Apie žmogaus teises atvirai kalbėti Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje reikia ne mažiau, bet daugiau. Ir ne tik kalbėti reikia, bet ir veikti, atliekant namų darbus, kurių dar daug yra nepadarytų. Juk akivaizdu, kad Ukraina užpulta pirmiausia todėl, kad ji renkasi Europos ir demokratinio pasaulio vertybes, ir kad putinistinė Rusija tokių vertybių įsitvirtinimą prie jos sienų suvokia kaip grėsmę.
 |
| Dainius Pūras | Augusto Didžgalvio nuotr. |
Dainius Pūras, manoteises.lt
info@manoteises.lt
Lietuvoje Rusijos karą prieš Ukrainą priimame jautriai ir giliai. Mums sunku suprasti, kodėl kai kurių didžiųjų valstybių lyderiai to karo esmę ir jo galimas baigtis suvokia kitaip. Piktinamės, kai užpultai Ukrainai siūloma Putinui palanki „taika“. Nesuvokiama, kad, jei būtų vėl užsimerkta prieš agresoriaus nusikaltimus, tai tik padidintų to agresoriaus apetitą.
Dėl skaudžios mūsų pačių istorinės patirties brandžiau už toliau gyvenančius europiečius galvojame suprantantys, kad ukrainiečiai, narsiai kovodami, aukodamiesi ir žūdami, gina ne tik Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę, bet ir visos Europos bei laisvojo pasaulio vertybes.
Prie šios ukrainiečių kovos kiek galime, prisidedame ir mes, Lietuva. Bent jau mums taip atrodo, kad darome viską, ką galime.
Bet čia noriu stabtelėti ir pasidalinti įžvalgomis apie tai, kur prasideda jau nebe vakariečių, o mūsų pačių problemos, trūkstant gebėjimo žvelgti giliau ir veikti prasmingiau.
Nepatogus klausimas būtų toks. O kaip gi mes patys Lietuvoje giname Europos ir laisvojo pasaulio vertybes?
Lietuvos užimta aiški vertybinė pozicija – ar tai būtų atsiliepiant į Rusijos ar Kinijos grėsmes, negalėjo būti nepastebėta pasaulyje.
Galima tuo didžiuotis. Turbūt ir reikėtų didžiuotis. Bet yra vienas svarbus ir nemalonus „bet“.
Lietuvos pozicija išlieka trapi ir pažeidžiama, nes ji, keldama teisėtus klausimus dėl žmogaus teisių pažeidimų kitoms valstybėms, pati turi akivaizdžių problemų žmogaus teisių srityje. Nors ir tapome ES nariais, nors ir ratifikavome svarbiausius Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Europos Tarybos dokumentus, vis dar nesame apsisprendę dėl mūsų valstybės vizijos.
Kokios vertybės mus Lietuvoje turi vienyti? Vienybė težydi, kaip pasakytų daug kas Lietuvoje, patriotizmo pagrindu, bet ne pagarbos kiekvieno žmogaus pamatinėms teisėms pagrindu. O jei apsisprendžiame tik ties tokiu konsensusu, tai kritikuodamas tokį apsisprendimą kelčiau klausimą – kuo taip grįsta vienybė skiria mus nuo Rusijos, kurioje žmonės taip pat telkiami patriotizmo, nacionalizmo ir tėvynės gynimo nuo priešų pagrindu?
Tvarkydamasi šalies viduje, spręsdama svarbius žmogaus teisių klausimus, Lietuva stipriai nuleidžia kartelę ir dažnai demonstruoja regreso požymius, labiau būdingus tiems autoritariniams režimams, prieš kuriuos, atrodytų, aistringai kovoja.
Pateiksiu kelis pavyzdžius.
2021 metais per Baltarusiją atvykę į Lietuvą dokumentų neturėję žmonės iš įvairių valstybių buvo prilyginti pavojingiems nusikaltėliams. Iki šiol iš jų yra de facto atimta laisvė. Jeigu ir leisime jiems, pakankamai pakankinę, pagaliau būti laisvėje, tai tada neleisime jiems 5 metus dirbti Lietuvoje – štai kokių įstatymų priėmėme, kurdami naują valstybės įvaizdį. Lietuva, pavyzdžiu pasirinkusi pasmerkimo sulaukusią Vengrijos ir Lenkijos laikyseną migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu, ne tik pažeidė daug svarbių tarptautinių įsipareigojimų, bet ir ėmėsi kontroversiškos lyderystės, spausdama Europos Sąjungos institucijas atsisakyti pamatinėmis laikomų teisių gynimo.
Dar didesnė žala valstybei padaryta ta prasme, kad institucionalizavus ksenofobiją, užpildžius ja visą viešąją erdvę, įtikinėjant visuomenę, kad šie migrantai yra pavojingi, buvo stipriai apnuodytas sociumo audinys. Dar viena vaikų ir jaunimo karta bus auginama neapykantos kitokiems žmonėms ir uždaros visuomenės dvasia.
domu tai, kad 2020 metų Seimo rinkimus laimėjusi žmogaus teisėms draugiškų partijų koalicija po Lukašenkos režimo provokacijos bemat regresavo, ir visos be išimties Lietuvos partijos per vieną vasarą tapo antiimigracinėmis, nors šiaip jau Europoje tai yra „kraštutinės dešinės“ partijų požymis.
Taip buvo pasiduota kai kurių politikų, nuo jaunystės svajojančių apie „Lietuvą lietuviams“, sukeltai visuotinei panikai dėl 4000 migrantų. Prilyginus migrantus Lukašenkos kareiviams, situaciją įvardinus kaip hibridinį karą, būtent tiems Lietuvos veikėjams, kurie yra lietuviški Salvini, Le Pen ir Alternative fur Deutschland atitikmenys, buvo atiduota svarbių politinių sprendimų iniciatyva. Lietuvos visuomenei gavus grėsmingą neapykantos kitokiems žmonėms skatinimo dozę, gyventojų apklauso parodė stipriai išaugusias ksenofobines nuostatas.
Šiandien aiškėja, kad tokia Lietuvos „pergalė“, grubiai pažeidžiant migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų teises, turi ir dar turės daug žalingų pasekmių. Tai, kad šiandien demonstruojama meilė vieniems (Ukrainos) pabėgėliams, kitus pabėgėlius demonizuojant ir ilgai laikant juos de facto įkalintus (net ir vaikus!), tik dar labiau parodo, kad turime rimtai pasigilinti, kiek mumyse yra rasizmo ir putinizmo. Kaip ten bebūtų, stebėdami tokį žmogaus teisių regresą Lietuvoje, Maskvos ir Minsko režimų politikos technologai gali džiaugtis, kad jų provokacija pavyko.
Būtų gerai, jei valdžioje ir visuomenėje atsirastų daugiau jėgų, stabdančių ksenofobinę retoriką ir ksenofobijos nulemtus „atgrasymo“ veiksmus, kurių kaina visuomet būna brangi ir kurių paskutiniu metu Lietuvoje buvo pavojingai daug.
Kitas pavyzdys – tai 30 metų tebesitęsiantis atkaklus priešinimasis ypatingai svarbioms Europos ir šiuolaikinio pasaulio vertybėms. Visaip trukdoma, kad Lietuvoje įsitvirtintų pamatinės teisės ir bendražmogiškos vertybės, apsaugant vaikų sveiką visapusę raidą (o tai neįmanoma, kol užblokuotas lytiškumo ugdymas), moterų sveikatą ir kad nebeliktų diskriminacijos seksualinės orientacijos ir lytinio tapatumo pagrindu. Nors akivaizdu, stebint poliarizaciją pasaulyje, kokios valstybės yra kurioje pusėje, Lietuvoje daug kas nenori suvokti, kad šie klausimai yra vienas iš svarbiausių visuomenės sveikatos ir gerovės pagrindų.
Visiškai apgailėtinas yra faktas, kai šiandien atsiranda Seimo opozicijos atstovų, boikotuojančių Seimo veiklą dar ir dėl to, kad nebūtų priimtas bendrapiliečių diskriminaciją bent kiek sumažinsiantis įstatymas. Šie Seimo nariai ir kiti patriotais pasivadinę veikėjai atsisako suprasti, kad jie „gina“ Lietuvos vaikus ir šeimas nuo esą „supuvusių Europos vertybių“ lygiai taip pat, kaip tą daro didieji moralistai putinas ir kirilas, nusprendę tokių pačių ketinimų vedini „išvaduoti“ Ukrainą.
Lietuvoje dabar madinga kritikuoti Jungtines Tautas dėl jų neveiksmingumo, kai agresoriai, iš pradžių grubiai pamynę savo piliečių teises ir sunaikinę demokratijos pamatus, užpuola taikias, nepriklausomas kaimynines valstybes. Tiems kritikams grąžindamas didelę dalį šios problemos priminsiu, kad Jungtines Tautas susilpnino, jų veiklą poliarizavo ir netgi suparalyžiavo būtent tokie veikėjai visame pasaulyje, kokie yra mūsų Lietuvos demagogai – „tradicinių vertybių“ gynėjai.
Kadangi kiekvienoje valstybėje atsiranda savų karbauskių, o dar daug kur tokiems populistiniams nacionalistams pavyksta paimti valdžią bei kelti sumaištį tarptautinėje orbitoje, galiausiai turime rezultatą, kai įsitvirtinusiai žmogaus teisių sampratai ima oponuoti jai atvirkščia samprata. Tuo meistriškai bei ciniškai naudojasi Kremlius, pats prisidėdamas gausiomis investicijomis į sąmokslo teorijų ir melagienų kūrimą ir sklaidą.
Europoje, kaip žinia, tokia sumaištimi ir Europos Sąjungos bei jos vertybinių pagrindų silpninimu užsiima tie, kurie dabar valdo Vengrijoje ir Lenkijoje. Tai, kad Lenkija stipriai padeda Ukrainai, neatleidžia Lenkijos valdžios nuo atsakomybės gerbti kiekvieno žmogaus teises ir Europos Sąjungos pamatines vertybes. Todėl būtų gerai, kad Lietuva ne tik mokytųsi iš Lenkijos sektinų pavyzdžių, bet ir neužsimerktų prieš šios kaimyninės valstybės akivaizdų regresą svarbiose žmogaus teisių srityse.
Daugiausia kritikos už sisteminius žmogaus teisių pažeidimus visada turi tekti valdančiai daugumai, nes ji priima politinius sprendimus. Lietuvos ypatumas per praėjusius jau beveik dvejus metus buvo tas, kad opozicija, deja, dažnai buvo dar labiau nedraugiška šiuolaikiniams žmogaus teisių principams ir kritikavo valdančiąją daugumą už jos ryžtą pagaliau imtis save gerbiančiai demokratijai būtinų sprendimų.
Dėl vadinamosios 2021 metų migrantų krizės galima ir suprasti valdančiosios daugumos sprendimus, kai buvo paaukoti žmogaus teisių principai. Politika, kaip žinia, yra galimybių menas. Akivaizdu, kad jeigu būtų laikomasi tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje, ir jeigu migrantai nebūtų uždaryti sulaikymo centruose, ar masiškai apgręžinėjimi pasienyje, opozicija būtų padariusi viską, kad įtampa visuomenėje pakiltų ad maximum. Įsivyrautų retorika, kad migrantai valdžiai rūpi labiau negu Lietuvos piliečiai ir kad didėja grėsmė nacionaliniam saugumui. Išsilaikyti Vyriausybei nebūtų buvę jokių šansų.
Deja, panašus metodas naudojamas šiuo metu, kai opozicija, keldama sumaištį ir blokuodama Seimo darbą, be kitų reikalavimų, pasitelkdama įvairių maršų organizatorius, jau anksčiau sėkmingai užblokavusi Stambulo konvencijos ratifikavimą, dabar žūtbūt bando sutrukdyti, kad būtų priimtas Ciivilinės sąjungos įstatymas. Nors toks įstatymas išspręstų tik nedidelę dalį problemų, nulemtų dabar esančios diskriminacijos seksualinės orientacijos pagrindu, jis yra dabar kaip niekada reikalingas Lietuvai.
Kaip ten bebūtų, keista matyti protestus pačiame Seime ir už jo sienų, kai piktinamasi, kad laimėję rinkimus politikai siekia įgyvendinti pažadus, duotus rinkėjams ir atitinkančius Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus. Šiuo pavyzdžiu vėl matome grėsmingą tendenciją, kad yra stabdomi sprendimai, kurie yra be galo svarbūs būtent įtvirtinant Lietuvoje Europos Sąjungos ir šiuolaikinio laisvojo pasaulio vertybes. Kitaip kaip kenkimu Lietuvos interesams sunku tokius bandymus pavadinti.
Trečias mano siūlomas pavyzdys būtų apie tai, kad žmogaus teisių dėmuo yra tradiciškai ignoruojamas svarbiausiose – sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo – srityse. Dauguma sisteminių nesėkmių tęsiasi būtent dėl to, kad sprendimai nevertinami žmogaus teisių aspektu ir tęsia sovietų paliktą atskirties ir diskriminacijos paveldą.
Šiandien ypač daug kalbama apie psichikos sveikatą ir kokia turėtų būti pagalba jai sutrikus. Deja, iki šiol nedrįstama aiškiai įvardinti, kad ši pagalbos sistema Lietuva tebestovi ant labai pasenusių bėgių, ir kad sukurtas pagalbos teikimo tinklas su paskatų mechanizmu ne tik neužtikrina prieinamumo prie kokybiškų ir draugiškų paslaugų, bet ir toliau maitina „nurašomų nebeperspektyvių“ žmonių likimais sovietų mums paliktas dideles uždaras nuolatinės globos įstaigas. Ir kol smaginsimės investuodami į tokią vulgariai medikalizuotą sistemą, tol tęsis sisteminės nesėkmės šiose gyvybiškai svarbiose srityse.
Apie kai kurias iš šių problemų kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda metiniame pranešime Seimui. Deja, nors per 2021 metų migracijos krizę iš Prezidentūros buvo pasigirdusi viltinga žinutė, kad žmogaus teisės, suvaldant tą krizę buvo išmestos į šiukšlių dėžę, kažką panašaus galima būtų pasakyti ir apie požiūrį į žmogaus teises, sklidusį iš prezidento metinio pranešimo.
Vienas iš labai nedaugelio dalykų, už ką prezidentas pagyrė vykdomąją valdžią – šįkart buvo už esą jau dabar puikiai suvaldytą migracijos krizę. Su apgailestavimu tenka stebėti ir aiškią prezidento institucijos poziciją lytiškumo ugdymo, lytinės ir reprodukcinės sveikatos, LGBT+ žmonių teisių srityje. Labai reikalingos lyderystės, padedant Lietuvos visuomenei atsikratyti bendrapiliečių diskriminacijos, apginant moterų ir vaikų teises (ne sekant putinu, o sekant geriausiomis laisvojo pasaulio praktikomis), atsiribojant nuo sąmokslo teorijas skleidžiančių kontroversiškų judėjimų, ir pagaliau užtikrinant sveiką visapusę Lietuvos vaikų ir paauglių raidą, šioje pozicijoje neaptinkame.
Tenka priminti, kad gerovės valstybę matysime kaip savo ausis, jei ir toliau svarbiausios valdžios institucijos – Seimas, Prezidento institucija ir Vyriausybė – ignoruos pamatinius žmogaus teisių principus. Būtent šių principų nuoseklus laikymasis, o ne lietuviškų dviračių išradinėjimas, ir yra valstybės sėkmės pagrindas.
Dar galima būtų aptarti visą eilę žmogaus teisių sričių, kuriose Lietuva nepretenduoja, švelniai tariant, į lyderius. Apie tai daugiau bus galima paskaityti Žmogaus teisių Apžvalgoje už 2020–2021 metus. Žmogaus teisių stebėjimo institutas baigia rengti šią Apžvalgą ir artimiausiu metu ją pristatys visuomenei.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
