Taškas seksualinio prievartavimo, galimai vykusio Užsieniečių registracijos centre Medininkuose, istorijoje dar nepadėtas – iki šiol vyksta ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis kol kas vaikšto laisvėje. Tuo metu prabyla vis daugiau galimo nusikaltimo aukų, pasakojančių apie košmarišką savo patirtį, kai jos liko uždarytos už aklinų migrantų stovyklos sienų ir net negalėjo pabėgti iš nesaugios aplinkos, nes valstybė jas laiko nelegaliais žmonėmis. Iš viešai pateikiamos informacijos galima suprasti, kad buvęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) darbuotojas įtariamas seksualiai prievartavęs LGBTQ+ asmenų sektoriuje įkalintus jaunus vaikinus.
 |
| Galimo nusikaltimo aukomis tapo jauni LGBTQ+ vaikinai | Asociatyvi Francisco Gonzalez/Unsplash.com nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Sulaikymui dingsčių atranda
Birželio 2-ąją Vidaus reikalų ministerija (VRM) paskelbė, kad šią vasarą daugumai „neteisėtai į Lietuvą per Baltarusiją patekusių migrantų sueina 12 mėn. nuo registracijos Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje“. Skaičiuojama, kad priverstiniam migrantų sulaikymui ir apgyvendinimui Užsieniečių registracijos centruose per metus jau išleista 35 mln. eurų, didžiąją dalį šių lėšų skyrė Europos Komisija.
Portalas lrt.lt skelbia, kad pirmieji Lietuvos sieną kirtę migrantai buvo sulaikyti praėjusių metų birželį. Seimas kartą jau pratęsė migrantų sulaikymo terminą, tačiau jis artėja prie pabaigos. VRM sako, kad teismui leidus migrantus galima sulaikyti ir iki 18 mėnesių, tai yra – dar pusmečiui.
Ir nežinia, ar pasibaigus šiam laikotarpiui įstatymų leidėjai vėl nesiims žygių, kuriais darkart sieks pratęsti migrantų sulaikymą.
 |
| „Prabilti apie patirtą prievartą yra labai sunku ir laisvėje gyvenantiems, o uždarame centre praktiškai tai gali būti tabu, tyla – kaip nerašyta taisyklė“, – teigia Kristina Mišinienė | Asociatyvi Jackson Simmer/Unsplash.com nuotr. |
Tuo metu kalbėdama apie galimą išnaudojimo atvejį Medininkuose, psichologė Miglė Motiejūnė sako, kad tiek patirtas seksualinis smurtas, tiek priverstinė nelaisvė nukentėjusiesiems turės padarinių visam likusiam gyvenimui.
Taip pat skaitykite:
- VSAT atstovo žodžiai pribloškė: pareiškė, kad santykiai tarp LGBTQ+ vyrų – kitokie nei tarp vyrų ir moterų
- Įtariamasis dėl seksualinės prievartos galėjo išnaudoti ir daugiau migrantų: prabilo 22-erių LGBTQ+ bendruomenei priklausantis irakietis
- Prokurorai pradėjo tyrimą dėl VSAT darbuotojo galimai vykdyto jaunuolių seksualinio prievartavimo (papildyta)
O štai Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė teigia – nors išnaudojimą patyrę asmenys jau perkelti į kitą vietą, tačiau vis dar negali ištrūkti iš aplinkos, kurioje „visi viską žino“, taigi, susiduria su emociniais sunkumais.
Bet teisėsauga sunkiu nusikaltimu įtariamam vilniečiui pagrindo skirti kardomosios priemonės – suėmimo – reikalo nemato.
Anot K. Mišinienės, ne visuomet atsakingai elgiasi ir žurnalistai – kartais pastarieji labiau tenkina visuomenės smalsumą, o ne profesionaliai atskleidžia nukentėjusiųjų istoriją.
 |
| Asociatyvi „Tingey Injury Law Firm“/Unsplash.com nuotr. |
Pavarčius teismų bylas, galima daryti išvadą, kad teisėjai vis dar vengia seksualiniams nusikaltėliams skirti griežtas bausmes. Dažniausiai apsiribojama laisvės apribojimu (uždraudimu tam tikru laiku išvykti iš gyvenamosios vietos) arba areštu. Tiesa, įstatymų leidėjai už seksualinį prievartavimą Baudžiamajame kodekse yra numatę laisvės atėmimą iki septynerių metų.
Paaiškėjo, kas yra įtariamasis
Teistumas gresia Medininkų užsieniečių registracijos centre dirbusiam psichologui, 34-erių vilniečiui Tomui Kelpšai, kuris įtariamas mažiausiai vieno migranto seksualiniu prievartavimu. Tiesa, portalas delfi.lt paskelbė, kad nuo nusikaltimo galimai nukentėjo net ne vienas LGBTQ+ sektoriaus gyventojas, pareigūnai vertina jų parodymus.
 |
| Įtariamasis – buvęs VSAT darbuotojas, turėjęs neribotą prieigą prie migrantų | VSAT nuotr. |
„Patvirtiname, kad toks ikiteisminis tyrimas vyksta, siekiant nepakenkti tyrimui, detalesnė informacija neteikiama“, – balandžio mėnesį BNS komentavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Julija Samorovskaja.
Apie galimą nusikaltimą pirmieji pranešė ne įstaigos mundurą saugoję VSAT atstovai, o nevyriausybininkai – KOPŽI.
Po paskelbtos žinios Lietuvos psichologų sąjunga pranešė stabdanti savo nario, įtariamo seksualine prievarta prieš sulaikytą migrantą, narystę.
Pats T. Kelpša su žurnalistais bendrauti nepanoro – nei į delfi.lt, nei į jarmo.net užklausas vyriškis atsakyti nebuvo linkęs. Primename, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas neįrodė kitaip.
– Informacija apie tai, kad buvęs VSAT darbuotojas galimai vertė lytiškai santykiauti su juo Užsieniečių registracijos centro gyventoją, pasirodė po Jūsų išplatinto pranešimo spaudai. Ar galite papasakoti, kaip Jūs sužinojote apie šį atvejį? – pasiteiravau K. Mišinienės.
– Sužinojome iš kolegų, kurie tiesiogiai kontaktavo su nukentėjusiais. Manau, jog tie darbuotojai suprato, kad susidūrė su neeiliniu atveju, tad pasidalino informacija su mumis.
 |
| Kistina Mišinienė | CBSS Secretariat nuotr. |
– Kaip manote, kodėl pati VSAT nesiėmė iniciatyvos pirmoji informuoti visuomenės apie pradėtą ikiteisminį tyrimą buvusio darbuotojo atžvilgiu? Ar iki tol VSAT atstovai tikėjosi, kad šis įvykis viešai nepaaiškės?
– Negaliu kalbėti už VSAT, tačiau sunkiai įsivaizduoju šią tarnybą atviraujančią su visuomene. Tokią išvadą darau iš tų pranešimų spaudai, kuriuose sieną kirtę ar bandantys ją pereiti migrantai nušviečiami kaip nusikaltėliai, melagiai, nesąžiningi žmonės. Ir staiga turi garsiai pasakyti, jog tavo darbuotojas galėjo taip baisiai juos nuskriausti...
– Jūsų žiniomis, kiek migrantų gali būti nukentėję nuo įtariamojo?
– Mes žinome apie 4, bet pradedu galvoti, kad jų gali būti kur kas daugiau.
– Ar centras bendrauja su aukomis? Gal turite žinių, kokia pagalba jiems yra teikiama?
– Taip, bendraujame. Labai džiaugiamės, kad atsakingi asmenys parodė geranoriškumą ir nukentėjusieji perkelti į kitą centrą, jie galėjo galų gale pasitraukti iš nusikaltimo vietos. Šalia jų yra valstybės socialiniai darbuotojai, nemažas būrys nevyriausybinių organizacijų savanorių su jais bendrauja per elektronines priemones.
– Ar su centru mėgino susisiekti įtariamasis? Koks iš esmės yra jo elgesys po to, kai paaiškėjo galimas nusikaltimas?
– Ne, tikrai nemėgino. Kokia to galėtų būti prasmė? Iš žurnalistų atsiliepimų girdime, jog šis asmuo kategoriškai neigia jam pateiktus kaltinimus, jaučiasi pasitikintis savimi.
.jpg) |
| Kol įtariamasis mėgaujasi laisve, galimo nusikaltimo aukos laiką ir toliau leidžia uždarytos | Asociatyvi Engin Akyurt/Unsplash.com nuotr. |
– Ar jūsų vertinimu šiuo metu aukoms yra sudarytos saugios sąlygos, jos nepatiria spaudimo iš įtariamojo buvusių kolegų ar kitų asmenų?
– Kol kas apie tiesioginį spaudimą negirdėjome. Tačiau jie tebegyvena uždaroje erdvėje, kurioje „visi žino viską“.
Tai, manau, papildomai traumuoja juos, kaip ir nuolatiniai buvusių įvykių prisiminimai. Tebėra pakankamai dviprasmiška situacija su Raudonojo Kryžiaus (RK) organizacija – juk įtariamasis nusižiūrėjo aukas (galimai, priminsiu, vyksta ikiteisminis tyrimas) būdamas RK psichologu, būtent ši organizacija atvėrė jam vartus į migrantų centrus. Tačiau RK tebėra vienintele organizacija, kuri turi valstybės mandatą teikti daugybę paslaugų migrantams, centruose dirba jų psichologai, teisininkai, tad ir nukentėjusieji yra šių paslaugų gavėjai.
– „Delfi“ paskelbė, kad vienas iš prievartą patyrusių jaunuolių – LGBTQ+ bendruomenės narys. Ar tiesa, kad įtariamasis išnaudojo konkrečiai LGBTQ+ sektoriaus gyventojus?
– Neturiu leidimo iš nukentėjusiųjų kalbėti apie konkrečiai jų seksualinę orientaciją, tačiau matau LGBTQ+ žmonių – tiek vyrų, tiek moterų – didelį nesaugumą uždaruose centruose.
Ne visi jų yra atsiskleidę savo aplinkoje, tad dilema – eiti gyventi į homoseksualiems asmenims skirtą sektorių, ar „ištirpti minioje“, yra jiems labai aštri.
 |
| Kristina Mišinienė | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Kaip vertinate VSAT reakciją į šią situaciją? Ar VSAT pareigūnų vieši pasisakymai apie tai, kad tarp LGBTQ+ asmenų santykiai yra kitokie, šio galimo nusikaltimo nesumenkina? Ar tai nedemonstruoja išankstinio VSAT pareigūnų nusistatymo dėl šio atvejo?
– Pradžia buvo tikrai labai sunki. Ją reiktų skaičiuoti ne nuo to momento, kai išgirdome viešus pareigūnų samprotavimus apie „reikalus tarp vyrų“, tačiau galbūt nuo pat nusikaltimo sumanymo ir jo vykdymo.
Prabilti apie patirtą prievartą yra labai sunku ir laisvėje gyvenantiems, o uždarame centre praktiškai tai gali būti tabu, tyla – kaip nerašyta taisyklė. Tad niekaip negalėčiau pateisinti atsainaus, menkinančio požiūrio, kurio, kaip vėliau girdėjome, buvo atsisakyta pasakius, kad visi ne taip supratome.
– Kaip vertinate tai, kad žiniasklaidoje pasirodo vis daugiau detalių apie tai, kaip galimai vyko seksualinis prievartavimas, aprašoma ir tai, kokiu būdu buvo santykiaujama, kiek kartų tai galėjo vykti ir panašiai? Ar visuomenė turi žinoti šias aplinkybes?
– Man asmeniškai tai yra visiškai nepriimtina, tokį pateikimo stilių suprantu kaip nesveiko smalsumo tenkinimą, iš vienos pusės tarsi bandoma įtikinti skaitytoją, kad „vis tik galėjo ten būti prievarta“, iš kitos – „va kas pas juos ten vyksta, dabar žinosime visi“.
Yra daugybė būdų, kaip profesionalūs, empatiški žurnalistai gali papasakoti apie seksualinę prievartą visada prisimenant, jog svarbiausia yra apsaugoti auką, netraumuoti jos pakartotinai. Neatsargaus žodžio pasekmės gali būti baisios.
 |
| Apie LGBTQ+ asmenis vis dar paplitę gausybė mitų, vienas jų – neva homoseksualūs vyrai visuomet nori sekso. Kaip sakė K. Mišinienė, galiausiai tokio žeminančio požiūrio šioje istorijoje buvo atsisakyta | Asociatyvi Tim Marshall/Unsplash.com |
– Viešojoje erdvėje tenka matyti komentarus, kad LGBTQ+ bendruomenė yra visokia kokia nedora, tad gal esą ir nieko keisto, kad auka irgi iš LGBTQ+ bendruomenės ir šiaip gal jaunuolis visai ir ne auka. Koks yra jūsų požiūris į tokius pasisakymus? Ką pasakytumėte taip mąstantiems asmenims?
– Turiu prisipažinti, jog ir daugybę metų dirbant negaliu priprasti prie vis dar sutinkamo niekinamo požiūrio į seksualinės prievartos auką, jei ji yra homoseksuali. Labai gėda, pikta girdėti, kad „taigi jis gėjus, jis visada nori lytinių santykių, jam patiko“. Šiuo atžvilgiu matyčiau LGBTQ+ žmonių pažeidžiamumą, ypač pasireiškiantį uždarose institucijose. Čia norėčiau priminti ir Lietuvos teisinės sistemos nuostatą, kas gali būti išprievartavimo aukos – tik heteroseksualūs asmenys.
– Ne vienerius metus dirbate kovodama prieš išnaudojimą, prekybą žmonėmis, seksualinę prievartą. Tikriausiai teko matyti ne vieną nuteistą nusikaltėlį ir girdėti ne vieną istoriją apie tai, kaip jis pasirenka auką. Šiuo atveju įtariamasis galimai nusitaikė į LGBTQ+ bendruomenę . Kaip manote, kaip jis pasirinko, ką, kaip įtariama, išnaudoti? Ar jis galėjo galvoti, kad jie – silpniausia grupė, niekam nepasiskųs ir panašiai?
– Įtariamasis galėjo pasirinkti savo aukas puikiai žinodamas, jog net tarp kitų pažeidžiamų asmenų grupių, LGBTQ+ yra dar sudėtingesnėje situacijoje. Ne vienas savo šalyje buvo patyręs persekiojimą, žeminimą, panieką ir grasinimus net iš savo šeimos. Kalbame apie žmones, kurie net labai jauno amžiaus jau yra patyrę daugybę neigiamų išgyvenimų, išdavysčių, atstūmimą.
Savo orientaciją jie slėpė ir nuo artimiausių žmonių, neretai – dėl tiesioginės grėsmės gyvybei. Tad ir manipuliuoti šiais žmonėmis, šantažuoti juos, grasinti jiems nėra labai sudėtinga. Manoma, o kas jais patikės, ir iš viso, ar jie išdrįs pasiskųsti.
Mūsų aptariamame atvejyje šiuo metu sprendimus daro teisėsauga, po jų būtinai turime garsiai kalbėti apie rimtus saugiklius analogiškose situacijose, kad prievartautojai būtų identifikuoti kuo anksčiau ir jog tarnyboms ne munduro garbė rūpėtų, o negalinčiųjų apsiginti ir pasipriešinti apsauga, – tikino K. Mišinienė.
 |
| Į Lietuvą plūstelėję migrantai kirsdavo Baltarusijos ir Lietuvos sieną | lrs.lt/O.Posaškovos nuotr. |
Psichologė: seksualinė prievarta randus palieka visam gyvenimui
Psichologė M. Motiejūnė, neretai teikianti emocinę pagalbą būtent LGBTQ+ žmonėms, teigia, kad seksualinę prievartą veikia įvairūs veiksniai.
„Pavyzdžiui, anksčiau vaikystėje patirta seksualinė prievarta. Šis išgyvenimas iškreipia supratimą apie intymius santykius bei paskatina ateityje naudoti prievartą prieš kitus ir taip atstatyti prarastą kontrolę. Įtakos gali turėti ir žmogaus žema impulsų kontrolė: negebėjimas sustabdyti savęs prieš pasielgiant agresyviai. Nereikėtų nuvertinti ir socialinių normų įtakos: ar žmonių grupėje priimtina, jog vienas asmuo turi didesnę galią nei kitas ir gali naudoti šią galią prievartai prieš kitą“, – tikino pašnekovė.
Psichologė pabrėžė, kad po patirto smurto, seksualinės prievartos, aukoms gali pasireikšti apsauginė reakcija – disociacija: nesąmoningas atsiskyrimas nuo savo kūno. Pasak M. Motiejūnės, tai gali atsitikti tuomet, kai kūnas patiria ilgai besitęsiantį stiprų, netikėta skausmą ar nepatogumą.
„Tam, kad šie pjūčiai netaptų nepakeliami, sąmonė tarytum atjungiama nuo kūno patyrimų. Tačiau skausmas niekur neapsitraukia ir sugrįžta kaip traumuojantys vaizdinai naktį, neramios mintys ar staigus širdies plakimas, gilus kvėpavimas, drebėjimas ir panašiai“, – apie emocinio sukrėtimo padarinius kalbėjo pašnekovė.
 |
| Miglė Motiejūnė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Pasak jos, smurtą patyrę žmonės tampa jautresni dirgikliams, kurie primena buvusią patirtį.
„Negano to, prisiminus traumuojantį patyrimą sunku kontroliuoti emocijas, tad staiga gali kilti agresija ar kita stipri ir sunkiai pačiam suprantama emocija. Pavyzdžiui, intymus santykis gali vėl priminti seksualinę prievartą, todėl vietoje šiltų jausmų kitam gali kilti nevaldoma baimė. Taigi seksualinė prievarta palieka randus visam gyvenimui.
Dažnai po traumuojančio įvykio žmogus nėra linkęs pasakoti savo išgyvenimus, nes tai reikštų, jog juos reikės patirti atmintyje dar kartą. Kitą vertus ne visuomet asmuo yra įsąmoninęs patyrimus, kuriuos jam teko išgyventi, tad gali atrodyti, kad net neturi žodžių papasakoti to, ką patyrė“, – tikino M. Motiejūnė.
– Kaip tokiu atveju elgtis sutikus žmogų, kuris patyrė prievartą? Ar kalbėti su juo, ar laukti, kol jis pats pradės kalbėti, o gal geriau neliesti šios temos išvis? Ir kaip kalbėti su žmogumi, kad jis nesijaustų nurašytas, lyg kokia sugadinta prekė, o demonstruoti solidarumą su tuo žmogumi? – jarmo.net pasiteiravo psichologės.
– Net labai norėdami palengvėti skausmą kitam, negalime kito priversti atsiverti. Tai darytų didesnę žalą, nei naudą. Tiesa, galima duoti žinoti, kad esame pasiruošę išklausyti ir suprasti. Padėti galime ne tik pokalbiu, bet ir skirdami dėmesį, skambindami, kviesdami praleisti kartu laiką. Rūpestis žmogaus kasdieniniais išgyvenimais ir buvimas šalia yra pakankama pagalba.
 |
| Psichologė Miglė Motiejūnė teigia, kad nelaisvė ir seksualinė prievarta paliks randų visam likusiam gyvenimui | Asociatyvi Noah Silliman/Unsplash.com nuotr. |
– Kaip visuomenė reaguoja į seksualinio smurto aukas? Tenka girdėti ir tokių pasisakymų, kad neva pačios ar patys prisiprašė ir išprovokavo, kita vertus, vis dažniau kalbama ir jautriau šiuo klausimu, mėginama atkreipti dėmesį, kad ne aukos, o smurtautojai yra atsakingi. O kokias tendencijas stebite jūs?
– Manau, kad žinomų žmonių pasisakymai bei visuomenės švietimas daro teigiamą įtaką. Norisi tikėti, kad žmonių, kurie pateisina agresorių, mažėja. Tačiau sunku tai vertinti, ypač kai diskusijos šia tema labiausiai matyti socialiniuose tinkluose, kuriuose daugiau dėmesio sulaukia tie, kurie turi kraštutinę nuomonę.
– Įtariama, kad Užsieniečiu registracijos centre vyko VSAT darbuotojo prievarta prieš migrantą ar jų grupę. Žmonės šiuose centruose yra sulaikyti, gyvena uždaroje aplinkoje. Taigi, prievarta vyko tokioje aplinkoje, iš kurios neina pabėgti. Neretai, beje, girdime ir apie prievartą įkalinimo įstaigose. Tikriausiai smurtautojams tai suteikia dar didesnę galios poziciją, kai auka negali pabėgti, tiesa? Kaip turi į galimą prievartavimo atvejį reaguoti tos įstaigos, kurioje yra uždaryta auka, darbuotojai? Ką galima padaryti, kad po to, kai paaiškėja galimas prievartos faktas, aukai būtų suteikta kaip įmanoma daugiau saugumo?
– Vienareikšmiškai darbuotojai turi vadovautis darbo etika ir žmogaus teisėmis, tad turi užkirsti kelią smurtui.
Tiesa, tiek psichologijos mokslas, tiek žmonijos istorija rodo, kad tai padaryti gali būti ypač sunku, jeigu įstaigoje susiformavusi nuostata, kad naudoti smurtą yra normalu. Tai iliustruoja P. Zimbardo, psichologo, Stanfordo universiteto profesoriaus, žymus kalėjimo eksperimentas, kuris leido padaryti prielaidą, jog net ir geri žmonės gali elgtis blogai, kai grupėje galioja taisyklės, jog „visi taip daro“ ir „niekas nebus nubaustas“.
Norisi tikėti, kad minėta įstaiga rūpinasi darbuotojų švietimu, užtikrina pažeidžiamų grupių teise ir minėtas atvejis verčiau išimtis.
– Kalbant apie Užsieniečių registracijos centrus, žmonės gyvena uždaroje aplinkoje, mane kartais pasiekia migrantų pasakojimai, kad viename kambaryje jų yra daug. Kaip žmogų emociškai, psichologiškai veikia toks gyvenimas, kai esi priverstas būti tarp daug žmonių, esi uždarytas ir negali niekur išeiti iš numatytos vietos? Kokie padariniai jau išėjus į laisvę gali likti po ilgo gyvenimo būnant uždarytu?
– Net labai sunkiose sąlygose žmogus gali išbūti, kai žino, kada ši situacija baigsis arba turi galimybių ją pakeisti.
Priešingu atveju, kai žmogus negali gauti informacijos arba jos nesupranta, kai savo veiksmais neturi galimybių keisti situacijose eigos, atsiranda stiprus neapibrėžtumo jausmas, nerimas bei gali kilti pyktis ir priešiškumas.
Iš tiesų nekontroliuojamos situacijos, kurios apriboja žmogaus pasirinkimo galimybes, daro stiprią traumuojančią įtaką. Tad ateityje žmogus gali susidurti su panašiais išgyvenimais, kuriuos patiria ir seksualinio smurto aukos, nes abi šios situacijos atima iš žmogaus kontrolės jausmą, – tikino M. Motiejūnė.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net
