Ko gero, nieko nenustebins pasakymas, kad spektaklių LGBT+ tema tarybiniais metais nebuvo. Tačiau cenzūros veikimo mechanizmas buvo tikrai platesnis ir apėmė kur kas didesnę erdvę, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
 |
| Teatras | Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Vincentas Klipčius
redakcija@jarmo.net
Šis tekstas – tai ištrauka iš knygos „LGBT+ ISTORIJA LIETUVOJE: apybraižos ir komentarai“.
Straipsnyje svarstoma LGBT+ problematika, kelta Lietuvos teatro scenoje, ir jos raiškos būdai. Kalbama apie homoseksualų teatrą tarybiniais metais ir aptariami cenzūros elementai. Aptariama, kaip keitėsi Lietuvos teatras po nepriklausomybės ir kas lėmė, kad scenoje neišvengiamai atsirado LGBT+ tema. Pristatomi pagrindiniai teatriniai įvykiai, susiję su šia tema Lietuvoje per paskutiniuosius trisdešimt metų, pristatant pjesių pobūdį, įvardinant kai kuriuos svarbius spektaklių elementus ir visuomenės reakciją, bei apmąstoma, kokia yra LGBT+ bendruomenės reprezentacija teatre. Tekste galima rasti daug referencijų į lietuvių kalba esančią LGBT+ dramaturgiją. Nurodoma lietuviškai rašyta LGBT+ dramaturgija ir jos įkvėpimo šaltiniai.
Tarybinių metų cenzūra
Kad cenzūra aršiausiai taikėsi į temas, susijusias su kūno erotiškumu, seksualiniais santykiais ir bet kokia ambicija į žmogaus išsilaisvinimą nuo kūną varžančių moralinių nuostatų, dažnai primetamų bendruomenės ar visuomenės (religinio pobūdžio tekstai tarybiniais metais irgi būdavo aktyviai draudžiami), liudija jau kai kurių dramaturginių tekstų pavadinimų vertimai. Pavyzdžių yra ne tiek ir mažai, tačiau labiausiai krenta į akis anglakalbių dramaturgų Tennessee Williams‘o pjesė „Geismų tramvajus“ (orig. „A Streetcar Named Desire“) ir Johno Millingtono Synge‘o „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“ (orig. „The Playboy of the Western World“). Pirmuoju atveju, homoseksualaus dramaturgo T. Williams‘o teksto pavadinimo vertimas panaikina daug papildomų reikšmių.
Viena vertus, „Desire“ išties vadinosi aprašomoje vietovėje važinėjusi bėginė transporto priemonė. Kita vertus, su bėgiais ir lokomotyvu siejamas geismas kreipia į austrų psichoanalitiko S. Freud‘o teoriją, turint galvoje, kad žmogaus geidulingi impulsai yra sunkiai racionalizuojami ir dažniausiai pasireiškia nevaržoma jėga. Tačiau pavadinimas slepia dar ir trečiąją reikšmę, kuri, tikėtina, buvo itin svarbi pačiam dramaturgui. Greitai paaiškėja, kad į sesers Stelos namus atvykusi sutrikusi ir išsiblaškiusi Blanša slepia neseną ir kruviną patirtį: sužinojusi, kad jos vyras yra homoseksualus, ji tarsi keršydama išduoda jo paslaptį visuomenei, tačiau šis iš baimės ir sielvarto dėl būsimos nešlovės nusižudo, taip paveikdamas Blanšos psichiką. Taigi, pavadinimas tarsi sufleruoja ir apie tai, kad ilgą laiką slopinti žmogaus jausmai, vieną kartą prasiveržia kur kas stipresne jėga, nei tikėtasi.
Apie Blanšos vyro „nesusivaldymą“ tarsi užuominomis kužda Stelos vyras Stenlis, trykštantis geidulingumu ir dažnai tą geismą tenkinantis. Taigi, šiuo atveju, cenzūra palietė daug žmogiškojo geidulingumo sluoksnių ir kultūrinio paveldo.
Tuo tarpu J. M. Synge‘o pjesės atveju, kai „Vakarų pasaulio plevėsa“ pavirsta „Šaunuoliu iš Vakarų pakrantės“ matyti, kad cenzūruota materialaus pasaulio galimybė, tačiau taip pat su potekste, kad toks pasaulis atveria ir naujus horizontus žmogaus geidulingumui skleistis.
Tokia cenzūravimo tendencija buvo būdinga ne tik lietuviškajai kultūrai. Nesunku patikrinti, jog pjesės „A Streetcar Named Desire“ to paties pavadinimo ekranizacijoje (1951), režisierius Elia Kazan‘as, norėdamas, kad filmo scenarijus atitiktų Motion Picture Production kodeksą, sceną pakeitė: Blanša „pasiteisino“ tuo, kad ji šlykštėjosi jautria savo vyro prigimtimi ir taip pastūmėjo jį į savižudybę.
Susidūrus su tokia atvira pavadinimų cenzūra, nesunku įvertinti, kad keičiami būdavo ir patys tekstai. Pavyzdžiui, ispanų dramaturgo Federico García Lorca drama „Bernardos Albos namai“ – viena žymiausių XX a. teatro pjesių, – kurioje, žaidžiant baltos spalvos simbolika ir despotiškos motinos namų įvaizdžiu, yra vaizduojamas totalitarizmo klaikas, pasižymi naratyvumu, panaikinant grubią ir atvirą kalbą. Toks „pasakojimo“ kūrimas, slepiant aštrius veikėjų išsisakymus, gana ryškus tarybiniais metais verstų tekstų bruožas.
Nesuprantami yra ir žymiojo Antikos tragedijų kūrėjo Euripido V a. pr. Kr. rašytos dramos „Bakchantės“ choro išsakomi žodžiai. Tikėtina, kad bakchančių choro išsakomos mintys išsiskyrė nekukliais erotiniais atspalviais.
Kai kurie tekstai būdavo verčiami iš rusų kalbos, nors tas nurodoma ir nebūdavo. Viena vertus, rusų kalba būdavo pasirenkama dėl to, kad ją vertėjas mokėjo geriau, kita vertus – tarybiniais metais į rusų kalbą išversti tekstai jau buvo praėję Maskvos cenzoriaus filtrą.
Tarybiniais metais dramaturginiai tekstai homoseksualia tema verčiami buvo, o geranoriškų ir atidžių vertėjų dėka – ir išsaugodami savo originalias prasmes.
Itin daug lietuviškai kultūrai nusipelnė vertėja iš anglų kalbos Irena Balčiūnienė, tarybiniais metais išvertusi ne vieną ekscentrišką autorių ir meistriškai laviravusi tarp nelogiškų cenzūros reikalavimų bei tikrųjų teksto reikšmių.
I. Balčiūnienės dėka lietuviškai su minimalia cenzūra pasirodė homoseksualios dramaturgijos klasika – T. Williams‘o pjesės „A Streetcar Named Desire ir Cat on a Hot Tin Roof“ (lietuviškai atitinkamai „Geismų tramvajus“ ir „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“). Taip pat buvo išversti J. Kerouac‘o, Th. Wolfe‘o, A. Huxley‘io tekstai. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo išversta homoseksualiomis temomis išsiskyrusio žymiojo japonų rašytojo Y. Mishima‘os pjesė „Markizė de Sad“ (tiesa, versta iš anglų, bet ne japonų kalbos), o vėliau ir garsusis V. Woolf romanas „Orlando“, kuriame svarstoma lytinės tapatybės, skirties tarp moteriškumo ir vyriškumo, androginiškumo tematika.
Apie savo patirtį verčiant J. Kerouac „Kelyje“ vertėja yra rašiusi straipsnyje „Palūžusieji ir palaimintieji kelyje“, paviešintame kartu su ne visai seniai išverstu ir išleistu originaliu romano ritiniu, kuris savo laiku daugiausiai nuo cenzūros buvo nukentėjęs ten, kur ir buvo parašytas – JAV.
Homoseksualių asmenų rašyti ir homoseksualią problematiką gvildenantys dramaturginiai tekstai Lietuvos teatro scenoje tarybiniais metais statyti buvo, tačiau panašiai kaip ir režisieriaus E. Kazan‘o atveju šios temos būdavo „apžaidžiamos“ ir nutylimos. Kaip ir nemažai kitų.
Nepriklausomybės metai ir LGBT+ temų pradžia teatro scenoje
Nors Lietuva skaičiuoja jau ketvirtąją atkurtos nepriklausomybės dešimtį, visgi teatrinius įvykius, gvildenančius LGBT+ temas galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų. Sakydamas teatriniai įvykiai, turiu galvoje ne ką kitą, o tuos spektaklius, kurie šalyje sulaukė plataus atgarsio, buvo traktuoti kaip ryškios premjeros ir apie kuriuos šnekama iki šiandien. Žinoma, ne vienas spektaklis LGBT+ tema dar buvo parodytas kamerinėje aplinkoje arba buvo iš tų spektaklių, kurių parodymus galima lengvai suskaičiuoti dėl jų negausaus kiekio. Taip pat sunku įvertinti, kiek spektaklių šia tema buvo pastatyta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kaip egzamino ar baigiamasis darbas ir į didžiąsias scenas nepateko. LGBT+ temų paieška prasideda net ir nagrinėjant heteroseksualius tekstus, kai ieškoma naujų interpretacijos galimybių, kito požiūrio į tas pačias problemas arba išryškinant kai kurias dramaturgijos vietas, kurios, tikėtina, buvo kurtos su homoseksualumo potekste, nors šio ir neeksplikuojant.
Tokie minėtini teatro įvykiai neabejotinai buvo 1999 m. pastatyta kultinio anglų dramaturgo Marko Ravenhill‘o pjesė „Shopping and Fucking“ (rež. Oskaras Koršunovas), 2001 m. pastatyta intymi ir jautri prancūzų dramaturgo Jean-Luc‘o Lagarce‘o pjesė „Tolima šalis“ (rež. Gintaras Varnas) ir net du (1997 m. ir 2010 m.) Federico García Lorca‘os pjesės „Publika“ pastatymai (rež. Gintaras Varnas).
Spektaklių vertę ir aktualumą bei šiltą žiūrovų priėmimą liudija ne tik tai, kad jie buvo rodomi teatre dešimtmetį ir ilgiau, bet ir, pavyzdžiui, Kauno dramos teatre pastatyta „Tolima šalis“ net 10 metų buvo anšlaginis spektaklis.
Prie LGBT+ problematiką aštriai nagrinėjančių spektaklių svarbu paminėti ir 2012 m. statytą darbą „Tiksinti bomba“ (rež. Gintaras Varnas) pagal Michaelio MacLennano pjesę „Beat the Sunset“ bei, žinoma, 2017 m. pastatytą spektaklį „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė).
Homoseksualaus asmuo į Lietuvos ir apskritai teatro sceną ateina kaip marginalizuota, atstumtoji visuomenės dalis. Kitaip tariant, kaip „tie“, apie kuriuos reikia pradėti kalbėti.
Tačiau toks marginalizuotos kultūros pasirodymas Lietuvos teatro scenoje sutapo su esminiais mūsų šalies kultūriniais pokyčiais ir naujojo teatro bei jo formų paieška.
Menotyrininkė Ramunė Marcinkevičiūtė savo straipsnyje „Kitas jautrumas“ pastebi, kad Lietuvoje randasi kitoks aktorius. Šis vis jautriau susilieja su žmogumi iš gatvės: „Teatras ginasi nuo to, kas masiška, kas patinka ar bent jau turi patikti daugumai? Teatras ginasi nuo tiražuojamo naujos sėkmės žmogaus įvaizdžio, kurį ankstesniais laikais išreikšdavo ir dramos aktorius“.
Reikia atkreipti dėmesį, kad tarybiniais metais aktorius itin stipriai pasirodė kaip aktorius, lotyniškąja žodžio „hypocrita“ prasme – kaip veidmainis. Pastarasis žodis ir kilęs iš graikiško žodžio „aktorius“ (hypokrites). Tarybinių metų aktorius tarsi užsidėdavo kaukę ir atlikdavo vaidmenį, ant scenos sukurdamas kitokį pasaulį, nei tą, kuris regimas gatvėje. Tokio tarybiniais metais scenoje stovėjusio aktoriaus kalba buvo lyrinė, pilna simbolių, metaforų, ezopine kalba buvo išsakomos tautinės savimonės idėjos.
Nepriklausomybės metais jauni teatro kūrėjai – aktoriai ir režisieriai – ėmė palikti valstybinio teatro sceną ir kėlėsi į apgriuvusias, beveik nešildomas, techniškai nesutvarkytas patalpas.
Kai menas nebetenka pirmiau turėtų funkcijų – jis nebebūna nei programinis, nei jame reikia ieškoti kitokios kalbos ir specialių priemonių, kaip prabilti apie savo tautiškumą, pasikeičia ir pats kūrybinis procesas. Kūrėjas nebetenka tvirtų orientyrų. Kaip pastebi teatrologas Audronis Liuga, „<...> teatras ieško kitokio teatrališkumo, kuris atsiranda neapčiuopiamoje ir nestabilioje scenos ir gyvenimo paribio teritorijoje. Vertybe tampa ne profesionali vaidyba pati savaime, bet į sceną išeinančio žmogaus jausmai, mintys, emocijos“.
Naujojo teatro paieškos reiškiasi ir kitose Europos šalyse, iškyla novatoriškų dramaturgų Marko Ravenhillo, Sarah Kane ir Mariuso von Mayenburgo vardai. Be jų Europos teatras buvo tarsi dar nesitransformavęs teatras, tarsi teatras, kuriame neįvyko naujos realybės lūžis. Jau įsitvirtinę Lietuvos teatro kūrėjai, tokie kaip E. Nekrošius, J. Vaitkus ar J. Jurašas, šiuolaikinės dramaturgijos atsisakė ir į tokias naujos teatrinės kalbos patirtis nesivėlė.
Į tokius dalykus nėrė jaunoji režisierių karta. Taip Lietuvos teatro scenoje radosi tokie kūriniai kaip homoseksualaus prancūzų dramaturgo Bernard-Marie Koltès‘o pjesė „Roberto Zucco“ (1990, pastatyta 1998), kurioje, pasitelkiant savu laiku žinomo žudiko istoriją, kino estetika kuriama tokio žmogaus santykių su šeima bei visuomene drama; Marius‘o von Mayenburgo drama „Ugnies veidas“ (1997, pastatyta 2000) – agresyviai maištaujanti prieš tradicinę šeimos sampratą, ir skandalingasis Marko Ravenhill‘o tekstas „Shopping and Fucking“ (1996, pastatyta 1999). Su spektaklių režisieriumi Oskaru Koršunovu įžengia ir gausi eilė jaunų ir drąsių aktorių, tarp kurių paminėtini Saulius Mykolaitis, Rasa Samuolytė, Arūnas Sakalauskas, Dainius Gavenonis ir, žinoma, Gytis Ivanauskas.
Ir visgi tokie bandymai turi keletą aštrių briaunų, kurios ne visiškai džiugina. Visų pirma, nors su spektakliu „Shopping and Fucking“ Lietuvos teatro scenoje pasirodo LGBT+ žmogus, visgi tokio vaidmens dar neatlieka šios bendruomenės atstovas. Kitaip tariant, aktorius vis dar nesusitapatina su savo atliekamo personažo psichologija, jis tik bando perteikti savo santykį su šiuolaikiniu žmogumi, išreikšti savo mintis ir emocijas šiuolaikinės visuomenės ir jos narių tarpusavio santykių atžvilgiu. Net ir tuomet, kai homoseksualo vaidmenį atlieka homoseksaulus žmogus, įkūnyto herojaus santykiai su kitu mezgasi pastarojo vaidmenį atliekant heteroseksualiam aktoriui. Net ir pats spektaklio „Shopping and Fucking“ režisierius Oskaras Koršunovas yra atkreipęs dėmesį, kad su pagrindiniu spektaklio aktoriumi jis nekalbėjo nei apie homoseksualus, nei apie narkotikus, esą svarbiau buvo emocinės patirtys. Taigi, verta pabrėžti, kad Lietuvos teatro scenoje LGBT+ žmonių teatrą dažnai kuria ne šios bendruomenės žmonės – toli gražu ne visada tokias temas gvildena režisierius, priklausantis šiai bendruomenei, o iš vaidmenis atliekančių aktorių neretai galima išgirsti nuostabą, kad aktoriui visiškai nebūtina būti LGBT+, kad jis įsigyventų į tokio žmogaus patirtis. Kita vertus, tokia tendencija išlieka iki pat šių dienų ir net įgauna nemalonų atspalvį, kai LGBT+ problematiką nagrinėjantis tekstas yra pateikiamas ignoruojant faktą, kad tekste liečiamas būtent šis klausimas. Toks pavyzdys – dar vasarą pasirodęs monospektaklis „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. A. Obcarskas). Homoseksualaus šiandienos prancūzų rašytojo Édouard‘o Louis (g. 1992) to paties pavadinimo pasakojimas – autobiografinis tekstas, kuriame pateikiama homoseksualaus jaunuolio santykių su savo tėvu studija, paaštrinta sociologinėmis įžvalgomis. Nors spektaklio metu ir preciziškai nagrinėjamas tėvo ir sūnaus santykis, tarsi užuominomis tiek aktoriaus vaidyba, tiek tekstas kužda, kad nuolat akcentuojamas tėvo priekaištas dėl sūnaus manierų yra pastarojo jautresnės ir švelnesnės prigimties, homoseksualumo išdava, o rašyto teksto pabaigoje Louis santykiai su kitu vyru jau yra ir aiškiai įvardijami, spektaklis tiek pastarąjį dalyką, tiek apskritai homoseksualumo reikšmės faktą santykiams su provincijoje gyvenančiu tėvu nekaltai nutyli.
Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad homoseksualus dramaturgas ne visuomet mums šneka apie LGBT+ temas. Pavyzdžiui, jau minėtas prancūzų dramaturgas Bernard-Marie Koltès‘as, kurio tekstų, skirtingai nei kitų homoseksualių šiuolaikinių kūrėjų, lietuvių kalba turime solidų kiekį, apie homoseksualumą nerašė. Tokių į lietuvių kalbą gausiai verstų homoseksualių teatro kūrėjų kaip Federico García Lorca, Jean Genet, Oscar Wilde ar Tennessee Williams kūryboje homoseksualumo atspalvių taip pat tėra tik vienas kitas. Įspūdingai jautri intymaus kontakto tarp imperatoriaus Kaligulos ir poeto Scipiono scena Albert‘o Camus pjesėje „Kaligula“ taip pat retai išryškinama kaip aiški pagrindinio pjesės veikėjo biseksualumo apraiška, o Jean-Pauli‘io Sartre‘o dramoje „Be išėjimo“ vaizduojamos lesbietės Inesės charakteris jau yra įkrautas heteroseksualaus vyro požiūrio į homoseksualius moterų santykius ir ši pateikiama kaip labai stereotipinis charakteris (kita vertus, tuo stereotipišumu pjesėje yra žaidžiama moralės požiūriu).
Taip pat, kaip pastebi A. Liuga, „Minėti režisieriai [O. Koršunovas ir G. Varnas – V. K.] nepasitenkino pjesių istorijų sąsajomis su šiuolaikine realybe ir ieškojo jose prasmingesnio turinio ir universalios teatro kalbos.“ Taigi, sekant teatrologo mintimi, minėtuose trijuose O. Koršunovo spektakliuose šiuolaikiniai herojai ir jų konfliktai apibendrinimai lyg klasikinėse tragedijose, o „Tolimoje šalyje“ – „žmogaus egzistencinės vienatvės ir susitaikymo su pasauliu apmąstymus praplėtė García Lorcos ir Albert‘o Camus kūrybos pasaulėjauta“.
Taip pat Lietuvos teatro scenoje dar nebuvo pastatytos itin didelio populiarumo pasaulinėse scenose sulaukusios Terrence McNally, Larry Kramer, Jeremy O. Harris, Michael R. Jackson LGBT+ pjesės ir, žinoma, garsieji Tony Kushner „Angelai Amerikoje“ („Angels in America“).
LGBT+ kultūros teatriniai įvykiai Lietuvoje
„Shopping and Fucking“ (rež. Oskaras Koršunovas)
1996 m. parašyta britų dramaturgo Mark Ravenhill pjesė „Shopping and Fucking“ sukėlė dviprasmiškų reakcijų visuomenėje. Vienus pjesė patraukė savo aktualumu ir giliu šiandieninės visuomenės pjūviu, kitus šokiravo smurtinis turinys, kuriame yra ir pedofilijos atspalvis. Dar kiti liko nesupratę juodojo humoro, atmiešto sadizmo bei marksizmo filosofijomis. Tekstas aršiai kritikuoja taip vadinamą konsumerizmą bei vartotojiškos visuomenės liguistą norą viską suprekinti ir netgi pačiam, kaip žmogui, pavirsti preke. Tokiam žmogui viskas leidžiama, todėl ir pjesėje narkotikai, kišenvagystės, telefoninis seksas, prostitucija, analinis bei oralinis seksai liejasi tarsi kino filmo juosta. Pjesėje keliamas klausimas, ar viską redukavus iki sandorio, vis dar belieka kažkokie jausmai. Ši Ravenhill‘o pjesė, kartu su Sarah Kane tekstu Blasted, yra pirmieji taip vadinamo In-yer-face teatro pavyzdžiai. Šiuo terminu apibūdinami jaunų dramaturgų darbai, kurie pristato vulgarią, šokiruojančią ir prieštaringą medžiagą scenoje, taip norint įtraukti ir paveikti savąją publiką.
 |
| O. Koršunovo spektaklio „Shopping and Fucking“ (1999 m.) scena, D. Matvejevo nuotr. |
1999 m. Lietuvoje pastatyta pjesė taip pat sulaukė dviprasmiškų reakcijų: nuo „Kaip jūs galite tokius dalykus rodyti, tai yra ištvirkimas ir baisūs dalykai“ iki „Jūs apsidairykite, aš gyvenu bendrabutyje, kur būtent tai ir vyksta“. Tokius įspūdžius prisimena spektaklio režisierius praėjus dvidešimt dvejiems metams po premjeros. Tai buvo pirmasis spektaklis taip aršiai kritikuojantis vartotojišką visuomenę, parodantis jos dugną. Kita vertus, spektaklis buvo ir giriamas. Daug šiltų žodžių apie jį yra išsakęs kunigas Julius Sasnauskas.
Spektaklis Lietuvos teatro scenoje rodytas 13 metų ir laikytas skandalingiausiu dešimtmečio kūriniu. Spektaklio premjera (simboline data – 1999 09 09) buvo atidarytas ir pats Oskaro Koršunovo teatras, 2019 m. šventęs savo dvidešimtmetį. Svarbu paminėti, kad spektaklis buvo ne tik revoliucinis ir sukėlė reakcijų bangą visuomenėje, tačiau beveik po kiekvieno rodymo vykdavo ir pokalbis su publika. Taip Lietuvos teatro scenoje imtasi ne tik griauti seną ir kurti naują, bet mezgėsi ir dialogas. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad šiandien tai nepelnytai primiršta praktika.
Taip pat spektaklio svorį liudija ir to meto lietuviškasis kontekstas – nevaržomas vartojimas tada buvo suprantamas kaip pozityvus ir teiktinas dalykas, kaip būdas pakilti nuo suakmenėjusios Tarybų Sąjungos ir priartėti prie tuo metu it svajonė atrodžiusių Vakarų. Tačiau, viena vertus, spektaklio net ir nepriklausomoje Lietuvoje neaplenkė cenzūra – kūrybinė grupė buvo kritikuojama ne tik dėl elgesio scenoje ir gausaus keiksmažodžių kiekio, bet ir Seimas liepė nuklijuoti afišas, nes žodis „fucking“ buvo traktuotas kaip keiksmažodis, o kita vertus, į Lietuvos, kartu ir Europos, sceną homoseksualai įžengė vienoje gretoje su narkomanais ir parsidavinėjančiais vaikais. Toks šių žmonių gretinimas tik aiškiai parodo, kad homoseksualumas buvo marginalizuotas, o beveik išimtinai gėjaus kaip narkomano vaizdavimas tarsi sufleruoja tokį žmogų traktuoti kaip visuomenės padugnę.
Visiškai kitoks buvo po poros metų Kauno valstybiniame akademiniame teatre pasirodęs Gintaro Varno spektaklis „Tolima šalis“.
„Tolima šalis“ (rež. Gintaras Varnas)
Skirtingai nei jau anksčiau minėti šiuolaikiniai dramaturgai, Jean-Luc Lagarce savo kūryba nesiekė provokuoti, jis nelinko į brutalumą, nedraskė žiūrovams akių ir minčių. Savo lyriškumu prancūzų dramaturgas kėsinosi į širdį ir kūrė žmonių tarpusavio santykių dramatizmą.
Pjesę „Tolima šalis“ Lagarce‘as parašė jau gulėdamas mirties patale: trisdešimt aštuonerių metų menininką buvo pakirtusi AIDS.
Pjesė rašyta kaip autoriaus atsisveikinimo laiškas su pasauliu bei kartu ir viso savo gyvenimo apmąstymas, tad nekeista, kad ir pagrindinis veikėjas Lui, sugrįždamas į „tolimą šalį“, savo tėvų namus, susitinka su visa savo praeitimi – jį aplanko jau mirę jam brangūs žmonės ir užplūsta brangūs prisiminimai. Simboliškas šis tekstas nėra vien dėl to, kad tai – paskutinis Lagarce‘o kūrinys pasauliui, parašytas tais pačiais 1995 m., kuriais autorius ir mirė, bet ir tuo, kad jis tapo tarsi pasiaiškinimu prieš šį pasaulį, giesme aplinkinių žmonių kurtumui.
Lagarce‘o kūryba visą laiką išsiskyrė neįprastu stiliumi, keista dramine (veikiau literatūrine) struktūra, bet dar 1990 m. pasirodžiusi jautri ir atvira pjesė „Tai tik pasaulio pabaiga“ (orig. „Juste la fin du monde“) buvo sutikta itin šaltai ir tai stipriai paveikė autorių.
Po penkerių metų sukurta „Tolima šalis“ tėra pastarosios jo pjesės praplėtimas ir išsamesnis paaiškinimas. Pastatyta jau po mirties, pjesė žaibiškai išgarsino autorių ir šis netruko virsti moderniuoju prancūzų klasiku. Įdomu pastebėti, kad 2016 m. pagal pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ žymus LGBT+ kanadiečių režisierius Xavier Dolan sukurė to paties pavadinimo, tarptautinio pripažinimo sulaukusį filmą.
 |
| Gytis Ivanauskas G. Varno spektaklyje „Tolima šalis“ (2001 m.), D. Matvejevo nuotr. |
Išties, tada ir ten, kur ji buvo pastatyta, Kaune, ši pjesė atrodė tarsi tolima šalis. Dėl vis dar įaudrintos publikos po „Shopping and Fucking“ akibrokšto, gandai apie „naują spektaklį apie gėjus“ jau buvo virtę išankstinėmis nuostatomis dar iki spektaklio premjeros. Žinoma, tai neturėjo įtakos visą dešimtmetį rinkti sausakimšas sales – tokį šiltą sutikimą buvo sunku numatyti.
Kaip pastebi teatro kritikas Vaidas Jauniškis, „AIDS turi pranašumų prieš kitas ligas bent tuo, kad žinai, net gali apytiksliai apskaičiuoti, kada mirsi. Gali susiplanuoti likusį laiką ir įvardyti asmenis, išrikiuoti juos pagal svarbą, nustatyti atsisveikinimo su jais grafiką ir keliones.“ Net galima būtų pasakyti, kad AIDS sergančio žmogaus gyvenimas labai teatrališkas. Ir visgi, sujaudina ne pats AIDS faktas, kuris to meto Lietuvai tikrai nebuvo jaudinantis dalykas, net galima būtų pasakyti, kad AIDS buvo tarsi dar viena „priekaba“, tarsi dar vienas gėjaus epitetas, kaip buvo gėjaus-narkomano atveju. Sujaudina labiausiai pati vidinė ir išorinė drama tarp mirštančio jauno žmogaus ir kitų jo gyvenime esančių ir buvusių žmonių. Spektaklio scenoje ji paryškinama ir scenografija (traukinio motyvas), ir meistriškai sumanytais J. Statkevičiaus kostiumais (skandalingas Lui Tėvo kostiumas, kurio nugaroje suvarstytas korsetas). Taip pat dvi šeimos kuriamos tarsi dvi „šalys“: tradicinio tėvų pasaulio ir homoseksualių žmonių susikurtõs, izoliuotos, erdvė̃s – jos abi galėtų būti „tolimos“, nelygu, iš kurios pusės žvelgtum. Taip pat jausmingą homoseksualią meilę spektaklyje paaštrina šalia vykstančios heteroseksualios Lui brolio šeimos isterijos dėl absoliučių menkniekių. Šis jautraus žmogaus (nors ir be praeities herojų) santykis su artimiausių šeimos narių emociniu kurtumu itin išryškintas buvo minėtame Dolano filme. Kita vertus, spektaklis žiūrovą sugraudina ir sujaudina dar ir dėl to, kad būtent G. Varno spektaklyje niekas nesigraudina ir neverkšlena. Lui miršta išdidžiai, tarsi jausdamasis dėl to laimingas.
Spektaklis bene labiausiai ir sukrečia ne ligos faktu, ne homoseksualios meilės aistra, ne nugyvento gyvenimo peripetijomis, bet tuo dvigubai alsuojančiu (Lagarce‘o ir G. Varno) egzistencinės tuštumos, gyvenimo beprasmiškumo motyvu, kai kurčias tavo asmeniniam gyvenimui buvo ne tik pasaulis, bet ir artimiausi žmonės.
„Publika“ (rež. Gintaras Varnas)
Ispanų poeto ir dramaturgo Federico García Lorca pjesė „Publika“, parašyta 1930 m., išvis neturėjo būti pastatyta, o jeigu ir būtų pastatę, ją turėjo nušvilpti, o autorių sumaišyti su purvu. Apie pjesę buvo sakyta: „Tai ne tik skandalinga – to neįmanoma vaidinti“. Ir išties, autorius jos taip ir nebaigė rašyti (nėra 4 veiksmo), o rankraštį atidavė saugoti vienam iš savo draugų ir paprašė jį sunaikinti, jei dramaturgui kažkas nutiktų. 1936 m. García Lorca buvo frankistų sušaudytas – jam tada buvo trisdešimt aštuoneri metai, o pjesė pirmą kartą scenoje suskambėjo tik 1972 m. Tačiau dėl savo neįprastos siurrealistinės formos ir dviejų pagrindinių gvildenamų temų – teatro ir homoseksualios meilės – net ir po pirmosios premjeros ji pasaulyje tebuvo pastatyta vos apie dešimt kartų. Lietuvoje „Publika“ režisieriaus Gintaro Varno buvo sumanyta kaip eksperimentinis pjesės skaitymas ir 1996 m. lapkričio mėnesį festivalio „Kaitos taškas“ metu parodytas tik spektaklio eskizas. Visgi skaitymai buvo tokie sėkmingi, jog po trijų mėnesių gimė spektaklis. Labiausiai jis išsiskyrė jame vaidinusių aktorių santykiu su publika – pastaroji sėdėjo scenos viduryje, ant besisukančios konstrukcijos, o aktoriai vaidino aplink.
 |
| Arūnas Sakalauskas G. Varno spektaklyje „Publika“ (1997 m.), D. Matvejevo nuotr. |
Tačiau 1997 m. spektaklis nė iš tolo nebuvo toks, kokį jį režisierius pateikė 2010 m.
Anot Gintaro Varno, antrosios premjeros priežastys buvo trys: 1) nepasitenkinimas pirmuoju spektakliu; 2) noras apmąstyti teatro reikšmę ir paskirtį besikeičiančioje visuomenėje, kai scenas užplūsta komercinis teatras; 3) gėjų tema.
Anot režisieriaus, 1996-1997 metais Lietuvos teatras nekentėjo nuo gerų, brandžių spektaklių stygiaus (nors, teatrologės Daivos Šabasevičienės teigimu, net ir tada „Publika“ išsiskyrė savo išskirtinumu ir ypatingu meniškumu), o gėjų, kaip tokių žmonių, visuomenės požiūriu ir giliu įsitikinimu nebuvo.
Visgi teatrologė Sigita Ivaškaitė pastebi, kad nors ir buvo labai afišuojama, jog spektaklis kels gėjų temą, tačiau ji taip ir nebuvo pakankamai išryškinta. Netgi galima būtų sakyti, jog pats kūrinys pasislėpė už spektaklį kūrusių žmonių asmeniškumų, tarsi spektaklis, kuris visuomet turi būti kaip veidrodis – juo labiau, kai tai García Lorcos „Publika“, kurią pats dramaturgas apibūdino kaip publikos veidrodį – šiuo atveju liko kiek užmaskuotas, tarsi iki šiol Lietuvoje gyvenęs homoseksualus žmogus vis dar nedrįstų drąsiai pažvelgti į save tokį, koks jis yra.
Kita vertus, ne veltui ir šios jau dvi minėtos temos, sudarančios spektaklio pagrindą, nėra dvi atskiros temos. Spektaklyje būtent ir kalbama apie tas kaukes, apie teatro kūrimą, kai reikia „vaidinti“, apžaisti savąjį homoseksualo gyvenimą. Kita vertus, ypač žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, savo orientacijos neslepiantis homoseksualus žmogus, atsidūręs visuomenėje dėl savo elgesio, manierų, galbūt drabužių ar išvaizdos, neretai jaučiasi tarsi vaidintų spektaklyje, atsidurtų priešais publiką – visuomenę.
Spektaklis „Publika“ buvo nominuotas penkiems Auksiniams scenos kryžiams (tarp jų – „Už geriausią spektaklį“) ir ketverius metus išliko populiariausių Lietuvoje spektaklių sąraše, kol režisierius nusprendė nutraukti jo rodymą.
Ir visgi reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos teatro scenoje G. Varno spektaklyje „Publika“ homoseksualus žmogus pasirodo ne kaip narkomanas, alkoholikas ar AIDS mirtininkas, tačiau labiausiai atsiskleidžia kaip individualus, jausmingas, asmeninio gyvenimo dramą išgyvenantis, bet nenusiritęs į visuomenės paraštes žmogus.
 |
| G. Varno spektaklio „Publika“ (2010 m.) scena, D. Matvejevo nuotr. |
Vėliau sekę spektakliai LGBT+ tema
Verta pastebėti, kad 2011 m. Jaunimo teatre pasirodė Tennessee Williams pjesė „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (rež. Agnius Jankevičius), kurioje homoseksualios linijos nebuvo stengtasi maskuoti.
Prie AIDS sergančio homoseksualaus žmogaus tragedijos buvo grįžta 2012 m. spektakliu „Tiksinti bomba“ (rež. Gintaras Varnas), jame pasirodė ir itin intymi lovos scena.
Didelio populiarumo ir žiūrimumo sulaukė – nors pagrindinių valstybinių teatrų scenoje taip ir neatsidūrė – Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Trans Trans Trance“, analizavęs transeksualumo temą.
 |
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelytė K. Gudmonaitės spektaklyje „Trans Trans Trance“ (2017 m.), T. Ivanausko nuotr. |
Gali atrodyti, kad transeksualumo tema taip pat nėra visiškai naujas dalykas – 2012 m. pasirodė spektaklis pagal G. Appollinaire‘o pjesę „Teiresijo krūtys“ (rež. Gintaras Varnas), tačiau pastarasis tekstas vėlgi, kaip ir García Lorca teksto „Publika“ atveju, buvo daugiau sapniška vizija negu psichologinė drama, o Teiresijo – transeksualaus personažo charakteris yra atėjęs iš antikinių laikų. Šis istoriškai iki mūsų dienų išlikęs aklo Tėbų pranašo Teiresijo bruožas atsikartojo ir Rimo Tumino pagal antikinę Sofoklio tragediją sukurtame spektaklyje „Edipas karalius“, kuris buvo pristatytas 2018 m. Vilniuje Maskvos Vachtangovo teatro gastrolių metu.
Taip pat šiame kontekste paminėtinas ir vadinamąjį feministinį bei Queer elementų turintį teatrą Lietuvoje kuriančios jaunos režisierės Uršulės Bartoševičiūtės vardas. Lesbietiškų santykių teatre galima tikėtis spektakliuose, statytuose pagal Sarah Kane dramaturgiją.
LGBT+ dramaturgija Lietuvoje
Lietuvoje yra sukurtos vos dvi pjesės LGBT+ tema: Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“ ir „Žalgirės“.
Parašyti „Raudonus batraiščius“ G. Labanauskaitę paskatino pirmosios LGBT+ eitynės Lietuvoje, kai maždaug 200-300 dalyvių saugojo beveik 800 policininkų. Kaip prisimena pati dramaturgė, „[t]ada ėjome lyg gyvuliai uždaryti apsauginiame garde, virš galvos burzgiant policijos sraigtasparniams. Kažkoks diedukas su šiaudine skrybėle grasino mus padegti, skinhead‘ai taip agresyviai draskė tvorą, kad kėlė šiurpą ir įkvėpė parašyti pjesę apie skinhead‘o ir homoseksualaus brolio konfliktą „Raudoni batraiščiai“. Pjesė 2011 m. laimėjo nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ ir Baltijos dramaturgijos konkursą. Po metų buvo pastatytas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (rež. Yana Ross) ir po penkerių – „Resad“ teatre Ispanijoje (rež. Romeo Urbano).
 |
Scena iš V. Bareikio spektaklio „Žalgirės“ (2017 m.) pagal G. Labanauskaitės dramaturgiją, D. Stankevičiaus nuotr. |
Kita Gabrielės Labanauskaitės pjesė „Žalgirės“ (2011), kurios, kaip ir „Raudonų batraiščių“ žanras, nurodomas kaip tragikomedija, parašyta remiantis realia neheteroseksualių moterų krepšinio komanda ir daugiausiai paremta biografinėmis LGBT+ komandos gender wrongs narių patirtimis.
Pjesė 2017 m. pastatyta nacionaliniame Kauno dramos teatre (rež. Vidas Bareikis). Abu spektakliai Lietuvoje laikyti itin sėkmingais. Be to, ir pirmosios dramaturgės pjesės, rašytos 2003-2004 m., taip pat jau kalbėjo apie LGBT+ santykius.
Literatūra:
- R. Marcinkevičiūtė, Kitas jautrumas. In: Lietuvos teatras, 1999 ruduo-2000 žiema, p. 70-74.
- A. Liuga, Paribio teritorija. 2008. In: Laiko sužeistas teatras. Vilnius: Baltos lankos, p. 86-98.
- M. Jašinskaitė, Oskaras Koršunovas: „Shopping and fucking“ parodė vartotojiškos visuomenės dugną“ // 7 meno dienos, 2012 11 30, Nr. 43 (1011).
- V. Jauniškis, Grįžimas rudenį // Kauno diena, 2001 10 20, p. 12.
- R. Balevičiūtė, Svarbiausioji istorija // 7 meno dienos, 2001 10 12, p. 5.
- V. Savičiūnaitė, Mirtis stovi už nugaros, net kai šoki ar mušiesi pagalvėmis // Lietuvos rytas, 2001 10 09, p. 4.
- „Publiką“ turi statyti jauni chuliganai, o ne klasikai...“. Gintaro Varno pokalbis su Valdu Gedgaudu // Lietuvos aidas, 1997 01 24, p. 12.
- Audronis Liuga, „Publikos“ ratas // 7 meno dienos, 1997 02 07, p. 3.
- „Tikrasis teatras“ pagal Gintarą Varną. Vaizdo medžiaga [žiūrėta 2021 m. lapkričio 5 d.]. Prieiga internete
- Agnė Zėringytė, Kūryboje transformuojamos patirtys. Pokalbis su dramaturge Gabriele Labanauskaite // 7 meno dienos, 2021 04 23, Nr. 16 (1381).
- V. Petkevičiūtė, Gabrielė Labanauskaitė: Edukuoti ir moralizuoti – du skirtingi dalykai //
- Birutė Sabatauskaitė, Gabrielė Labanauskaitė-Diena pristato feministinę pjesę „Žalgirės“