Norime būti čia, norime savo teisių čia – nenorime vien dėl to vykti į kitą šalį, kad kita šalis suteiktų teises, kurios mums prigimtinai priklauso“, – portalui LRT.lt sako kartu gyvenimą kuriančios Jugnė Jūnė Jonušaitė ir Sigita Mykolaitytė.
 |
| Sigita Mykolaitytė ir Jugnė Jūnė Jonušaitė / E. Blaževič/LRT nuotr. |
Jos pasakoja, kad praėjusiais metais, matant šalia organizuojamus „Šeimų gynimo maršus“, lydėjo baimė ir dėl savęs, ir dėl artimųjų.
„Norėtum jaustis saugiai ir savo kieme, ir savo valstybėje, bet kur kitur – gatvėje, šventėje, kur aš noriu apsikabinti Sigutę, nesibaiminti. Jausmas toks – baimės. Po baimės ateina pyktis, bet iš pradžių yra visiška baimė. Iš to, kokiais žodžiais jie švaistosi, tu supranti, kad reikia jų bijoti, jie ne argumentų kalba šneka. Bet pabijai ir supranti: aš už jus esu stipresnė“, – svarsto Jugnė.
Kalbėdama apie visuomenės požiūrį, Sigita svarsto, kad dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir parlamentarai: „Vis tiek mintys sukasi į valdžią, nes būtent tie žmonės ir nukreipia visą nepasitenkinimą esama situacija, kad išsilietų ant mūsų, kaip atpirkimo ožių, o iš tikrųjų ožiai tai ten, Seime, sėdi. Žinoma, to negalėčiau pasakyti apie visus politikus.“
Vis dėlto pora atvira – nors pavargo kovoti už savo teises, viliasi, kad situacija pasikeis.
– Jugne, esate sakiusi: „Esu čia, nes myliu savo šalį, pasirinkau joje gyventi ir kurti savo ateitį, tačiau, nepaisant to, Lietuvoje esu antrarūšė pilietė, nes mano gyvenimo svarbiausi santykiai Lietuvos valstybėje yra nepripažįstami. Toks statusas žeidžia ir skaudina.“ Kaip jaučiatės šiuo metu, gyvendamos Lietuvoje?
Sigita: Vis dar taip pat, gal tik pikčiau. Tema tikrai užvalkiota, užvoliota – juk čia apie mūsų gyvenimą kalba, o atrodo, kad kalbėtų apie kažkokio žaidimo kūrimą, kur kažkas sprendžia, bus raudoni zombiai ar fėjos su sparneliais.
Man asmeniškai jau atsibodo, pykstu ant tų valdžios žmonių, kurie visus sukiršina, piešia visai ne tokiomis spalvomis. Ir jie tai daro sėkmingai, nes ši propaganda labai lengvai veikia, žmonės gąsdinami, kad dabar šeimoms kas nors atsitiks. (...) Manau, jie puikiai žino, ką šneka, bet vis tiek užsiima populizmu, o iš tikrųjų už viso to yra mūsų gyvenimas. Atsibodo.
Jugnė: Jaučiuosi truputėlį dvejopai – iš vienos pusės, sulaukiame labai daug palaikymo iš aplinkos, iš žmonių, kurie dar labiau piktinasi esama situacija. Kartais kalbame, bendraujame su draugais ir aš juos truputį raminu, kad supraskime, tokia visuomenė, sunku, posovietinė valstybė... Ir jie yra dar piktesni nei aš pati.
 |
| Jugnė Jūnė Jonušaitė ir Sigita Mykolaitytė / A. Barzdžiaus nuotr. |
Tai taip pat rodo, kad ta tema yra jau per ilgai vilkinama, ji kuria nereikalingą pyktį, susipriešinimą. Iš vienos pusės – tai teisingas pyktis, nes žmonės palaiko, nori gyventi tokioje Lietuvoje, kokioje ir mes norime gyventi, vakarietiškoje Lietuvoje, juos piktina ši situacija.
Visa tai svarbu ne tik man asmeniškai, nes tai leistų įteisinti mano svarbiausius santykius, tai skaudi tema ir man, kaip Lietuvos pilietei, ypač atsižvelgiant į dabartines aktualijas, reikia suprasti, kokie mes dar jauni ir trapūs vakarietiškame kontekste, kiek dar tokio užpelkėjimo yra.
– O niekada nėra kilę minčių išvykti gyventi svetur, kur jūsų santykiai būtų pripažįstami, o visuomenė – atviresnė ir tolerantiškesnė? Yra žmonių, kurie pasirenka tokį kelią.
Jugnė: Mums taip nebuvo. Tačiau neseniai kaip tik buvome Barselonoje, lankėme draugių porą, gyvenančią ten. Jos sakė, kad prasidėjusi situacija dėl partnerystės ir visuomenės kiršinimo buvo lemtingas įvykis, tas momentas, kuris galutinai padėjo apsispręsti vykti pagyventi į Barseloną. Ten draugės ir susirašė, dabar jos yra oficialios partnerės.
Visgi man tos minties išvykti tikrai nėra, nes į visas savo išvykas išvažiavau anksčiau, esu nusprendusi, kad dabar savo gyvenimą noriu kurti čia. Noriu būti čia, noriu savo teisių čia – nenoriu vien dėl to vykti į kitą šalį, kad man kita šalis suteiktų teises, kurios man prigimtinai priklauso. Tai turėtų būti mano prigimtinės žmogiškos teisės.
Kažkaip vis dar esu optimistiška, laukiu savo teisių, dėl to nesiruošiu iš čia keliauti. Yra ir tas jausmas, kad aš galiu šioje istorijoje kažkuo prisidėti, dėl to mes ir kalbame, ir dalijamės savo istorija, „demonstruojamės“. Tam, kad šalis prieitų prie sprendimų, reikia tokių pavyzdžių kaip mes, kad parodytume, kad mes esame žmonės – normalūs, su dviem akim, dviem ausim. Gal dėl to nėra noro išvykti – ir aš, ir Sigutė esame pilietiškos.
Sigita: Dar teks „pasidemonstruoti“ čia. Nekyla noras išvykti ir man. Galima nebūtinai emigruoti, galima sudaryti partnerystę ar santuoką kitose šalyse, bet kodėl? Aš palauksiu, kol mūsų šalis suteiks man tai, kas man priklauso. (...)
Vis tiek tikiu, kad taip įvyks. Ar tokia terpė gali būti ilgai? Gal ir gali. Labai daug priklausys nuo to, ar dabar pavyks [priimti Civilinės sąjungos įstatymą]. Jei dabar nepavyks – kokia valdžia ateis paskui. O ateis tokia valdžia, kuri tikriausiai bus dar mažiau palanki, tuomet išvis nežinia, kada būtų priimtas toks įstatymas. Bet čia kalbame ne tik apie įstatymą, o apie buvimą valstybėje ir požiūrį.
 |
| Jugnė Jūnė Jonušaitė ir Sigita Mykolaitytė / A. Barzdžiaus nuotr. |
– Abi paminėjote žodį „demonstruotis“, jį neretai girdime viešojoje erdvėje – jei LGBT žmonės pasakoja apie savo gyvenimą, tuojau girdime „nesidemonstruokite“. Taip pat užsiminėte apie įstatymo nepriėmimą. Tačiau dėl ko šiuo metu labiausiai skauda? Kas yra didžiausia problema?
Sigita: Man labai aiškiai didžiausias skaudulys yra teisinis neužtikrinimas, nes tave kažkaip sumenkina, nuvertina, nurašo, už paraščių išstumia. Visuomenėje visada buvo ir bus visokių nuomonių, aišku, kai bus priimtas įstatymas, keisis nuomonė. Kuo daugiau „demonstruosimės“, tuo labiau keisis. (...)
Ko mums trūksta? Niekas nedavė, tai kaip ir neatimta, bet atrodo, vis dar neatiduota tai, kas mums priklauso.
Jugnė: Man skaudžiausia suprasti, kokioje terpėje didžioji dalis visuomenės vis dar yra. Jų neapykanta mums ir bet kam kitam – jie veikiausiai nekenčia ir žmonių su negalia, kitos tautybės žmonių, kito odos atspalvio, tai rodo, kiek jie patys turi skaudulių, nesuvokimo apie save, ką jiems skauda.
Tikriausiai juos darbe, asmeniniame gyvenime, vaikystėje kažkas buvo taip užmūčiję, jiems pikta ir skaudu matyti, kaip kas nors kitas reikalauja savo teisių. Skaudu suprasti, kiek dar mūsų visuomenėje dėl visokių istorinių, socialinių aplinkybių, įvairiausių traumų yra susikaupusios neapykantos.
 |
| Jugnė Jūnė Jonušaitė ir Sigita Mykolaitytė / A. Barzdžiaus nuotr. |
Tie žmonės tikriausiai niekada gyvenime nebuvo išklausyti, dėl ko jiems skauda, todėl jiems pikta. Žmogiškai bandau suprasti – aš jų nepateisinu, bet suprantu, kad tos neapykantos nemažės, kol tai kompleksiškai nebus sprendžiama.
Jei Lietuva visais kampais ir pjūviais pirmauja labai prasta psichologine sveikata, visa tai yra viename katile, viskas iš kažko plaukia, nėra šiaip savaime, kad lietuviai iš esmės pikti ir blogi. Tiesiog yra daug neišspręstų problemų ir asmeniniame lygmenyje, ir socialiniame, valstybiniame lygmenyje.
Šie skauduliai, šie pūliai taip ir prasiveržia. Nes taip, tos pačios lyties asmenų Partnerystės įstatymas yra ta gera tema, per kurią gali tuos savo pūlius ir skaudulius paleisti, tai dėkinga tema, nes gali labai laisvai pulti. Visada bus „už“ ir „prieš“. Didžiausias skaudulys yra suprasti, (...) kiek yra pykčio ir tamsumos, kuri ateina iš apleistumo – kiekvieno asmeniškai ir visos visuomenės apleistumo.
Sigita: Visiškai sutinku, bet vis tiek atsakomybę turėtų prisiimti valdžia, nes būtent tie žmonės ir nukreipia visą nepasitenkinimą esama situacija, kad išsilietų ant mūsų, kaip atpirkimo ožių, o iš tikrųjų ožiai tai ten, Seime, sėdi. Žinoma, to negalėčiau pasakyti apie visus politikus.
 |
| Jugnė Jūnė Jonušaitė ir Sigita Mykolaitytė / E. Norvilytės nuotr. |
Jugnė: Pikta dėl tų žmonių, kad tamsuma yra ten, kur turėtų būti minties lyderystė, kur žmonės kaip tik gali pakreipti, kaip visuomenė mąsto.
– Šiek tiek užsiminėte apie galimas priežastis, kodėl visuomenė nėra atvira. Pastebiu, kad kartais tai aiškiname sovietmečiu, dar kiti sako, kad iki šiol nesame priėmę partnerystės ir dėl didelės Bažnyčios įtakos.
Tačiau matome, kad kitos valstybės, kurias taip pat veikė sovietmetis, yra priėmusios tokius įstatymus jau prieš kurį laiką. Tose valstybėse, kuriose religija vaidina didesnį vaidmenį nei Lietuvoje, tokie įstatymai taip pat seniai priimti. Kiek šie aspektai gali daryti įtakos?
Sigita: Manau, kad veikia, o Bažnyčia šiuo klausimu dirba labai daug, nemaži pinigai mesti šiai propagandai – su lankstinukais po mokyklas, visur vaikštinėja. Apie tai kažkodėl mažai kalbama. (...) Bažnyčia mažai liečiama – ir dėl pedofilijos skandalų dabar šiek tiek tema kyla, bet tai labai užglaistyta. Ta propaganda veikia, ji ištobulinta.
Kita vertus, ir iš pačios Rusijos taip pat eina didelės pajėgos, jie medžioja tuos žmones, kurie galėtų skleisti propagandą. Tai veikia ne tik idėjiniu lygmeniu, bet su nemažais ištekliais, nemažais pinigais. Sunku kovoti vien spalvomis ir šypsena prieš propagandą.
Manau, veikia labai daug kompleksinių veiksnių. Ir nuo sovietmečio buvome pripratę daug tylėti, labai įnorminta viskas buvo, o nuo normos nukrypti labai baisu. Užtrunka laiko, kol atsiveria visuomenė. Kol niekas apie tai nekalbėjo, tarsi problemos ir nebuvo, nebuvo ką spręsti. Tik dabar atsiveriame, išmokstame kalbėti, nebijoti.
 |
| Sigita Mykolaitytė ir Jugnė Jūnė Jonušaitė / G. Strumilos nuotr. |
– Apie Rusijos įtaką kalba ir ekspertai, jie sako, kad Rusija taip pat vaidina didelį vaidmenį, o tie argumentai, kurie yra naudojami Lietuvoje ar kitose kaimyninėse valstybėse, matomi ir tokiame pačiame diskurse Rusijoje.
Sigita: Tiems, kurie nuleidžia įstatymus iš viršaus, turėtų būti gėda [kalbėti Kremliaus argumentais], jie galėtų ir pakeisti nuomonę. Gal dėl to šiek tiek kitokie balsavimo rezultatai ir buvo, nes yra sąsajų su Putinu.
Jugnė: Gal ne visai suvokia, kad tai žmogaus teisės, bet turėtų būti labai gėda kalbėti Rusijos žodžiais. Nors kai kam dar ne iki galo nusėdo į smegenis. Bet kokia arši tema – abortų tema, vėliau bus Stambulo konvencijos tema – tai bus tos temos, kai visi gali atsiskleisti gražiausiomis spalvomis. (...)
Priėmus įstatymą, tikrai bus akivaizdus rezultatas, kad galėsime sudaryti sutartį, jaustis teisiškai saugios, bet yra ir kita, didesnė, paveikslo dalis – ką tai reikštų visai visuomenei? Mes taip pat labai aiškiai deklaruotume savo vertybes, kas mums yra žmogus, kokios vertybės mums yra svarbios.
Kodėl šis klausimas sulaukia tiek daug priešiškumo? Jis yra tik dėlionės dalis. Svarbi, bet tik dalis. Todėl dėl noro užgniaužti tai tampa labai geru įrankiu.
 |
| „Kaunas Pride“ / J. Stacevičius/LRT |
– Dabar aršios diskusijos kiek nurimusios, bet dar visai neseniai minios žmonių rinkosi ir prie Seimo, ir Vingio parke, jie deklaruodavo priešiškumą LGBT žmonėms, baiminosi Partnerystės įstatymo. Priešiškumą matėme ir tarp „Šeimos maršo“ dalyvių, ir tarp politikų, neapykantos žodžiai taip pat liejosi iš kunigų. Kaip tuomet jautėtės, kai viskas vyko taip arti?
Jugnė: Esu iš tų žmonių, kurie neskaito komentarų, matyt, tokia mano savisauga. Kai vyko pirmasis „Šeimų maršas“, buvau namuose, dirbau lauko darbus. Matau, pas mūsų kaimynus atvažiuoja mašina su to „Šeimų maršo“ lipduku. Supratau, kad tai praktiškai mano kieme.
Ir Sigutei rašiau, kad apėmė ir baimės jausmas. Aš visiškai sąmoningai neinu į tas susibūrimų vietas – jie turi norą sumušti ką nors, primušti, o man nėra noro eiti, stovėti prie tvoros ir sakyti, kokie jūs tamsuoliai, kaip man gaila, kad vaikystėje jus kažkas sužalojo,
Bet buvo baimės jausmas. Mano fantazija net nesuvokia, kaip jie baisiai kalba. Kai išgirstu kokį nors komentarą, nusistebiu, nes aš nebuvau sufantazavusi, kad jie taip baisiai kalba. Tai labai elementariai priverčia jaustis nesaugiai.
O norėtum jaustis saugiai ir savo kieme, ir savo valstybėje, bet kur kitur – gatvėje, šventėje, kur aš noriu apsikabinti Sigutę, nesibaiminti. Jausmas toks – baimės. Po baimės ateina pyktis, bet iš pradžių yra visiška baimė. Iš to, kokiais žodžiais jie švaistosi, tu supranti, kad reikia jų bijoti, jie ne argumentų kalba šneka. Bet pabijai ir supranti: aš už jus esu stipresnė.
 |
| Sigita Mykolaitytė ir Jugnė Jūnė Jonušaitė / A. Barzdžiaus nuotr. |
– Apie baimę yra kalbėjusi ir Sigita: „Matome, kas vyksta Lietuvoje – byra šeimos, sesės nebebendrauja su sesėmis, tėvai – su savo vaikais. Visa tai yra dirbtinai kuriama ir skaldoma. (...) Aš esu dėkinga savo mamai, kad ji priima mane ir Jugnę, bet iš tiesų jai yra baisu, jai yra baisu dėl visuomenės spaudimo, smerkimo. (...) Nustokite gąsdinti mano mamą.“ Dėl jūsų saugumo baimę jaučia ir artimieji?
Sigita: Aš tos baimės mažai jaučiu. Labiau dėl artimųjų. Man iš esmės gal labiausiai baisu dėl mamos – ji yra vyresnio amžiaus, ji mato, kaip baisiai reaguoja, jai baisu ir dėl savęs, nes ji nelabai ir žinotų, ką atsakyti ir kaip parinkti žodžius. Ji aplinkoje vengia tos temos, nes jaučiasi nesaugiai toje aplinkoje, kuri ir nėra saugi, nėra draugiška.
Mes turime savo burbulus ir draugiškas aplinkas, bet už Vilniaus ribų yra daug daugiau tamsos. Mama pati jaučiasi nesaugiai ir bijo, mano, kad ir man gali kas nors nutikti. Ji man kartais sako: „Darbe gal nesakyk.“
Jai baisu, ji gal nežino, koks yra pokytis įvykęs, kokia yra mano aplinka, kad aš neičiau į tokią darbovietę, kuri manęs nepriimtų, bet ji galvoja, kad gal darbe į mane kitaip žiūrės, kad man bus blogesnės sąlygos dirbti. Galbūt kai kur taip ir yra. (...) Kai atsiskleidi, supranti, kad gal ne taip baisu, bet vis tiek yra ir blogų patirčių ir pavyzdžių.
Jugnė: Vien pašnekovų trūkumas rodo, kad žmonės bijo kalbėti. Man pasisekė, nes mano aplinka, artimiausi žmonės, darbovietė, visi yra priimantys. Dėl to aš ir kalbu, nes man pasisekė, kad nei draugų praradau, nei darbo, nei turiu tai slėpti. Galiu būti atvira ir drąsi.
 |
| Sigita Mykolaitytė ir Jugnė Jūnė Jonušaitė / A. Barzdžiaus nuotr. |
Bet kiti taip nesijaučia. Jie gali gyventi daugybę metų su tos pačios lyties asmeniu, bet šeima nežino, darbovietė nežino. Tai parodo, kad baimės yra daug. (...) Norėtųsi visus paskatinti nebijoti ir įnerti – išnėrus pasirodo, kad yra tikrai labai daug palaikančių žmonių.
– Ar, sustiprėjus diskusijoms ir suaktyvėjus maršo dalyviams, pasikeitė jūsų kasdienybė, aplinka? Susidūrėte su neigiamų komentarų ir nusistatymo paūmėjimu? Kiek tai paveikė viešąją erdvę?
Sigita: Labai. Atrodė, kad jau visai neblogai gyvename, visai neblogoje, šviesioje visuomenėje. Gana ramu, tik neapibrėžta įstatymais, kažkokį trūkumą jauti, bet viskas atrodė geriau ir šviesiau. Taip tikriausiai ir buvo.
Vėl visos strėlės lekia į vieną pusę. Tie, kas tai sukėlė, turėtų prisiimti už tai atsakomybę, nes žmonės net žudosi, serga depresija, išgyvena nuolatinę baimę ir nesaugumą, tai gali sukelti daug padarinių, nuo to kenčia visa mūsų visuomenė. Socialinės medijos tragiškai paskendo šitoje neapykantos kalboje, tokioje purvinoje. Atrodo, pakliūtum, išdraskytų po žarną.
Jugnė: Įdomus socialinis efektas, dauguma socialinių tyrimų, viešosios nuomonės tyrimų rodo, kad kiekvienais metais Lietuvoje vis gerėjo požiūris į tos pačios lyties poras. Kai išmušė valanda tam įstatymui, staiga visos žiurkytės išlindo iš urvelių ir padarė savo darbelius.
Man buvo toks jausmas, kad taip natūraliai viskas išplauks. Aš asmeniškai gyvenau tam tikrame burbule, nesupratau, kad šitaip greitai atsirado tiek daug negatyvo.
Sigita: Jugnė iš pradžių net nesureikšmino atsiskleidimo, aš jai bandžiau aiškinti, koks didelis dalykas tai yra, kaip svarbu apie tai kalbėti, o ji net nesuprato.
Jugnė: Nesupratau, kaip svarbu pasisakyti, man atrodė, kad tai jau norma. (...) Žmonės iš šono dėkoja [kad kalbame], nes jie patys dar negali, neišdrįsta pasisakyti savo tėvams, artimiesiems, dėkoja, kad kalbame šiomis temomis. Galvojau, kokia drąsa, apie ką jūs kalbate?
Tai leidžia suprasti, kiek daug yra spaudimo, baimės, žmonės yra įbauginti. Nebūtinai turi turėti drąsos atstovėti ne tik už save, bet ir už visą bendruomenę, už visus žmones. Mažai tų stovinčių, nes tikrai yra daug įbauginimo. Buvo toks nušvitimas, kad tai yra didelis dalykas.
Sigita: Man asmeniškai jau atsibodo vis eiti ir kalbėti už visus, bet [reikia kalbėti] bent jau už mus, LGBT bendruomenę, ne taip, kai už mus kalba tie, kurie nieko bendro su mumis neturi. Kai supranti, kad kalbėjimas turi kažkokį svorį, svarbus ne tik asmeninis, pradinis atsiskleidimas, tuomet pasiraitoji rankoves ir vėl eini.
– Anksčiau daug diskusijų buvo dėl Partnerystės įstatymo, daliai politikų jis pasirodė radikalus. Dabar pirmąjį etapą perėjo Civilinės sąjungos įstatymo projektas. Nors pažymima, kad tai – istorinis žingsnelis į priekį, kartu pripažįstama, kad projektas ne toks, apie kokį buvo svajota. Jūs patenkintos dabartiniu įstatymo projektu?
Sigita: Aš iš pradžių buvau labai pikta, sakiau, kad man tokio įstatymo iš viso nereikia, bet iš tikrųjų reikia. Jei dabar tik tiek įmanoma, tai yra geriau nei nieko. Yra ir kitų valstybių pavyzdžių, kur partnerystė ar civilinė sąjunga panašiai sudaroma pas notarą. Jei tai įformina ir įteisina visa tai, ko mums reikia, tai gerai.
Tiesiog vis tiek šiek tiek pažeminimo yra, kad mums kitaip nei kitiems, nors manau, kad turėtų būti viskas taip pat. Aišku, visokioms poroms skirtas šis įstatymas, bet aišku, dėl ko jis pats baisiausias, tai ne dėl heteroseksualių porų partnerysčių sudarymo.
Yra nuoskaudos taip pat dėl pavardžių keitimo. Atrodo, ką nors duosim, bet kur nors vis tiek nukirsim. Tiesiog yra daug tokių absurdų, o įstatymas, aišku, jis dar bus derinamas, keičiamas, nežinia, koks jis pasieks svarstymo stadiją. Matysime, tikiuosi, dar šiek tiek pakoreguos dėl pavardžių.
Jugnė: Gal jautiesi panašiai, kai rašai kokį projektą, prašai finansavimo 10 tūkst. ir gauni 5 tūkst. Gerai, kad nors kiek gavai, bet vis tiek viskas susideda į tai, ką tai reiškia, – vis tiek yra skirstymas, nepripažįstama, kad tai yra prigimtinė žmogaus, vakarietiškos valstybės piliečio teisė į tokią sąjungą, į tokias galimybes.
Bet koks žmonių skirstymas į kategorijas, kad vieniems galima, o kitiems – ne, vis tiek liudija apie egzistuojantį mentalitetą valstybėje.
Galvoju, geriau bent kas nei nieko, bet visą laiką toks mąstymas iš skurdo ateina, kad turi pasidžiaugti mažu, mus to mokė. Nesitikėti per daug, pasidžiaugti mažu, būk mažas, nesidemonstruokite, susitrauk, būk, gausi trupinuką, būk laimingas dėl trupinuko, nes kažkas valgė batoną ir tau davė trupinuką.
Tai yra pažeminimas. Nebijokime to žodžio, tai yra pažeminimas. Bet aš tikiuosi, kad tai yra ilgo proceso pradžia. Aišku, asmeniškai ir kaip pilietė esu labai dėkinga visoms politikėms ir visiems politikams, kurie balsavo už Partnerystės įstatymą ir per pirmąjį bandymą pateikti, ir per antrąjį. Ačiū už jų drąsą. O toliau tikiuosi, kad tai yra tik proceso pradžia, dalis.
– Kalbant apskritai, procesas dėl partnerystės tęsiasi ilgai, visuomenės nuostatos keičiasi taip pat ne taip greitai. Ar nepavargote nuolat kovoti dėl savo teisių ir gauti mažiau? Ar turite vilties, kad situacija artimiausiu metu pasikeis?
Sigita: Vis tiek tikiu. Esu labai pavargusi, jau ir pikta darosi dėl to. Iš pradžių daug kas – ir moterys – buvo iš viso nežinia kokioje pozicijoje, kol neišsikovojo teisių. Galvojau, gerai, eisime, išsikovosime, jau tikrai laikas.
Ir dar ne, pirmyn ir atgal, reikia išlygas, pakeitimus daryti, nusižeminti, gal dar ir atsiklaupti reikia. Nežinau, ko iš tikrųjų kam reikia ir kodėl, bet mums reikia mūsų teisių, o politikams, kurie taip aršiai kovoja prieš, reikia savigalbos.
Jugnė: Nuovargis yra, norėtųsi priimti ir spręsti kitus dalykus, tuo labiau kad dabar labai sudėtingais laikais gyvename. Bet tai ne pasiteisinimas nepriimti sprendimų, susijusių su žmogaus teisėmis ir orumu. Tie klausimai tampa dar aktualesni ir svaresni esant tokioms situacijoms.
Kol kas pasaulinė situacija yra naudojama kaip pasiteisinimas, [kad galima] sustabdyti, nesvarstyti, negalvoti, o turėtų būti priešingai – kaip tik tai yra aktualiau. Aš turiu vilties, kad artimiausiu metu tai išsispręs. Jei reikės laukti kitos valdžios ar dar kitos valdžios, dar aštuonerius metus, apima neviltis, nusivylimas tiek asmeniškai, tiek kaip Lietuvos pilietei.
Sigita: Iš pradžių apskritai už mus kalbėjo. Dabar jau yra organizuota ir į Seimą eiti tiesiogiai šnekėtis su tais žmonėmis – tegu į akis spjauna. Vienas ir yra, kuris spjaudosi į akis. Manau, žmonės turi pamatyti lygį tų, kurie šitaip purvais drabstosi, ir atsirinkti. Nuovargio yra labai daug, bet norisi pasitikėti sveiku protu ir tikėti, kad pažanga įvyks.
Šis tekstas jarmo.net portale publikuojamas LRT sutikimu