Birželio 25-ąją Varšuvoje vyko bendros Ukrainos ir Lenkijos „Pride“ eitynės, kuriose išreikštas prašymas remti Ukrainą ir žmogaus teises. Daugybė geltonų ir mėlynų vėliavų, iš Ukrainos palaikymo akcijų jau pažįstami šūkiai „Sukilk, mylėk, nepasiduok dėl savo teisių“ ir nauja frazė „Vienybė! Orumas! Pergalė!“. Aplinkui žmonės, pasipuošę Ukrainos simbolika išsiuvinėtais marškiniais bei laikantys įvairius plakatus. Tarp jų buvo matyti ir užrašas „Homofobija yra Rusija“. Šis šūkis, kurį buvo galima išgirsti ir anksčiau, įgavo naują prasmę gilaus Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste.
 |
| Asociatyvi Edoardo Ceriani/unsplash.com nuotr. |
Homofobijos problemos, kaip ir visko, kas sutartinai laikoma „vakarietiška“ ir susiję su žmogaus teisių temomis, atmetimas jau seniai tapo vienu iš Rusijos valstybės politikos ir „rusiškojo pasaulio“ ideologijos elementų. Nuo 2013-ųjų Rusijoje galioja įstatymas, draudžiantis vadinamąją „homoseksualumo propagandą“, o juo esą siekiama „apsaugoti vaikus nuo informacijos, kuri kenkia jų sveikatai ir vystymuisi“. Išties šis įstatymas užkardė LGBTQ+ asmenų matomumą žiniasklaidoje, taip pat atėmė teisę į taikius susirinkimus ir viešas kampanijas, skirtas LGBTQ+ asmenų lygiateisiškumui ginti.
Homofobija buvo pasitelkta opoziciniams judėjimams diskredituoti. Pavyzdžiui, 2020 metais Rusijoje surengtas balsavimas dėl Konstitucijos pakeitimo, leidžiančio panaikinti prezidento Vladimiro Putino kadencijos laiko ribas. Pataisa apibrėžė šalį kaip „SSRS įpėdinę“, o taip pat įvedė vadinamųjų „vidinių grėsmių“ sąvoką ir nustatė „tradicinių“ šeimos vertybių apsaugą valstybiniu lygiu. Reklamose, palaikančiose šio įstatymo pakeitimą, buvo aiškiai išreikšta homofobiška žinia, kad LGBTQ+ asmenys yra grėsmė Rusijos ateičiai.
Smurtas prieš LGBTQ+ žmones Rusijoje nebaudžiamas. Būtent Rusijoje neapykanta persmelkta grupė „Okupuokite pedofiliją“ veiklą pradėjo ją globojant neonaciui Maksimui Martsinkevičiui, kuris užpuolė LGBTQ+ asmenis, tyčiojosi iš jų ir filmavo visą šį procesą. Saugumo pajėgų vykdomi persekiojimai ir vėlesni sulaikymai, kankinimai, priverstiniai dingimai bei žmogžudystės taip pat išplito Čečėnijos regione, o šiuos veiksmus valdžia slėpė tiesiogiai. Taigi apibendrinant galima teigti, kad griežta cenzūra, nebaudžiami išpuoliai ir net žmogžudystės iš homofobiškų paskatų, taip pat vykdomas persekiojimas valstybiniu lygiu prieš LGBTQ+ žmones – tai neatsiejama Rusijos gyvenimo dalimi.
 |
| Kremlius atsakingas už LGBTQ+ asmenų persekiojimus, kankinimus ir žudymus | Alexey Larionov/unsplash.com nuotr. |
Galiausiai homofobija tapo Rusijos propagandos įrankiu ir Ukrainoje. Žinutės apie „LGBTQ+ kaip grėsmę tradicinėms vertybėms ir vaikams“ bei „įtaką ir propagandą“ mums buvo perduotos padedant įvairiems veikėjams.
2012 metais Kyjive vykusių pirmųjų lygybės eitynių viena pagrindinių priešininkių tapo Rusijos stačiatikių bažnyčia. Panaši situacija – ir protestuose 2013 metais.
Homofobija pasitelkta kampanijai prieš Ukrainos integraciją į Europą, vėliau – Euromaidane.
Organizacija „Meilė prieš homoseksualumą“, visiškai atkartojusi Rusijos skleidžiamus teiginius apie tariamą Vakarų grėsmę tradicinėms vertybėms, „homoseksualumo propagandą“, taip pat rengė protestus prieš nepilnamečių teisę į informaciją ir LGBTQ+ palaikymo akcijas.
Vienas buvęs organizacijos narių – Anatolijus Šarijus, prorusiškas propagandistas ir uždraustos prorusiškos partijos „Sharia Party“ pirmininkas. Nors ši organizacija šiuo metu neaktyvi, tačiau anksčiau jos atstovai kovojo su „homoseksualumo propaganda“ ir iškėlė klausimą, susijusį su „šeimos vertybių apsauga“. Tai apėmė ir raginimą atsisakyti ratifikuoti Stambulo konvenciją bei įvesti „LGBTQ+ propagandos“ draudimą.
Tokia jų veikla lėmė tai, kad 2011 metais Ukrainos Aukščiausioje Radoje buvo užregistruotas projektas, kuris visiškai atkartojo Rusijoje patvirtintą įstatymą dėl „homoseksualumo propagandos uždraudimo“, taip pat buvo paliesta ir tezė apie „vaikų apsaugą į švarią informacinę erdvęׅ“. Šis įstatymo projektas buvo priimtas per pirmąjį svarstymą 2012 metais, tačiau kiti svarstymai surengti nebuvo.
Būta ir kitų mėginimų priimti panašius įstatymo projektus, tačiau jie visi patyrė nesėkmę.
Kaip mano LGBTQ+ aktyvistai, už homofobijos, pasitelktos kampanijai prieš Ukrainos integraciją į Europą ir vėliau įvykusį Euromaidaną, pradžią atsakinga prorusiška organizacija „Ukrainian Choice“, kurios įkūrėjas – Viktoras Medvedčiukas, Putino bendražygis ir pasižymėjęs prorusiškas politikas. Miestuose vis pasirodydavo reklaminiai stendai su įvairiais šūkiais, tarp kurių – ir frazė „ES yra tos pačios lyties santuokos“, taip pat raginimai stabdyti Europos integraciją, prisijungti prie „muitų sąjungos“ ir įtvirtinti liaudies valdžią.
2014 metais per Euromaidano įvykius buvo mėginama surengti dirbtinę akciją, kurios dalyvių ieškota skelbiant konkursus pažadant apdovanojimų. Visa tai buvo vykdoma siekiant demonizuoti Euromaidano dalyvius ir išprovokuoti susirėmimus.
Po 2014 metų prorusiškos iniciatyvos tapo matomos mažiau, tačiau okupuotose Donecko ir Luhansko sričių teritorijose toliau vyko LGBTQ+ asmenų persekiojimai, po kurių sekė tiek dingimai, tiek kankinimai. Be to, vadinamosios Luhansko liaudies respublikos teritorijoje buvo priimtas įstatymas, numatantis mirties bausmę už homoseksualumą. Vienas iš Rusijos organizacijos „Vyrų valstybė“ lyderių paragino žmones prisijungti prie 2020-aisiais Odesoje vykdytų išpuolių prieš „Pride“, kai buvo sužeisti keli eitynių dalyviai. Dabar ši organizacija aktyviai remia Rusijos kariuomenės veiksmus Ukrainoje, o anksčiau skatino fizinį ir seksualinį smurtą prieš civilius gyventojus.
Tuo pat metu Ukraina, veikiama Europos integracijos procesų, ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti žmogaus teises, ypač LGBTQ+ bendruomenės lygiateisiškumą: prasidėjo pirmosios didesnės eitynės, įvestas naujasis Darbo kodeksas, draudžiantis diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, suaktyvėjo ir daugelio LGBTQ+ organizacijų bei aktyvistų veikla, taip pat pasireiškė ir LGBTQ+ kariškių matomumas, atsirado atskiras jų judėjimas. Ukrainos LGBTQ+ bendruomenė, tapusi aktyvesnė ir matomesnė, ir toliau kovoja už savo teisių apsaugą.
Tačiau ar galime sakyti, kad visa homofobija Ukrainoje yra lemta tik Rusijos? Ne visiškai, nors jos veiksmai tam turėjo didelės įtakos. Homofobija egzistuoja ir kitose šalyse, tai ne tik rusų „vertybė“.
Ukrainoje ypač didelę įtaką įgijusios religinės institucijos. Bažnyčių taryba priešinosi „lyčių ideologijos primetimui“ ir reikalavo atmesti Stambulo konvencijos ratifikavimą bei sustiprinti LGBTQ+ asmenų diskriminaciją, nutraukti filmų ir knygų, kuriuose minimi LGBTQ+ asmenys, finansavimą ir kt.
Iki šiol egzistuoja kraštutinių dešiniųjų konservatyvios Ukrainos organizacijos, kurios pasisako už „tradicines šeimos vertybes“. Pasitelkę pseudopatriotinę retoriką, jie propaguoja tą patį prorusišką naratyvą, nors, žinoma, yra ir jėgų, nesusijusių su Rusija. Jos tebepuola LGBTQ+ asmenis gatvėse, taip pat atvyksta patrukdyti akcijoms, susijusioms su feminizmu ir LGBTQ+ teisėmis.
Tačiau šūkį „Homofobija yra Rusija“ laikau ne mažiau aktualiu. Išties Rusijos propaganda padarė daugybę žalos LGBTQ+ bendruomenei. Be to, šiuos žodžius galima interpretuoti įvairiai. Pavyzdžiui, juose matau kreipimąsi į konservatyvias organizacijas, kurios ir šiuo metu toliau ieško priešų Ukrainos viduje. Manau, kad dabar ne laikas pulti LGBTQ+ bendruomenės narius, ypač tuos, kurie gina mus priešakinėse fronto linijose ir savanoriškai kasdien priartina mūsų šalį prie pergalės. Tokios paieškos naudingos tik priešui. Taip pat šis šūkis gali būti interpretuojamas kaip mintis, kad homofobija irgi yra priešas, kaip ir Rusija, ir su ja reikia kovoti.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net