukti nėra įmanoma. Virginija galėjo sau leisti daug daugiau laisvės, nes, kaip pati sako, buvo „eilinis žmogus”, kuris be karjeros ambicijų taip pat neturėjo ir šeimos, kurioje būtų turėjusi laviruoti ar daryti kompromisą tarp savo ir artimųjų norų. Tuo tarpu merginos, kurioms buvo taikytas psichiatrinis gydymas, priklausė šeimoms, kurios labai saugojo savo reputaciją ir užėmė labiau privilegijuotą padėtį visuomenėje.
Kitos informantės, kitaip nei Virginija, savo privatumą saugojo ir suvokė jį kaip tam tikrą sąlyginės laisvės išsaugojimo veiksnį. Informantės savo seksualinės orientacijos slėpimą net praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po Nepriklausomybės atkūrimo laiko sąlyginę laisvę labiau užtikrinančiu, o ne jas ribojančiu sprendimu. Šis naratyvas kartojasi visų informančių interviu, tačiau net ir Virginijos pasakojime panašių motyvų taip pat galima pastebėti. Stefanija savo jausmus dėl neatsiskleidimo šeimoje ir artimiesiems apibendrina taip: „Viešai tiek draugų tarpe, tiek šeimos, ten artimųjų tarpe, nu, mes nerodėm jokių jausmų, ta prasme, ten ar apsikabinimų ar kažkokių prisilietimų jautresnių palaikymų už rankos [...] Prie sūnaus šito taipogi stengėmės nerodyt [...] nemačiau reikalo, kad tai turėčiau deklaruoti, kad, ta prasme, garsiai pasakyti: „O aš dar ir miegu su tavo mama“
Savo kitos partnerės pasiūlymą atsiskleisti ji taip pat vertino kaip nepageidaujamą, galimai ribojantį, bet jokiu būdu ne išlaisvinantį žingsnį: „Jinai kažkaip keistokai mane net apstulbino, kai jinai sako: „Nori, mes galim pasiviešint! Aš,– sako,– aš galiu įvardint, kad myliu moterį ir nebijau“. [...] Sakau: „Kam to reikia? Jeigu tau reikia, sakau, nu, galbūt, nu bet,– sakau, – Ką tai keis? Galbūt tiktai susigūši kažkokiu metu?“ Nes nu... Gal, nežinau, tiktai labai stipri asmenybė drįstų šitą bent tais laikais tai įvardint, bet tai dar nereiškia, ar su laiku nebūtų pasigailėjus, nes visuomenė ganėtinai lėtais žingsniais eina.“
Iš šiame tyrime aptariamų moterų interviu galima daryti išvadą, jog jos pačios renkasi, kam pasakyti apie šią savo gyvenimo dalį, tačiau dažniausiai nuo šeimos tai būna slepiama. Tuo tarpu seni draugai ar kolegos dažniau minimi kaip „patikimesnis“ ratas.
Ekonominiai interesai, demografinė padėtis, o kartu ir formalioji sovietų ideologija sąlygojo socialinių ir funkcinių moterų vaidmenų plėtimąsi. Trūkstant darbo jėgos, moterys buvo sparčiai įdarbinamos. Nors tuometinė propaganda skelbė vykdanti moterų emancipaciją, istorikai siūlo tai įvardinti tiksliau – kaip „moterų mobilizaciją“. Moterys buvo įdarbinamos, tačiau kultūrinė emancipacija neįvyko, lyčių vaidmenų pasiskirstymas šeimoje išliko tradicinis: vaikų priežiūros ir namų ūkio darbai vis dar buvo laikomi išskirtinai moters pareiga. Dėl šių priežasčių moterims teko dirbti, V. Klumbio nuomone, dviem pamainomis: viena darbe ir viena namuose.
Daugeliui tai reiškė dvigubą naštą – atsakomybė už namų ruošą ar vaikų auginimą vis dar išliko išskirtinai moters pareiga. Tačiau informantėms ši vaidmenų pliuralizacija suteikė tam tikrą išsigelbėjimą. Jos visos daug dėmesio skyrė savo darbui arba aktyviai visuomeninei veiklai. Be akylo savo privatumo saugojimo, dirbančios moters vaidmuo pasitarnavo kaip vienas pagrindinių išlikimo ir emocinės sveikatos palaikymo būdų. D. Leinartė tai taip pat pastebi nagrinėdama biografinius moterų interviu „Prijaukintose kasdienybėse“.
Tiesa, tyrime nagrinėtuose interviu galima pastebėti, jog darbas tapo net tam tikru kompensaciniu mechanizmu. Tai ypač ryšku Stefanijos interviu: „Aš tą kartelę sau labai aukštai kėliau ir pagalvojau, kad tiktai, ta prasme, pati save kažkiek paslėpdama, auklėdama, ugdydama, keldama sau kartelę kuo aukščiau ir dorai, ir padoriai elgdamasi turėjau [...] vidinę sau užduotį, kad taip galvojau, šitą tikrai pamenu, kad, jeigu kada nors koks piktas žmogus pasakys: „Vat, jinai taigi lesbietė“, nu, piktai, kad mano draugai, artimieji pasakys: „Bet kokia lesbietė“.“
Tuo tarpu Elenos gyvenimo aistra buvo mokytojavimas ir aktyvi disidentinė veikla. Prisimindama jaunystę, ji pabrėžia savo visapusišką lavinimąsi, užsidegimą mokytis, siekį tobulėti bei iš to susiformavusią stiprią asmenybę:
„Neatviraudavau, kas aš esu ir kažkaip, nu, žmonės gal ir suprato, ir tie patys mokytojai, ir matė tą mano bendravimą su tom moterim, bet aš buvau tokia ryški asmenybė ir tokia stipri, visi matė, kad nuo manęs kaip nuo žąsies vanduo – tu ten gali sakyti ar kritikuoti, ar įžeidinėti – man tai nelips […] už politines veiklas tai aš ten stipriai nukentėjau, tada mane išvarė iš mokyklos, tai man buvo didžiulis smūgis.”
Tiek savo vertę, tiek nuoskaudas informantės tiesiogiai sieja su darbine veikla. Net Virginija, prisiminusi nemalonias patirtis darbe, kai išgėrę jos kolegos „ateidavo išsakyti jai savo nuomonę“, kalbėjo nebijodavusi, nes žinojo savo, kaip geros darbuotojos, vertę: „Ne nusikaltėlė, dirbu normaliai, gerai, taip sakant, priekaištų man nieks neturėjo, ir neturi iki šiol, tai ką ten galima pasakyt.“
Daugiau ar mažiau visos informantės dėl savo tapatybės išgyveno potencialiai traumines patirtis. Vienoms jų tai buvo daugiau vidiniai išgyvenimai, susiję su didžiule baime dėl pažeminimo, vienatve ir ateities perspektyvų nebuvimu, kitų sunkumai buvo labiau susiję su tiesioginiu aplinkos poveikiu, tokiu kaip bendradarbių ar kaimynų užgauliojimai arba psichiatrinio „gydymo“ grėsmė. Gyventi tokiomis aplinkybėmis joms leido prisitaikymo taktikos: asmeninio gyvenimo privatumo saugojimas, susitelkimas ties karjera, kuri padėjo palaikyti ir emocinę pusiausvyrą. Tačiau autoritarinio režimo sąlygomis tokios gyvenimo ir išgyvenimo aplinkybės galėtų būti laikomos ir rezistencinėmis taktikomis, nes aktyvus pasipriešinimas tiesiog nebuvo įmanomas.
Lanksčios ar fiksuotos tapatybės
Nepaisant skirtingų informančių gyvenimo aplinkybių ar socialinio statuso sovietmečiu, jų prisiminimai apie tuometinę savivoką seksualinės tapatybės atžvilgiu yra gana panašūs. Nė viena, nors ir turėjo tos pačios lyties partneres bei buvo aiškiai įsisąmoninusios savo kitoniškumą nuo heteroseksualių bendraamžių, nebuvo savęs įsivardinusios konkrečiu žodžiu.
Net Virginija, kuri turėjo mažiausiai spaudimo, o kartu ir gyveno sąlyginai nesislėpdama, prisimena, jog tais laikais nebuvo įmanoma savęs įsivardinti.
Paklausta kaip save įvardino, ji atsakė: „Niekaip neįvardinau. Niekaip absoliučiai. [...] Ir nieks neklausdavo, nieks absoliučiai nepaklausdavo [...] O po to jau taip, kai jau atsirado tokios spaudos daugiau, pogrindinė spauda, nu tai apie gėjus, lesbietes rašydavo – rasdavau, o taip tai absoliučiai niekaip neįvardinau, žinojau, kad myliu moteris ir viskas.“
Šis pavyzdys gerai iliustruoja anksčiau aptartą Foucault cenzūros logiką – uždraustas dalykas, apie kurį nevalia kalbėti, pranyksta iš realybės ir tampa apskritai nebeįvardijamas.
Įdomu, jog interviu informantės kalba apie savo partneres, o tyrėjos paklausus, ar pažinojo kitų lesbiečių, atsako neigiamai.
Jos dažnai netapatina seksualinės tapatybės su seksualiniu elgesiu. Pavyzdžiui, Stefanija, prisimindama savo jaunystės, o paskui jau brandžiame amžiuje turėtas ilgalaikes partneres, teigia: „Aš negaliu jokiu būdu sakyt, kad jos lesbietės, netgi nedrįsčiau pasakyti, kad jos biseksualios”.
Savo tyrime tai pastebi ir F. Stella – socialinė izoliacija nuo kitų neheteroseksualių moterų sąlygojo jų vengimą įsivardinti savo seksualinę tapatybę.
Tuo tarpu Laurie Essig, taip pat pastebėjusi šį elgsenos ir tapatybių lankstumą (angl. „fluidity“), laiko jį išskirtiniu šiam regionui, „skirtingesniam negu vakaruose” seksualumo suvokimui, nes seksualinė tapatybė nėra tapatinama su seksualiniu elgesiu.
F. Stella šią tendenciją tarp paskutinės sovietinės kartos neheteroseksualių moterų Rusijoje, kitaip nei L. Essig, priskiria būtent jau minėtai žmonių socialinei izoliacijai, kuri sąlygojo homonormos nesusiformavimą.
F. Stella teigia, jog seksualiniai identitetai yra sąlyginiai ir formuojasi santykyje su bendruomene bei joje besiformuojančiais naratyvais.
Ji daro išvadą, jog būtent bendrų naratyvų stoka, kuri buvo sąlygota šios kartos moterų izoliacijos, tos pačios lyties santykių stigmatizavimo, o kartu ir nematomumo, suteikė jų asmeniniams naratyvams ir identitetams Essig aptarto „lankstumo”.
F. Stella aiškina, jog būtent po 1990-ųjų įvykęs lūžis su informacijos prieinamumu atvėrė kelią ir socializacijai bei labiau fiksuoto identiteto formavimuisi.
Apskritai savęs ir kitų įvardijimas tam tikrais žodžiais atrodo buvo susijęs su daugeliu aplinkybių, kuriuos informantės dažnai painioja – skirtingose interviu vietose praeitį interpretuoja kitaip.
Šį neatitikimą tikriausiai galima būtų paaiškinti kaip prieštaraujančių diskursų to paties žmogaus savimonėje egzistavimą bei stiprų sovietinį bet kokio sekso stigmatizavimą.
Stefanija, Elena ir Anelė po nepriklausomybės atkūrimo gyveno sąlyginai uždariau nei Virginija ar Karolina, kurių pastarieji 2 dešimtmečiai buvo pripildyti bandymų kompensuoti žinių trūkumą apie šiuos dalykus.
Karolina labai atvirai pasakoja:„…tas pažinčių ratas plėtėsi, labai intensyviai ieškojau partnerės. Ir prasidėjo visai kitokia seksualinė patirtis taip pat, reikia pasakyti. Tada susidomėjau, pvz., lesbiečių meilės technika, iki tol nieko nežinojau, užsisakiau knygų, pasiskaičiau […] Pastaruoju laiku man teko sutikti translyčius asmenis. Buvo periodas, kai aš buvau tiesiog apsėsta šitu. Nes kadangi šitos problematikos, man buvo labai įdomu, tai buvo irgi savo identiteto paieškų dalis. Ypač man rūpėjo lyčių vaidmenys (…) Kad vienos lesbietės būna labai vyriškos, kitos – moteriškos. Paprastai tai sudaro porą. Bet nebūtinai, bet paprastai. Ir man tas labai parūpo, buvo labai įdomu…”
Virginija ir Karolina taip pat laisvai naudoja tokius iš anglų kalbos pasiskolintus slengo žodžius kaip „seksi“, „gaydar‘as“.
Tuo tarpu Stefanijos, Elenos ir Anelės pasakojimuose savęs ar kitų įvardinimo neatitikimų apstu.
Atrodo, jog jų suvokimas apie kitus panašius žmones, jų patirtis, prasiplėtė, kartu atsirado ir naujas žodynas toms patirtims įvardinti, tačiau sovietmečiu diegtas aistringos meilės ir apskritai bet kokio domėjimosi seksu prilyginimas „skurdžiai“ dvasinei būklei išliko labai gajus.
D. Leinartė, nagrinėdama romantinę meilę kaip sovietinę socialinę politiką, išskiria propagandos pripildytuose žurnaluose, filmuose ir kitoje populiarioje literatūroje kuriamus du meilės tipus. Pirmasis jų – tai aistringa romantinė meilė, kurią turi išgyventi kiekvienas jaunuolis, kad galėtų subręsti ir atrasti „tikrąją“ meilę, kurios pagrindu galės kurti šeimą. „Tikroji“ meilė yra išaukštinama, bandoma pristatyti kaip dvasingumo ir žmonių brandos ženklas. Tuo tarpu romantinė meilė tapatinama su kančiomis ir nenusisekusiu gyvenimu, yra perspėjama, jog ji gali būti tik laikina, nes negali tapti geros sovietinės šeimos pagrindu.
Tokios sampratos „mokė izoliuoti aistringus romantinius išgyvenimus nuo santuokos ir jos motyvų“. Nepaisant to, jog pronatalistinė politika skatino porų prokreaciją, sovietinė ideologijos mašina nematė prasmės diskutuoti apie „natūralius” seksualinius santykius tarp vyrų ir moterų.
Anot D. Healey, taip heteroseksualumas buvo pateikiamas kaip neproblemiškas, nuo istorijos, politikos ir laikmečio nepriklausomas natūralus fenomenas. Tuo tarpu sovietiniai mokslininkai buvo „treniruojami” bet kokį susidomėjimą seksualumu, jo kaita ar istorija palikti „seksologijos“ sričiai, kuri buvo tinkama nagrinėti, aišku, tik iš medicininės ir jokiu būdu ne istorinės perspektyvos.
Nors meilė ir seksualumas lyg ir uždengiami dviejų žmonių privatumo šydu, nuolatinis hierarchizuojančių diskursų gaminimas kuria tam tikrą neginčijamą žinojimo tipą.
Meilė, aišku, heteroseksuali, yra vertinga tik šeimos, kurios svarbiausi tikslai yra reprodukcija ir komunistinio gyvenimo statybos, ribose. Bet kokios alternatyvos yra arba visiškai išstumiamos iš diskurso, arba vienareikšmiškai žeminamos kaip indikuojančios „skurdžią” individo dvasinę būklę.
Šį fenomeną gerai iliustruoja Elenos nuomonių dvilypumas.
Prisimindama savo romantinius ryšius, nors nesidrovi minėti ir seksualinių patirčių, jiems suteikia išskirtinai taurų, dvasinį ar intelektualinį pagrindą: „O tų moterų tai aš tiesiog negalėdavau atsiginti... todėl, kad nu... aš labai traukiau visus – tuo savo intelektu, tuo savo amžinu judėjimu, judrumu […] Meilė kaip tokia man buvo visada gyvenime svarbi. Tai buvo tas variklis – ir aš manau, kad tai yra pagrindinė jėga, kuri jungia du žmones, nėra stipresnių jėgų... Bet, man, kažkaip nepatikdavo kažkokie lėkšti įsimylėjimai ar pasimylėjimai – aš turėdavau jausti žmogui gilų jausmą. Lygiai tą patį aš iššaukdavau kitam. […] Aš nenorėjau griauti kažko žmoguje, aš norėjau atverti patį jį, kad jis atvertų naują plotmę savyje – emocinę, sakykim, ir taip toliau.”
Prisimindama savo pirmąją meilę, merginą, kuri tragiškai mirė po psichiatrinio gydymo, Elena nevengia minėti jai didelį poveikį padariusio jų seksualinio ryšio: „Bet žydaitės kaip tokios yra... turi kažkokį ypatingą seksualumą, žinok. Tikrai, aš buvau vaikas nepatyręs, nieko nežinojau, ir jinai kažkaip mane taip greitai pritraukė. […] Jos kažkokią turi savyje jėgą seksualumo, labai galingą. Ir tikrai – kiek aš turėjau moterų, bet jinai buvo nepralenkiama, ne dėl to, kad pirma, o todėl, kad buvo kažkokia tai ypatinga ta... Užtekdavo tiesiog už rankos paimt žmogų ir tu ten plaukioji.”
Tačiau kalbėdama apie kitas neheteroseksualias moteris, ji nevengia išreikšti neigiamo požiūrio į jų patirtis, kurios, atrodo, yra daugiau panašios, nei skiriasi: „Bet aš nesu ta lesbietė, kurias aš va dabar jau pažįstu, kurios yra tikrai tokios jau. Neturi nei vaikų, nieko, gyvena tik su moterim, laksto paskui tas moteris, keičia kaip pirštines ir t.t. Man tai yra nepatrauklu, man tai yra kažkaip... kažkoks toks gyvuliškas pradas, prasiveržęs žmoguje.“
Tokia pati tendencija atsiskleidžia ir Anelės laiške: „Buvau ištekėjusi, ilgai gyvenau su vyru, nuo to vyro gimdžiau ir auginau vaikus, o ne susilaukiau vieno netyčiuko ar pasinaudojau žmogumi kaip spermos banku. Sakė, reikėjo skirtis ir tuos vaikus auginti su moterimi, bet ar ta moteris mylės svetimus vaikus taip kaip tėvas? [...] Man irgi keistoki atrodo jų šeimyniniai santykiai.“
Taip pat svarbu pažymėti, jog visos informantės, paklaustos, kada ar kaip suprato, jog nėra heteroseksualios, kildindamos savo tapatybės supratimą mena vaikystę.
Jos prisimena, kad daugiau žaidė su berniukais ar užsiėmė „berniukiškais“ darbais. Virginijai įsiminė draugai vaikų namuose – ji su berniukais eidavo imtynių.
Elena irgi prisimena, jog daugiau laiko leisdavo su draugais berniukais arba tėvu, nes vyresnei sesei mirus mama labai liūdėjo: „Tada gimiau aš ir tada tėvas pasakė, kad čia bus mano vaikas ir mane pasiėmė. Ir mane mokė kaip berniuką, mokė visus darbus [atlikti]. Aš viską moku. […]Na, ir visą laiką su berniukais bendraudavau, lakstydavau, kovodavau ten vaikystėj ir taip toliau. Kažkaip manęs mergaitės nedomino – buvau mergaitėm per stipri, na, ir tokia per energinga, aš jas nuskriausdavau...”
Elena ir Virginija, kurios ne tik vaikystėje, bet ir būdamos suaugusios nevengė pasirodyti „vyriškesnės“, nesieja savo lyties išraiškos su skaudžiais prisiminimais. Jos tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką, duotybę.
Tuo tarpu Stefanija ir Karolina mena ir skaudžias patirtis, kurias joms reikėjo išgyventi dėl savo išvaizdos ar pomėgių išskirstymo lyčių normų atžvilgiu.
Šios patirtys ilgam įsirėžė į atmintį. Stefanijos susidomėjimas fotografija vaikystėje buvo išjuoktas mokykloje kaip mergaitei nepritinkantis užsiėmimas: „Aš atsimenu, buvau gal ketvirtoj klasėj, nuėjau į foto būrelį.[…] Ir buvo visi berniukai, aš – viena mergaitė tam foto būrely. Tėvas man padovanojo fotoaparatą ir paskui buvo tėvų susirinkimas, klasės auklėtoja mane išstatė ant pakylos ir vos nepasijuokdama, kad, va, mergaitė eina į foto būrelį, kur eina visi berniukai, ar ne sarmata. Tai va, aš tada pajutau kažkokį siaubingą, nu nu... kažkoks nesusipratimas – man turėjo atseit būt gėda, bet aš nesupratau už ką gėda.”
O Karolina buvo išjuokta dėl savo išvaizdos, kurios tėvai niekaip nekvestionavo, bet aplinkiniai piktinosi. Ji pasakojo, jog filmuose visada besiidentifikavusi su herojais vyrais todėl ir rengtis norėjo panašiai.
Karolina prisimena paauglystėj ėjusi pas ginekologę ir apsirengusi iš tėčio ar brolio pasiskolintu kostiumu ir kaklaraiščiu, ji pamena gydytojos reakciją: „Berniuk, jūs ne čia pataikėt“. Galvoju: „Kaip tai ne čia!”. „Čia,– sakau,– taigi aš atėjau pasitikrint“. „Čia,– sako,– moteris tikrina, mergaites tikrina“. Sakau: „Aš ir esu mergaitė“. Tai ta gydytoja buvo tiek šokiruota, tai paskui jinai, aš atsimenu, jinai man tokį moralą atskaitė, dar turbūt 15 minučių trukmės: kaip mergaitės turi rengtis, kad aš negaliu taip vaikščiot po miestą apsirengus, kad tai gali privest prie visokių nelaimių, kokių jinai neįvardino, bet kad tai labai blogai, tai jau buvo faktas. Ir aš, atsimenu, išėjau iš jos pasimetus ir galvoju: „Gal aš tikrai ne taip apsirengus? Kaip čia dabar yra, kad dabar mane taip užsipuolė?“ Iki tol man net neatėjo į galvą”
Taigi visos informantės savo pirmuosius prisiminimus apie tai, kada suvokė savo seksualinę tapatybę, sieja su lyties išraiškos neatitikimu su joms, kaip merginoms, keliamais standartais.
Elena ir Virginija nė karto nemini, jog šį skirtumą būtų priėmusios skausmingai ar per daug save varžiusios. Elenai sūnaus gimimas buvo be galo svarbus įvykis, „smegenyse perversmą padaręs“, tačiau „prie kažkokio moteriškumo“ jos negrąžino. Tuo tarpu Virginija, sovietmečiu kurį laiką dirbusi sekretore, šiame darbe privalėjo nešioti sijoną, kurio pakęsti negalėjo, todėl darbą paprasčiausiai pakeitė, „kad galėtų rengtis kaip nori“. Jos abi prie visuomenės keliamų išvaizdos ar elgesio standartų prisitaikyti nebandė ir savo identitetą priėmė palyginus nekonfliktiškai. Stefanijos ir Karolinos santykis su savo tapatybe buvo arba vis dar yra daug skausmingesnis. Jos prisimena ne tik pirmuosius susidūrimus su jų saviraiškos ribojimais, kurie besikartodami kėlė frustraciją, bet galiausiai ir iš to kilusias mintis apie savižudybę.
Karolina jau buvo pasiruošusi, tačiau artimas santykis su tėvais kuriam laikui atgrasė nuo šios minties: „Aišku, aš galvojau apie tėvus, galvojau, kad jiems suteiksiu nepaprastą skausmą, bet taip man viduj skaudėjo, kad aš nebegalėjau tvert.”
Socialinės lyties formavimo praktikas informantės mena kaip jas ribojančius ar stiprų neigiamą emocinį poveikį dariusius veiksnius, šios aplinkybės jų atmintyje buvo tiesiogiai siejamos su jų seksualinės tapatybės neatitikimu formuojamai normai, t.y. heteronormatyvumui. Tai skatina kelti hipotezę, kad seksualiniam tapatumui stipriai nesikirtus su heteronormatyvumu, šios praktikos, jų aplinkybės ir poveikis joms nebūtų taip įsiminęs.
Šių dienų istorikams, nagrinėjantiems sovietinę kasdienybę ar seksualumą, kaip vieną svarbiausių visuomenę formuojančių elementų, neheteroseksualių asmenų patirčių atskyrimas, kaip neva nepatenkantis į normines kategorijas, todėl nesuteikiantis duomenų apie bendrai populiacijai galiojusius disciplinavimo mechanizmus, galėtų būti laikomas ribojančiu. Būtų galima teigti, jog lyties formavimo praktikos, tam tikros lyties ar seksualumo išraiškų normos galiojo visiems, tačiau žmonės, kurių tapatybės visuomenėje susidūrė su platesnio masto disciplinavimu, tas normas ir jas formuojančias praktikas labiau reflektavo. Todėl šios temos nagrinėjimui pasitelkiant etnografinę prieigą, jų prisiminimai yra ne mažiau informatyvūs siekiant analizuoti „normą”, be to, gali suteikti įvairiapusiškumo bei įžvalgų apie sistemoje atsiradusius įtrūkius, suteikusius erdvės įvairioms rezistencinėms praktikoms.
Informančių vardai pakeisti, naudojami joms interviu ėmusios tyrėjos suteikti vardai. Analizei neesminės biografinės detalės praleidžiamos siekiant apsaugoti informančių privatumą.
Šaltiniai:
- Dalia Marcinkevičienė (Leinartė) (sud.), Prijaukintos kasdienybės, 1945 – 1970 metai. Biografiniai Lietuvos moterų interviu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.
- Francesca Stella, Lesbian Lives in Soviet and Post-Soviet Russia: Postsocialism and Gendered Sexualities, Palgrave Macmillan, 2015, 2.
- Alexei Yurchak, Everything Was Forever, Until It Was No More: The Last Soviet Generation. Princeton: Princeton University Press, 2006.
- Tomas Vaiseta, „Sovietmečio įtaka dabartinei Lietuvos visuomenei ir LGBT bendruomenei“, tinklalaidė „Mokslas be pamokslų“, 2021-10-28 d.
- Tomas Vaiseta, Vasarnamis: Vilniaus psichiatrinės ligoninės socialinė istorija 1940 – 1990, Vilnius: Leidykla Lapas, 2019. 93 – 122.
- Norbertas Černiauskas, Valdemaras Klumbys, nzidinys.lt, 2019 lapkričio 21 d., „Seksualumo karai ir revoliucijos XX a. Lietuvoje: Norbertą Černiauską ir Valdemarą Klumbį kalbina Antanas Terleckas“
- Tomas Vaiseta, Antanas Terleckas, Marius Ėmužis, „Privatumas, šeima, lyčių santykiai ir seksualumas sovietmečiu“, tinklalaidė „Ko tyli istorikai?“
- Michel Foucault, vert. Nijolė Kašelionienė, Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, 1976, 64 – 69.
- Michel de Certeau, The practice of everyday life, Berkeley: University of California Press, 1988, 36.
- Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964 – 1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2014, 29.
- Elena Zdravomyslova, Anna Temkina, „Gendered citizenship in Soviet and post-Soviet societies.“ Kn. Vera Tolz, Stephenie Booth (sud.), Nation and Gender in Contemporary Europe. Manchester University Press, 2005, 96 – 97.
- Norbertas Černiauskas, Valdemaras Klumbys, „Seksualumo karai...
- Dalia Marcinkevičienė (Leinartė) (sud.), Prijaukintos kasdienybės.
- Francesca Stella, Lesbian Lives in Soviet and Post-Soviet Russia: Postsocialism and Gendered Sexualities, Palgrave Macmillan, 2015,60 – 62.
- Laurie Essig, Queer in Russia: A Story of Sex, Self, and the Other. Durham: Duke University Press, 1999.
- Dalia Marcinkevičienė (Leinartė), „Romantinė meilė kaip (sovietinė) socialinė politika.“ Colloquia, Nr. 21, 2008 – 2009,105 – 113.
- Dan Healey, Homosexual Desire in Revolutionary Russia: The Regulation of Sexual and Gender Dissent, Chicago and London: The University of Chicago Press, 2001, 2.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net
