Kai nežinai, ko nekęsti, pradedi nekęsti savęs.
 |
| Jonas Valaitis | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Portale delfi.lt homoseksualiu vyru prisistatantis autorius publikavo tekstą „Homomoseksualus vyras LGBTQ sprogs iš pykčio, bet pasakysiu savo tiesą apie visas partnerystes”. Šiame rašinyje jis sakosi buvęs kadaise išvadintas šeimų maršo judėjimo propagandistu, mini, kad kai kurie jį palaikė išgalvotu veikėju. Kitaip tariant, žmogus parašė tekstą didelę auditoriją turinčiai platformai ir visiems dabar guodžiasi, kad sulaukė kritikos. Dargi šis taip vadinamasis homoseksualus vyras jau pirmoje teksto pastraipoje akcentavo, kad jeigu gerbi tradicinių vertybių lietuvius, jie gerbia ir tave. Suprask, tu turi gerbti visokius tave mažiau žmogumi laikančius dykinėtojus kaip Petras Gražulis, nes va tada tai jis gerbs ir tave. Nejaugi?
Skaitant šį tekstą vis piršosi mintis, kad jį išties parašė heteroseksualus savo šeimą nuo gėjų bombardavimo ginantis maršistas, bet tiek to, vis tik patikėsiu, kad tai yra homoseksualaus žmogaus nuomonė. Juk yra visuotinai žinoma, kad dalis LGBTQ+ asmenų taip pat gali būti perėmę vienas ar kitas homofobiškas visuomenės nuostatas (Rokas Žilinskas - teatleidžia man Viešpats už mirusiojo paminėjimą - yra puikus pavyzdys) ir kuo visuomenė homofobiškesnė, tuo ir nuostatos tampa tamsesnės. Aišku, gaila, kad žmogus ima savęs nekęsti, kovoti ne už savo teises, bet prieš jas. Tačiau ką darysi - kaip astrologai ar būrėjai pasakytų, matyt, taip jau iškrito likimo kortos, susidėliojo žvaigždės danguje. Kartais patys sau tampame didžiausiais priešais.
 |
| Asociatyvi GettyImages nuotr. |
Vyriškis tekste teigia pasisakantis prieš, jo žodžiais tariant, LGBTQ+ trumparegišką norą auklėti visuomenę. Įdomu, kad vyriškis nieko nemini apie tai, kad kažkada daugybė progresyvių idėjų įvairiose šalyse buvo laikomos trumparegiškomis, tačiau jas įgyvendinus visuomenės suklestėjo.
Kažkada trumparegiška buvo panaikinti vergovę. Negi iš konservatyvaus elito atimsi vergus? Gi trumparegiška. Gi tradicinė vertybė plakti juos už prastai atliktus darbus, tiesa? Tuomet vertybės keitėsi. Ne savaime. Tam prireikė kovos. Net ir šiandien kovojame su tam tikromis vergovės formomis, tačiau kalbėdami apie žmogaus teises net klausimo nekeliame, ar galima žmogų laikyti nelaisvėje visą likusį gyvenimą iki mirties ir nuvaryti jį lyg arklį ariamuose laukuose. Taigi, ne tokioje jau ir mažoje pasaulio dalyje žmonės tapo laisvi statyti savo ateitį. Laisvi žmonės įgyvendindavo savo svajones, dirbdavo iš pašaukimo, priešindavosi priespaudai - taip gimė pažangiausios pasaulio valstybės. Dabar jose kylančios problemos taip pat nėra menkos, bet vargu, ar mojuodamas „konservatyvios visuomenės” vėliava gali prieštarauti tam, kad žmonės yra laisvi keisti savo ateitį ir valstybes, kuriose jie užaugo.
Nesu tikras, kiek vyriškiui metų. Iš rašymo stiliaus spėju, kad gal koks 30-40. Džiaugiuosi, kad mano burbule esantys tokio amžiaus žmonės mąsto pažangiai ir mūsų idėjos apie laisves, teises ir iš to kylančias pareigas valstybei nesiskiria kardinaliai. Tačiau žinau, kad yra ir mąstančių kitaip. Pavyzdžiui, mąstančių, kad „o kam čia demonstruotis, gi gyvenome ramiai ir nieko nebuvo, o va dabar patys sukėlėme tokį šaršalą“
Nesu tikras. Man atrodo, kad ramiai gyvenome būdami beteisiais. Kita vertus, yra žmonių, kuriems patinka būti diskriminuojamiems. Ką darysi - taip iškrito jų likimo kortos.
Norisi priminti, kad sociologai ne kartą yra patvirtinę, jog net ir tose šalyse, kurios laikomos kur kas liberalesnėmis žmogaus teisių prasme, patys konservatyviai mąstantys žmonės irgi yra laimingesni.
Jeigu būtų gyvenęs tais anais laikais, kai moterys, juodaodžiai ar dar kitos žmonių grupės neturėjo teisės balsuoti, ar delfi.lt teksto autorius tuomet „Delfinburgo” metraščiuose būtų aiškinęs, kad tokiai tvarkai priešintis beprasmišiška, nes gi nevalia erzinti tūkstančius metų pagal vieną tvarką gyvenančios visuomenės? Priminsiu, kad po ilgų kovų, protestų, net kraujo praliejimo, autoriaus taip garbinamų tradicionalistų rankomis nužudytų aktyvistų ir po to vėl sekusių kovų tiek juodaodžiai, tiek moterys išsikovojo teisę balsuoti.
Po žmogaus teisių aktyvistų kovų pats autorius, būdamas homoseksualiu vyriškiu, šiandien gali nesibaiminti, kad už savo orientaciją bus pasodintas į kalėjimą, nors taip įstatymai numatė dar keletą metų po SSRS žlugimo Lietuvos Nepriklausomybės metais.
Regis, autorius nė netiki, kad visuomenės ir žmonių kartos keičiasi. Sudaromas toks įspūdis, kad esą visuomenė yra darinys, įšalęs kaži kokiame ledo luite. Autoriaus žiniai, visuomenė dinamiška ir keičiasi su kiekviena jo naujai prabusta diena. Keičiasi ji su kiekvienu naujai gimusiu vaiku.
Peršasi mintis, kad autorių tiesiog apsėdęs išmokto bejėgiškumo jausmas: „Ai, jau užaugau tokioje visuomenėje, tokioje gyvensiu, tokioje gal ir mirsiu, ir noriu, kad ir kiti taip gyventų, todėl parašysiu į „Delfi”, kad LGBTQ+ bendruomenė pati dėl visko kalta”.
Gerai, kad tekste nenuskambėjo frazė, kad mažiau lakti ir raitytis reikia, ir tada nieko nebus.
Autorius guodžiasi, kad yra pačios LGBTQ+ bendruomenės nekenčiamas gėjus. Aš, būdamas šios bendruomenės dalis, nejaučiu jam jokios neapykantos (prisiminkite, kad ir pati LGBTQ+ bendruomenė nėra monolitas, joje vyrauja pačios įvairiausios emocijos ir pažiūros). Tačiau į širdį beldžiasi begalinis gailestis. Galvoju, kad nieko nuostabaus, jeigu savo konservatyviais, homofobiškais pasisakymais autorius išties suerzina tuos žmones, kurie trokšta gyventi laisvai. Nepakeliui autoriui su laisve ir tiek.
Tik netikiu, kad toks gyvenimas atneš laimę. Nuolatinis pasislėpimas, savo paties tapatybės baimė arba neigimas, kad gali turėti pilnavertes teises, tikrai nesuteikia optimizmo. Greičiau skausmą, neviltį ir dar didesnį pyktį. Gal vėl autorius po metų eiliniame tekste išsilies ant LGBTQ+ bendruomenės?
Autoriui visiškai priimtina ir tai, jog įstatymų leidėjai tiek jo, tiek jo mylimojo nelaikys šeima. Įdomu, o kaip autorius apibūdina savo porą? Gal vesdamasis pas tėvų pirmai vakarienei mylimąjį pristatė kaip uždarosios akcinės bendrovės dalininką? Gal jis nori, kad į jį žvelgtų kaip į korporaciją, verslo subjektą? Tokį visiškai kitokį darinį, nors iš esmės gyvenimas jo poroje teka lygiai taip pat, kaip ir tose vadinamosiose tradicinėse porose, save oriai vadinančiose šeima.
Autoriaus tekste visiškai ignoruojami ir Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimai, kad šeima yra lyčiai neutrali ir grindžiama emocinio prieraišumo, pagarbos vienas kitam ryšiais. Bet Konstituciją ir KT išaiškinimus maršistai, jų palaikytojai ir homofobiškai nusiteikę asmenys (tarp jų ir internalizuotos homofobijos paveiktas „Delfi” teksto autorius) prisimena tik tada, kai tai jiems naudinga. O kai nenaudinga, tai ir nereikia faktams gadinti geros istorijos, ar ne?
Autorius teigia, kad vaikai turėtų augti tik vyro ir moters šeimose. Nors, žinoma, tekste nėra pateikiama jokių racionalių argumentų, galų gale, neįvardijami jokie skirtumai, kuo vaiko ugdymas skiriasi tos pačios lyties ir skirtingų lyčių porose. Autorius tai konstatuoja kaip tiesiog savaime suvokiamą ir net nekvestionuojamą idėją. Nesvarbu, kad kai kuriose tos pačios lyties porose vaikai jau auga ir būtų gerai užtikrinti jų interesus suteikiant, pavyzdžiui, įsivaikinimo galimybę, jog vaiko tėvui/mamai mirus, vaikas liktų su žmogumi, su kuriuo jau gyvena, užmezgė emocinį (šeiminį) ryšį, o ne keliautų į vaikų namus.
Autorius visiškai ignoruoja faktą, kad LGBTQ+ bendruomenė nėra tik gėjai. Sako, vaikų jis negimdys, tai kam jam tos nuostatos įstatyme apie vaikus… Aš suprantu, kad kiekvienas sau esame pasaulio bamba, vis tik reikia atsižvelgti ir į kitų poreikius. Dėl to juk ir galime vadintis civilizacija, kad rūpinamės vieni kitais.
Aš priminsiu, kad yra daugybė LGBTQ+ šeimų, kuriose vaikai gimsta. Ir jeigu ką, gali ir homoseksualūs vyrai ir moterys sulaukti gandrų. Homoseksualumas nepaverčia žmogaus sterilia būtybe. Gerbiamas autorius neužsiminė, kad homoseksualus politikas Tomas Vytautas Raskevičius turi sūnų. Neužsiminė ir apie Suomijos premjerę Sanna Marin, užaugusią tos pačios lyties poroje. Priminkite, kuo ji blogesnė už žmones, augusius tose taip vadinamosiose tradicinėse šeimose? Žmonės labai įvairūs. Žmogaus seksualinė orientacija nėra tai, ko galima išmokti. Ir vaiko gyvenimas tos pačios lyties šeimoje nė kiek nesuprastėja. Nė kiek.
Autorius vis mėgina prikišti, kad LGBTQ+ bendruomenė kaži kaip save bruka - skelbiasi, demonstruojasi. O neva jis pats ne. Ir kad jokių patyčių, jokių užgauliojimų ar užpuolimų nėra patyręs. Džiaugiuosi autoriaus patirtimi. Tik priminsiu jam, kad Vilniuje grįžtanti namo vaikinų pora buvo užpulta agresyvių marozų. Įvyko teismas. Nusikaltėliai pripažinti kaltais. Galų gale, kasdien pilasi srutos komentarų sekcijose, kokie mes iškrypėliai, kad reikia mus gydyti. Būtų smagus vaizdas - gydytojai gydo nuo ligos, kuri neegzistuoja, nes homoseksualumas ne liga. Bet ne apie tai. Autorius iš esmės visą tekstą paremia vien savo patirtimi. Gal jis įsivaizduoja, kad yra vienintelis Lietuvos homoseksualus vyras, todėl gali kalbėti, ko reikia, ir ko nereikia visai Lietuvos LGBTQ+ bendruomenei? Tai, kad autoriaus poreikiai išpildomi Seime stumiama UAB’o sutartimi arba dar kaži kuo, nereiškia, kad tokios sutartėlės atliepia visos bendruomenės poreikius.
Teksto autoriui palinkėčiau nesmerkti savęs. Nesmerkti ir kitų vien už tai, kad jie nori būti lygiateisiais piliečiais.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net