Atsiskleidimas yra vienas labiausiai ištirtų seksualinės orientacijos aspektų – sukurtas ne vienas modelis, apibūdinantis seksualinės tapatybės vystymosi etapus, kuriuos sudaro tam tikros patirtys ir suvokimai. Vienas iš pagrindinių momentų seksualinės tapatybės vystymesi yra būtent atsiskleidimas. Nors mokslininkų pastebėjimai gali parodyti kryptį norint suprasti šį procesą, kiekvieno žmogaus atsiskleidimo procesas yra unikalus. Šiame straipsnyje atsakysime į klausimus, kaip vystosi seksualinė tapatybė, kodėl atsiskleidimas svarbus LGBT+ asmenims bei su kokiais unikaliais sunkumais susiduria būtent biseksualūs asmenys?
 |
| Seksualinės orientacijos tapatybė – tai, ką asmuo mano apie savo potraukį tos pačios ar kitos biologinės lyties asmenims, remiantis savo patirtimi, mintimis ir reakcijomis | Asociatyvi Laurenz Kleinheider/unsplash.com |
Seksualinės orientacijos tapatybė ir seksualinė orientacija
Prieš pradedant svarbu nepamiršti, kad seksualinės orientacijos tapatybė nėra tas pats, kas seksualinė orientacija. Europos lyčių lygybės institutas seksualinę tapatybę apibūdina kaip „tai, ką asmuo mano apie savo potraukį tos pačios ar kitos biologinės lyties asmenims, remiantis savo patirtimi, mintimis ir reakcijomis“. Nors nėra tikėtina, kad žmogaus seksualinė orientacija gali keistis, jo seksualinės orientacijos tapatybė (potyrių ir suvokimų rinkinio etiketė) keisti gali.
Kaip vystosi seksualinės orientacijos tapatybė?
Seksualinė orientacijos tapatybės vystymąsi bandoma apibūdinti naudojantis įvairiais modeliais. Jie dažniausiai nurodo tam tikrus įvykius, kurie pažymi perėjimą iš vieno etapo į kitą „užkuriant“ tapatybės vystymosi procesą. Kaip pavyzdį naudosime Richard Troiden (1988) modelį.
Anot jo, yra keturi ryškūs vienas po kito einantys etapai:
- Ankstyvasis etapas pasireiškia jautrumu ir trauka tos pačios lyties atstovams. Į tai įeina pirmas arba pirmieji traukos atpažinimai, dažniausiai pasireiškiantys vaikystėje arba ankstyvoje paauglystėje.
- Tapatybės sumišimo ir pasimetimo etapas, kurio metu vyksta seksualinė eksperimentacija su tos pačios ir skirtingos lyties partneriais.
- Prielaidos etapas, pasižymintis pirmu suvokimu, kad žmogus yra homoseksualus arba biseksualus, dažniausiai vykstantis vėlyvoje paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje.
- Galutinis tapatybės vystymosi etapas, pasireiškiantis įsipareigojimu – individas jaučia vis gilesnį ir gilesnį ryšį su šia tapatybe, pradeda atsiskleisti kitiems. Dažniausiai pirmiau tai būna draugai, broliai, seserys, po to – tėvai. Dažniau žmonės pirmiau atskleidžia mamoms, o tik vėliau – tėčiams.
Mokslininkai diskutuoja apie etapų, einančių vienas po kito (kaip Troideno modelyje), universalumą – anot jų, tokie modeliai nėra pakankamai lankstūs ir neįtraukia didelės dalies kitų atvejų.
 |
| Asociatyvi unsplash.com nuotr. |
Moksliniai tyrimai iškelia kelis pagrindinius atvejų variantus, kurių Troideno modelis neapima. Pavyzdžiui, gali būti, kad visi etapai pilnai praeinami jau ankstyvoje paauglystėje. Taip pat nereti atvejai, kai seksualiniai patyrimai nukeliami (atsiskleidžiama neturėjus jokios seksualinės patirties) arba nukeliamas atsiskleidimas (priimama savo orientacija, yra seksualinės patirties). Troideno modelyje taip pat neminimi atvejai, kai žmogus atsiskleidžia vėlesniame amžiuje. Pavyzdžiui, kai atsiskleidžiama viduriniame amžiuje. Šios variacijos parodo, kad modeliai, pabrėžiantys etapų eiliškumą, nėra pakankamai tikslūs – jie yra linkę generalizuoti.
Dėl to kiti mokslininkai, tyrinėdami gyvenimo eigos perspektyvas, mini kelis svarbius dalykus: pavyzdžiui, jungia ankstesnį arba vėlyvesnį atsiskleidimą ir savo seksualinės orientacijos tapatybės suvokimą su kultūriniais, socialiniais aspektais. Anot jų, svarbu nepamiršti, kad keičiantis visuomenės priėmimo lygiui, keičiasi ir etapai, susiję su tapatybės vystymusi, taip pat ir atsiskleidimo procesais.
Negana to, kai kurie naujesni moksliniai tyrimai rodo, kad netradicinės orientacijos tapatybės suvokimas labai dažnai pasireiškia prieš patiriant bet kokius seksualinius patyrimus ar eksperimentuojant. Šį aspektą pabrėžiantis modelis vadinamas „orientuotu į tapatybę“, o tuo tarpu pirmasis modelis (Troideno) vadinamas „orientuotu į seksą“. Orientuotas į seksą modelis asocijuojamas su vidine homofobija ir rizikingesnėmis seksualinėmis patirtimis. Tuo metu į tapatybę orientuotas modelis dažniau pastebimas tarp jaunesnės kartos žmonių. Šie skirtumai interpretuojami kaip istorinių ir socialinių pokyčių pasekmė.
Kaip galima pastebėti, nors modeliai ir padeda bendrai suvokti tai, kokie gali būti seksualinės orientacijos tapatybės vystymosi etapai, jie linkę generalizuoti. Vienas svarbiausių dalykų, ką galime pasiimti iš minėtų modelių, yra tai, kad kiekvienas etapas, nesvarbu, kokia seka jie eitų, yra ypatingai svarbus besivystančiai asmenybei. Atsiskleidimas – vienas iš jų.
Kas yra „išlindimas iš spintos‘‘?
Anot Cohen ir Stein (1986), atsiskleidimas yra sudėtingas procesas, kurio esmė – homoseksualių minčių ir jausmų įsisąmoninimas psichologiniame lygmenyje, kuris kai kuriems žmonėms baigiasi viešu jų netradicinės orientacijos priėmimu. Šiais laikais atsiskleidimas, arba kitais žodžiais, „išlindimas iš spintos“ dažniau nurodo pasisakymą kitiems apie savo netradicinę seksualinę orientaciją arba lyties tapatybę. Tai yra ilgas ir dažniausiai nelengvas procesas, nors ilgainiui pokyčiai būna pozityvūs, jo eiga gali sukelti nemažai sunkumų ir streso.
Kam to reikia?
Žmonės atsiskleidžia, nes tai sustiprina jų santykius su artimaisiais – jiems nebereikia apsimetinėti ir slėpti didelės savo asmenybės ir gyvenimo dalies. Tuo pačiu kiekvieno žmogaus atsiskleidimas prisideda prie išankstinių nuostatų ir stereotipų, verčiančių kitus žmones likti užsisklendus, laužymo.
 |
| Atsiskleidimas – ilgas ir dažniausiai nelengvas procesas | Asociatyvi unsplash.com nuotr. |
Mokslininkai pastebi, kad atsiskleidimas teigiamai prisideda prie žmogaus gyvenimo kokybės ir psichikos sveikatos. Tuo tarpu LGBTQ+ nariai, kurie yra priversti gyventi savo LGBTQ+ tapatybę laikydami paslaptyje, dažniau skundžiasi psichikos ir fizinės sveikatos sutrikimais negu tie, kurie yra atsiskleidę.
Statistiškai žvelgiant, jaunimas, kuris gyvena atsiskleidęs tik kai kuriems žmonėms savo aplinkoje, pasižymi žemesniais akademiniais pasiekimais, patiria daugiau užgauliojimų nei tie, kurie yra atsiskleidę visiems arba išvis niekam. To priežastis yra blaškymasis per dvi tapatybes – toks gyvenimo būdas reikalauja daug emocinių ir psichologinių išteklių. Gyvenimas niekam neatsiskleidus taip pat sukelia psichologinių sunkumų – tokiu atveju vyksta vienos iš savo dalių aktyvus slėpimas.
Moksliniai tyrimai patvirtina hipotezę, kad išankstinės nuostatos apie netradicinę orientaciją (vidinė homofobija) yra susijusios su retesniais atsiskleidimo atvejais. Atsiskleidimas taip pat priklauso ir nuo asmens charakterio savybių – kuo žmogus kasdieniame gyvenime yra labiau linkęs dalintis apie save, tuo didesnė tikimybė, kad jis galbūt greičiau ir lengviau atsiskleis savo seksualinę orientaciją.
Kada reiktų kreiptis pagalbos?
Nemaža LGBTQ+ asmenų dalis gali su atsiskleidimo procesu susitvarkyti patys, tačiau nebūtinai, tad psichologo ar psichoterapeuto pagalba gali stipriai pagelbėti šiame procese. Tačiau yra keli atvejai, kuriais ypač rekomenduojama kreiptis pagalbos atsiskleidimo proceso metu:
- Griežta, baudžianti ir kritikos pilna šeimos aplinka, ypač jeigu labai didelę dalį šeimoje užima fundamentalūs religiniai tikėjimai;
- Neigiamos vaikystės ar paauglystės patirtys, susijusios su „nukrypimu“ nuo tikėtino lyties rolės elgesio;
- Turint specifinių homofobijos patirčių (ypač šeimoje) arba tiesiogiai patyrus homofobiją;
- Turint psichologinių sunkumų, prisidedančių prie neigiamo savęs vertinimo;
- Kada nors patyrus seksualinę prievartą.
Biseksualumas
Vienas iš mokslinių tyrimų parodė įdomią tendenciją – biseksualūs žmonės atsiskleidžia rečiau negu homoseksualūs asmenys.
 |
| Asociatyvi LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
Šis fenomenas gali būti paaiškinamas tuo, kad biseksualai iš esmės dažnai nesijaučia LGBTQ+ bendruomenės dalimi – tai minima ir kituose moksliniuose straipsniuose. Panašu, kad šis nepritapimas pasireiškia dar vienu papildomu stresą keliančiu faktoriumi biseksualams, norintiems atsiskleisti.
Biseksualų padėtis yra unikali tuo, kad jie nėra „pakankamai heteroseksualūs“ vienai bendruomenei ir nėra pakankamai „homoseksualūs“ kitai bendruomenei (dviguba stigma). Negana to, dažnai tiek heteroseksualai, tiek LGBTQ+ bendruomenės nariai biseksualumo nepriima rimtai ir vadina tai „faze“. Toks elgesys nuvertina ir dar labiau izoliuoja biseksualius žmones. Mokslininkai samprotauja, kad yra nemažai biseksualų, kurie renkasi neatsiskleisti vien dėl to, kad išvengtų šios diskriminacijos, pasireiškiančios dėl dvigubo stigmatizavimo.
Taip pat svarbu paminėti tai, kad kuo jaunesnis asmuo suvokia savo netradicinę seksualinę arba lyties tapatybę, tuo mažiau vidinių ir išorinių resursų jis turi. Todėl jauniems žmonėms, kurie planuoja atsiskleisti, procesu metu ir po jo ypač reikalingas artimųjų ir aplinkinių palaikymas. Būtent apie tai ir kalbėsime kitame straipsnyje – pasidalinsime įžvalgomis apie tai, kas gali padėti atsiskleisti, kokios gali būti rizikos ir naudos.
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net
