Birželio 4-ąją, šeštadienį, Vilniuje vyks Baltic Pride eitynės, vienas iš jau prasidėjusio penkiadienio LGBT+ festivalio renginių. Gali būti, kad lis, bet kviečiu ateiti.
 |
| Viltė Jonynaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Viltė Jonynaitė, arcus.universiteto.lgbt
info@universiteto.lgbt
Praeitame kvietime prieš pat 2020 metų eitynes Vilniuje daug rašiau apie kontekstą Europoje ir LGBT+ bendruomenės Lietuvoje savijautą. Šiandien turime pateikimo stadiją praėjusį Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Civilinė sąjunga būtų sudaroma tarp dviejų asmenų nepriklausomai nuo jų lyties ir registruojama pas notarą, suteiktų galimybę paveldėti turtą bei teisę būti informuotam apie partnerio(-ės) sveikatą. Nuo anksčiau siūlyto Partnerystės įstatymo jis skiriasi santykio tarp partnerių pavadinimu (nebe partnerystė, o civilinė sąjunga) bei tuo, kad pastarajame buvo siūlyta partnerystę sudaryti civilinėje metrikacijoje, suteikti galimybę keisti pavardę. Žmogaus teisių ekspertų vertinimu, naujasis įstatymo projektas – absoliuti bazė, tačiau neatspindi realių visuomenės poreikių. Nepaisant to, skatinama balsavimuose jį palaikyti, nes tai – geriau negu nieko. Žinau, kad didelė dalis LGBT+ bendruomenės jaučiasi nusivylę, net pažeminti, ir aš juos suprantu. Mane guodžia mintis, kad šio projekto svarstymo ir priėmimo stadijose atsižvelgdama į balsavimą galėsiu stebėti, kiek nuoseklus yra kai kurių parlamentarų naratyvas ir argumentacija šiuo klausimu – nors, tikėtina, galiu ir nusivilti.
Noriu pasigilinti į visuomenės nuotaikas tiek Civilinės sąjungos įstatymo projekto, tiek bendrai LGBT+ teisių temomis. Stebint varginančią kovą už LGBT+ teises tenka pripažinti, kad mūsų visuomenė vis dar yra labai homofobiška ir transfobiška, o teisiniame reguliavime egzistuojantis vakuumas neramina. Labai nesigilinsiu į Šeimų Sąjūdžio atstovų nuomones, nes didžioji jų dalis nėra linkusi į diskusiją, kuri labai reikalinga. Dauguma ten skambančių argumentų yra argumentai apie gresiančią Gayropą, kurioje tik įteisinus partnerystę grius tradicinės šeimos, bus vagiami ir prievartaujami vaikai, bei kiti diskriminuojantys, homofobiški ir su realybe prasilenkiantys teiginiai. Suprasti ir apibendrinti vyraujančius naratyvus reikalinga analizė, tačiau LGBT+ bendruomenės nariams, kurie, tikiu, dėl šios grupės pasisakymų ir veiklos gali išgyventi įvairiausių nemalonių jausmų ir kitų pasekmių, noriu priminti, kad tai yra neapykanta, kurios jie nenusipelnė, o ten vyraujančios nuomonės sutampa su Kremliaus formuojamu naratyvu, gali būti, kad yra palaikomos ir remiamos.
Civilinės sąjungos projekto klausimą buvo svarstyta atidėti. Girdėjosi argumentai, kad vykstant Rusijos karui Ukrainoje ne laikas tartis dėl partnerystės, kuri kiršina visuomenę. Esu įsitikinusi, kad galima vienu metu galvoti daugiau nei apie vieną klausimą. Kiti „šiuo metu ne laikas“ ir „kiršina visuomenę“ argumentus dar išreiškė kartu su susirūpinimu dėl galimų aukščiau aptarto judėjimo atstovų reakcijų, kurios galėtų kelti pavojų LGBT+ bendruomenei. Sunku įvertinti pastarųjų nuoširdumą, tačiau šioje vietoje svarbūs keli diskusiniai klausimai – jeigu visuomenė vis dar nepasiruošusi, kada bus? Galbūt dalis dabartinių partnerystės skeptikų priėmus įstatymą pamatys, kad nieko grėsmingo neatsitiko, ir visuomenės nuotaikos kaip tik vystysis LGBT+ tolerantiškesne linkme? Aš prognozuoti negaliu, tačiau norėtųsi girdėti daugiau tokio svarstymo politinėse diskusijose, juolab, kad yra visuomenių, kuriose būtent taip ir atsitiko, pavyzdžių.
Tą pačią dieną kaip ir Civilinės Sąjungos įstatymo projektas, buvo pateiktos Civilinio kodekso pataisos siekiant reglamentuoti asmens teisės į artimą ryšį pripažinimą. Šiuo projektu norima įvirtinti apibrėžimą, kad artimas ryšys yra santykis tarp dviejų asmenų, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto socialinio ryšio. Iš esmės tai – bandymas santykius apibrėžti teisinėmis kategorijomis. Teisė tuo neužsiima, nes valstybė į vidinį asmenų gyvenimą nesikiša. Projekte artimas ryšys kategorizuojamas – tarp šeimos narių ir giminaičių artimas ryšys yra savaiminis ir vertinamas kaip „artimesnis“ nei kituose santykiuose. Kvepia diskriminacija bei… baime. Kai baisu pokyčio, svarbu įrodyti, kad santuokoje ryšys artimesnis nei ne santuokoje, tarp vyro ir moters romantiniuose santykiuose artimesnis nei tarp vyro ir vyro, šeima su vaikais tikresnė nei be vaikų. Projekte taip nerašoma, tačiau nesunku suprasti, apie ką eina kalba.
Demokratija yra paremta lygiateisiškumo principu – valdo dauguma, o mažumos yra ginamos. Kartais iš tos pačios lyties asmenų partnerystės (santuokos, įsivaikinimo) oponentų skamba argumentacija apie tai, kaip LGBT+ bendruomenė siekdama teisinio savo santykių pripažinimo kelia pavojų priimtai (jų teigimu) šeimos apibrėžčiai. Ta apibrėžtis yra heteronormatyvi, remiasi krikščioniškomis vertybėmis (nieko prieš krikščionybę neturiu, tiesiog nepalaikau vertybių primetinėjimo) ir ginama konstituciniais teiginiais, tačiau neatspindi realybėje egzistuojančios šeimų įvairovės. Bandoma įtikinti, kad LGBT+ bendruomenė siekia tiek laisvės, kad ji pažeidžia likusios visuomenės dalies teises. Šiuos žmones diskusijoje sunkiai pasieksi kitokiais argumentais, nes jie tiki, kad LGBT+ yra ideologija. Tačiau labai svarbu įsigilinti į tai, ką jie sako ir suprasti, kodėl tai prieštarauja lygiateisiškumo principui. Heteroseksualios šeimos santuokoje turi teises, kurių tos pačios lyties poros Lietuvoje šiuo metu negali įgyti, o bandydamos iš kai kurių pusių susilaukia reakcijų, kad ir negalės, nes tai pažeis heteroseksualių šeimų teises.
 |
| Partnerystės įstatymo palaikymo akcija prie Seimo | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
Be abejonės, parlamentarai priimdami sprendimus balsavimuose galvoja ir apie atstovavimą savo rinkėjui bei reitingus, o tos pačios lyties asmenų partnerystei nepasiruošusioje visuomenėje (tokia retorika, kaip jau minėjau, skamba Seimo balsavimo salėse, o ši Seimo kadencija – panašu, dar tikrai nepasiruošusi) parlamentarui palaikyti LGBT+ bendruomenę gali būti nepopuliarus sprendimas – čia atskleidžia demokratijos netobulumas. Esant heteroseksualiu asmeniu šiandieninėje Lietuvoje demokratijos netobulumus šiuo atveju priimti ir išgyventi kur kas lengviau nei esant homoseksualiu.
Mano nuomone, labai reikšmingas dabartinėje situacijoje yra visuomenėje vis dar gajus nusistatymas prieš LGBT+ protestus, kitaip tariant, tas vis pasigirstantis „tegul jie gyvena, man netrukdo, bet nesuprantu, kam demonstruotis“. Protestas yra dalyvavimo politiniame gyvenime forma (taip pat, kaip, pavyzdžiui, balsavimas rinkimuose), kurios poreikis kyla tada, kai tam tikrai visuomenės grupei svarbūs klausimai yra nesprendžiami arba sprendžiami jų netenkinančiu būdu. Protestuoti yra kiekvieno piliečio demokratinė teisė, o LGBT+ eitynės istoriškai ir yra protestas, nors šiandienoje dažnai joms priklijuojama „parado“, kuriame bergždžiai demonstruojamasi, etiketė. Žinoma, visuomenei darantis tolerantiškesnei, eitynės įgauna ir šventės spalvą – natūralu švęsti gerėjančią situaciją. Protestas kaip priminimas apie neišpildytas teises yra vienas iš būdų LGBT+ bendruomenei būti matomai, kalbėti apie kylančius sunkumus.
 |
| Asociatyvi GettyImages nuotr. |
Kartais LGBT+ bendruomenės aktyvizmas yra savaime nuvertinimas įvardijant, kad jų politiškumas – emocionalus. Toks įsitikinimas remiasi prielaida, kad politikoje nėra emocijų. Politiniai sprendimai neturėtų būti priimami remiantis emocijomis, tačiau politikoje dalyvauja žmonės, o žmonės nuolat patiria emocijas. Čia priminsiu apie tai, kad dalis partnerystės oponentų argumentų yra paremti emocijomis. LGBT+ bendruomenės nariai gyvena homofobiškoje, transfobiškoje visuomenėje, pasižymi prastesne psichikos sveikata nei likusi populiacija tiek dėl diskriminacijos, vyraujančios ir artimoje aplinkoje, ir bendrai visuomenėje, tiek dėl teisių neužtikrinimo. Manau, nesunku atrasti empatijos jų išgyvenamiems sunkumams ir suprasti, iš kur gali kilti nusivylimas, liūdesys, pyktis. Tačiau norėčiau, kad visuomenė suprastų, kad taikius, sėkmingus, savivaldybių leistus protestus tiek 2020 metais Vilniuje, tiek 2021 metais Kaune organizavo būtent sauja LGBT+ aktyvistų, kurie kantriai ir taikiai skynėsi per kiekvieną organizaciniame procese iškilusią kliūtį. Negalime paneigti, kad šios bendruomenės dalyvavimas politiniame gyvenime atitinka jam keliamas sąlygas.
Taigi, kviečiu palaikyti tuos, kuriems palaikymas reikalingas. Nesunku, o kažkam labai reikšminga. Kviečiu reflektuoti visuomenėje vyraujančius naratyvus LGBT+ bendruomenę liečiančiais klausimais, atpažinti savo vidines nuostatas, klausti savęs, iš kur jos kyla. Kviečiu domėtis, analizuoti, tyrinėti mažiau matomą, tačiau tarp mūsų gyvenančią bendruomenę, jos spalvingą kultūrą ir nelengvą istoriją, jai kylančius sunkumus, būdus jai padėti. Kviečiu šeštadienį ateiti į protestą.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net