Žodžio „abortas“ (lot. abortio – dirbtinai sukeltas arba natūralus persileidimas) šv. Rašte nėra, mat vartoti šis terminas pradėtas tik maždaug 16 – 17 a. Tiesa, nėštumo nutraukimo klausimu – pasisakoma, tačiau tai ir nėra dažniausiai diskusijose šia tema naudojamas vienas iš dešimties Dievo įsakymų, draudžiantis nužudyti žmogų (nors ir čia neapsieinama be išimčių, pvz. už keikiamus tėvą ir motiną). Vis tik, kalbant apie nėštumo nutraukimą, dažniausiai diskusija pasisuka apie tai, kada vaisius jau laikytinas žmogumi. Ir nors aborto priešininkų atsakymas – nuo gyvybės prasidėjimo momento, tokią nuomonę sunku pagrįsti šv. Raštu.
 |
| Asociatyvi Gayatri Malhotra/Unsplash.com nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė, rašytoja
jurate.griskenaite@gmail.com
Kalbant apie žmogaus atsiradimą, neišvengiamai tenka grįžti prie šv. Rašto pradžios. Antrajame pasaulio sutvėrimo pasakojime rašoma, kad Adomas ne gimsta, o yra Dievo nulipdomas pagal savo paveikslą iš žemės dulkių, tarytum skulptūra. Tačiau šis kūrinys tampa gyva būtybe tik Dievui įkvėpus „jam į nosį gyvybės alsavimą“ (Rubšio ir Kavaliausko Biblija, LVK (katalikų) leidimas 1998 m.; tolesnės ištraukos iš ten pat).
Apie Dievo alsavimo reikšmę rašoma ir Jobo 33:4 „Dievo dvasia mane sukūrė, Visagalio alsavimas laiko mane gyvą“, ir Ezekielio 37:5-6 „tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite. Duosiu jums sausgysles, uždėsiu ant jūsų raumenis, aptrauksiu jus oda, suteiksiu jums alsavimą, ir atgysite“. Taigi, be alsavimo tėra tik žmogaus kūnas: oda aptraukti kaulai, raumenys ir sausgyslės – tik skulptūra arba žemės dulkės.
Aiškiausiai apie nėštumo nutraukimo pasekmes rašoma Išėjimo knygos 21:22-25 eilutėse. Šioje Penkiaknygės sandoros kodeksu vadinamoje šv. Rašto vietoje kalbama apie situaciją, kai besilaukiančią moterį užgauna du besimušantys vyrai ir dėl to ji patiria persileidimą. Nors aptariama situacija nėra tapati tikslingam nėštumo nutraukimui, ši ištrauka – svarbi, mat joje aiškiai atskiriama besilaukiančios moters ir vaisiaus vertė: moters žūtis vertinama kaip žmogžudystė, o vaisiaus – kaip netekto turto. Taigi, motinos ir vaisiaus gyvybės nėra vertinamos vienodai, mat negalima nužudyti žmogaus, kuris dar negimė, todėl negalimas ir mirties nuosprendis, kuris skiriamas tik už žmogžudystę.
Žinoma, aprašytoji bausmė tuo pačiu rodo, kad vaisius nelaikytas beverčiu. Įvairios šv. Rašto vietos leidžia suprasti, kad svarbi net sėkla, kurios švaistymas buvo nepriimtinas, mat turėjo potencialą tapti žmogumi. Vis tik, būtų naivu teigti, kad tuometiniai žmonės, kurie išminties sėmėsi iš gamtos stebėjimo, būtų nežinoję tokios paprastos tiesios, jog tik dalis į žemę pasėtų sėklų tampa derliumi. Jiems tikrai buvo žinoma, kad nors kiekvienas žmogus gimsta iš vaisiaus, ne kiekvienas vaisius tampa žmogumi – alsuojančia gyva būtybe.
Jei Dievo valia išties būtų išsaugoti kiekvieną gyvybę nuo jos prasidėjimo, kaip ragina kai kurie politikai ir dvasininkai, savo naudai kurstydami žmonių aistras, kaip paaiškinti faktą, kad maždaug nuo trečdalio iki pusės visų nėštumų baigiasi persileidimu per pirmuosius tris mėnesius?
O kol verda aistros ir kuriamos įvairios interpretacijos, priklausančios tik nuo jas kuriančių autorių fantazijos lakumo ir sąžinės tamprumo, šv. Rašte sau ramiai guli aborto procedūros aprašymas. Skaičių knygos 5:11-31 eilutėse pateikiami Viešpaties nurodymai Mozei, kaip turėtų būti elgiamasi su neištikima ar tokiu elgesiu įtariama žmona, net kai nėra įrodymų, bet vyrui kyla pavydas. Tokia žmona vedama pas kunigą, atliekami ritualai, o tuomet ji girdoma „kartybės vandeniu“, nuo kurio kyla skausmas, išsipučia pilvas ir sunyksta šlaunys. Taigi, akivaizdu, kad ne kiekvienas vaisius yra saugotinas.
Kad ir kaip gražiai beskambėtų dažnai cituojama Jeremijo 1:5 eilutė „dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau, – pranašu tautoms tave aš paskyriau“ arba Psalmyno 139:13-14 eilutės „juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas“ ir kitos, jose kalbama apie vaisius, kurie tapo žmonėmis, apie Dievo planą žmonėms ir ką tik nori, bet ne apie kiekvieno vaisiaus šventumą ir išsaugojimą. Ir net lakiausios interpretacijos niekaip nenuneigia prieš tai jau aptartų šv. Rašto vietų, kurias dalis tikinčiųjų renkasi tiesiog ignoruoti.
Toks selektyvus aklumas, deja, tampa pagrindu atimant iš moterų teisę priimti su savo sveikata, gyvybe ir gyvenimu susijus sprendimus. Žodžių kare į šūkį „Mano kūnas – mano sprendimas“, jau yra sugalvotas argumentas, kad vaisius nėra moters kūnas, todėl ir spręsti turėtų ne ji. Tiesa, kyla klausimas, kodėl teisė priimti šį sprendimą tuomet turėtų tekti kažkam, kurio kūne net nėra vaisiaus, dėl kurio sprendžiama.
Ar tikrai tinkamą sprendimą priims tas, kuriam tai visiškai nieko nekainuoja?
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net
