Skaitydamas šios savaitės Lietuvos vyskupų konferencijos pranešimą apie Civilinės sąjungos įstatymą jaučiau stiprų déjà vu. Atrodo, kad tekstus ir jiems, ir beveik visiems Lietuvos anti-LGBTQ viešiems asmenims rašo tas pats žmogus, nes viskas baisiai nuobodžiai kartojasi – nuo Karbauskio pareiškimų iki signatarų laiško.
 |
| Simonas Bartulis | Asmeninio archyvo nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Bene banaliausia vis dar yra girdėti postringavimus apie šeimos koncepto „devalvavimą“ ir „iššūkius šeimos sampratai“.
Kodėl? Todėl, kad tai yra abstraktūs, nieko nesakantys grasinimai visuomenei. Eilinis asmuo turėtų savo šeimą, ir ja rūpintųsi. Jo ar jos šeima tam žmogui yra reali, specifinė, unikali. Tai nėra konceptas, idėja ar abstrakcija, o tikri žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Taigi, apeliavimas į abstrakčią šeimą man visada atrodydavo banalus, beprasmis ir dirbtinis, kadangi šeimos institucija žmonėms yra vertinga dėl jų pačių santykio.
Kiekviena – ir skirtingų, ir tos pačios lyties – šeima yra skirtinga, ir jų skirtumai negali „devalvuoti“ šeimos principo.
Tad kam kalbėti apie tokias grėsmes šeimai? Viskas yra labai paprasta: sukuriant abstrakčių grėsmių šeimai baubą, žmonės pradeda instinktyviai ir neracionaliai bijoti dėl savo pačių padėties.
Bet kai šeimos institucija teisiškai adaptuojasi prie socialinės realybės, tai yra geras dalykas. Kaip nesiskiriančios šeimos neturėjo bijoti skyrybų įteisinimo, taip ir heteroseksualios šeimos neturi bijoti tos pačios lyties šeimų pripažinimo.
Ir „pripažinimas“ čia yra svarbus raktažodis, kadangi tos pačios lyties šeimos jau egzistuoja, ir toliau egzistuos nepaisant šio įstatymo priėmimo.
Man kyla klausimas – koks yra Lietuvos vyskupų konferencijos ilgalaikis planas? Tikėtis, kad visi ilgainiui vėl taps heteroseksualūs ir galėsime pamiršti šiuos „ginčus“? O gal kad mes amžinai būsime patenkinti antrarūšių statusu tam, jog numalšintume šios grupės žmonių ideologines baimes? Nes mes, LGBTQ+ žmonės, visada čia buvome ir būsime. Tik dabar jau ne taip bijome pastovėti už save.
Lietuvos vyskupų konferencijos laiške yra tik vienas konkretumas: pripažinus tos pačios lyties poras lygiavertėmis, mes jas turėsim laikyti – nustebsite – lygiavertėmis, t.y. to negalėsim aktyviai cenzūruoti, apie tai karts nuo karto reikės pakalbėti ir t.t.
Ši baimė man yra ir konkrečiausia, ir keisčiausia, parodanti, kad Lietuvos vyskupų konferencija tiesiog bijo kitų žmonių orumo ir lygiateisiškumo. Tačiau kaip ir per istorijos, etikos ar kitas pamokas mes mokome apie religijos įvairovę neįžeisdami kitų jausmų, galime tą patį daryti ir su šeimų įvairove.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
