LGBTQ+ teisių gynimui ir matomumui skirtos eitynės („pride“) kartais kritikuojamos dėl tariamo kuklumo trūkumo, tariamo puikavimosi savimi. „Pride“ reiškia pasididžiavimą, o kai kuriems žmonėms atrodo, kad jei esi LGBTQ, tai tavo didžiulė ir gėdinga paslaptis. Ją turi slėpti ir kalbėti su dauguma nebent giliai nusižeminęs ir atsiprašinėdamas.
„Baltic Pride 2022“ | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
Laima Vaigė
Teisės mokslų daktarė
Jiems sunku suprasti, kuo gi čia didžiuotis.
Didžiuojamasi, nes būti savimi kainuoja ypač daug, kai esi nemėgstama mažuma.
„Pride“ reiškia užsispyrimą būti savimi
Būti savimi yra viena sunkiausių užduočių žmogaus gyvenime. Reikia daug užsispyrimo, norint pasipriešinti tėvų, mokytojų ir valdžios lūkesčiams. Net ir norėdami geriausio, šie ne visada žino, kas tinka žmogaus gyvenimui, prigimčiai, jausmams ir charakteriui. Neretai tokie lūkesčiai susiję ne tik su partneriu, bet visu gyvenimo būdu ir pasirinkimais. Tačiau jie negali matyti kiaurai ir negali matyti ateities.
Didelis iššūkis ir nebūti valdomam savo užsispyrimo. Kai švytuoklė stipriai neša į vieną pusę, reikia jėgų norint nebūti reaktyviam, o iš tiesų atsirinkti, kas prasminga. Kartais yra prasminga ir tai, ko mums linkėjo tėvai, jei tai yra gerai ir pačiam žmogui. Mes išties turėtume ilgiau miegoti, laiku pasikloti lovas, nerūkyti ir gal net apsipilti šaltu vandeniu.
Pasididžiavimas gyvenant LGBTQ+ autentišką gyvenimą yra kasdienybės drąsa. Visuomenė mato labai mažą dalelę LGBTQ+ žmonių, kurie yra nusprendę kovoti už politines teises dėl teisingumo. Ir tai didelė drąsa, asmeninė ir politinė. Bet ir kasdienis atsparumas, kuklioji drąsa reikalauja ne mažesnio ryžto.
„Pride“ yra pasiūlymas švęsti drąsą būti savimi, neskirstant į tuos, kurie gyvena kukliai ar trankiai, politiškai ar apolitiškai.
Pasididžiavimas ir puikybė
Bet kaipgi tie LGBTQ+, kurių bijo Karbauskis ir Gražulis, nes jie tariamai vaikšto pusnuogiai? Kai kurie komentatoriai įsivaizduoja, kad yra geri ir blogi LGBTQ+. Blogieji nori per daug, yra per seksualūs ir įžūlūs mūsų regionui. Jie ne slepiasi, o tariamai puikuojasi, skirtingai nuo kuklių LGBTQ+ šeimų. O puikybė juk nuodėmė.
Manau, kad kuklumas yra vertybė, tačiau puikybė nėra pasididžiavimas.
Pasididžiavimas, kai nesikeldamas į debesis darai tai, ką turi daryti (arba esi tuo, kuo esi, to neslėpdamas) labai skiriasi nuo puikybės.
Pasididžiavimas gyvenant LGBTQ+ autentišką gyvenimą yra kasdienybės drąsa. Visuomenė mato labai mažą dalelę LGBTQ+ žmonių, kurie yra nusprendę kovoti už politines teises dėl teisingumo.
Puikybę demonstruoja imperinio sindromo apsėsti žmonės.
Kaip tame vaizdo įraše, kuriame Švedijos rusė sudrasko Ukrainos simboliką ir grasina ją filmavusiai merginai, kad ją sunaikins, nes jos rankose, atseit, „strašnaja syla“ (baisi jėga). Tai – imperinis sindromas.
Imperinis sindromas neleidžia kvestionuoti agresoriaus, o verčia su juo tapatintis ir reikalauti, kad tai baisiai jėgai paklustų visi. Nors minėta rusė, panašu, yra tik valandinė mokytoja, dėl agresijos protrūkio praradusi darbą. Ji didžiuojasi ne savo realia galia, o semiasi puikybės iš Putino Rusijos, baisios imperijos jėgos.
Puikybė yra pasididžiavimas savo neapykanta. Kai įsivaizduoji esantis daug geresnis, iš prigimties geresnis už kitus, pateisinama ir agresija, ir pažeminimai.
Puikybė yra prisišliejimas prie imperinės galios pozicijų, tai kasdien vėl ir vėl reikia kvestionuoti. Visur, net ir kiekvienam žmogui savyje, jei ji(s) nori oriai ir su kasdienybės (kukliuoju) pasididžiavimu gyventi autentišką gyvenimą.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net