Vygaudas – šešių vaikų, tarp jų – ir homoseksualios moters – tėtis. Jis visuomet rinkosi atvirą ir viešą poziciją LGBT+ klausimais, savo dukters homoseksualumą priėmė natūraliai, o didesnį nerimą kėlė ir tebekelia visuomenės homofobiškumas. Po praėjusių metų „maršistų“ ir prezidento pasisakymų per Šeimos dieną, Vygaudo jo dukra susikrovė lagaminus ir išvyko gyventi į Vakarus. Tėtis kovoja toliau – viešumu, kalbėdamas ir pamažu dėdamas į savo rašomos knygos puslapius savo patirtį bei mintis.
 |
| Vygaudas Juknelis | Nuotraukos šaltinis: manoteises.lt |
manoteises.lt
info@manoteises.lt
– Kaip jaučiatės artėjant Šeimos dienai, o jos kontekste ir „šeimų maršui“? Juk praėjusiais metais tai nebuvo apie šeimą.
– Kai pernai, gegužės 15 d. – Tarptautinę šeimos dieną – pirmą kartą užmarširavo „tradicinių šeimų gynėjai“, o Lietuvos prezidentas ir homofobiškai nusiteikę politikai legitimizavo jų skleidžiamą agresiją, baimę ir smurtą, mano 35-erių metų duktė pasakė: „Gyvenimas yra per trumpas, kad demokratinėje šalyje lauktum savo prigimtinių teisių“. Ji pardavė namus, ilgai puoselėtą verslą ir emigravo į Vakarus. Aš asmeniškai jaučiau didelę gėdą dėl mūsų dalies visuomenės ir politikų primityvumo. Prezidentas nuvylė visiškai. Manau, tai jautė kiekvienas sveikiau mąstantis žmogus, nes „šeimų maršas“ išties ne apie šeimas, o apie pyktį, baimę ir agresiją. Iš esmės ta pati publika po to atėjo prie Seimo su kartuvėmis ir sukėlė riaušes, o dar vėliau – Sausio 13-ąją – skleidė agresiją, minint žuvusius už mūsų laisvę. Šįmet gegužės 15-ąją organizacija „Mamos už LGBT+ vaikus“, kurioje daluvauju ir aš, kviečia visas šeimas į Katedros aikštę, į renginį „Visos šeimos svarbios“. Aš jaučiuosi puikiai ir laukiu prezidento kalbos.
 |
| Asociatyvi Brett Sayles/Pexels.com nuotr. |
– Paminėjote organizaciją „Mamos už LGBTQ+ vaikus“, kurios viena iš įkūrėjų Rasa Račienė, jau tapusi šių vaikų ir jų mamų balsu. Ne visi tėvai drįsta stoti kalbėti apie tai viešai, o kokia jūsų pozicija?
– Aš aktyviai dalyvauju diskusijose LGBT klausimais nuo tos minutės, kai sužinojau apie dukters lytinę orientaciją – jau beveik 20 metų. Įžeidinėjimus renku nuolatos ir netgi juos kolekcionuoju, bei žadu panaudoti šiuo metu rašomame romane. Jautriai jaučiu mūsų visuomenės homobiškumą ir tamsumą, bet jaučiu ir evoliucinius procesus, kurie nuteikia viltingai. „Jie netrukdytų, jei nesireklamuotų“, – yra ta pati homofobiška pozicija, kurią galima išversti: „Jie netrukdytų, jeigu išnyktų“.
Nė viena laisvė ir nė viena teisė nebuvo iškovota be demonstracijų. Priminsiu, kad moterys prieš šimtą metų netgi smurto griebėsi, kad išsikovotų teisę dalyvauti rinkimuose. Pagaliau galime prisiminti ir savo šalies istoriją: ar mes dabar būtumėm laisvi, jei Sąjūdžio laikais būtume sėdėję virtuvėj ir žiūrėję pro užuolaidos kraštelį? LGBT+ žmonėms linkiu kuo didesnės drąsos ir demonstracijos.
– Teigiate, kad jūs „kolekcionuojate“ įžeidinėjimus. O kaip jūsų duktė? Dėl to stengiasi viešumo vengti?
– Taip, mano duktė stengiasi nelįsti į viešumą LGBT+ klausimais, tačiau kada reikėjo tvarkytis visokius popierius dėl bendro turto su partnere, su kuria kūrė bendrą gyvenimą – valstybinėse institucijose jautėsi labai šlykščiai, tarsi būtų viešai nurenginėjama.
– Sakoma, kad kiekvienas homoseksualaus vaiko tėvas turi nueiti savo priėmimo kelią. Koks buvo jūsų?
– Žinią apie dukters homoseksualumą priėmiau natūraliai – be jokio streso. Didesnį nerimą kėlė visuomenės homofobiškumas. Mano kelias buvo paprastas ir aiškus: atvira vieša pozicija. Tą dariau ir darau nuolatos.
.jpg) |
| Asociatyvi Rone Ferreira/Pexels.com nuotr. |
– O kaip kiti artimieji priėmė šią žinią, ar lygiai taip pat natūraliai?
Dukters artimoje aplinkoje buvo ir yra visokių žmonių, bet per dvidešimt metų aiškiai matosi ir jų evoliucija.
Akivaizdu, kad LGBT+ bendruomenė vis dar negali būti lygiaverčiai Lietuvos piliečiai. Kokias pagrindines problemas pats šiuo metu matote?
Didžiausia problema šiuo metu yra politikų lyderystės stoka ir kvailų gražulių bei piktų širinskienių su karbauskiais noras manipuliuoti šiais klausimais plius krautis politinį kapitalą iš neapykantos. Tokie politikai yra praeities veikėjai, tačiau jie kol kas dominuoja mūsų politinėje sistemoje.
Politikai, matydami visuomenės nebrandumą, turėtų aiškiai užimti lyderių poziciją ir priimti įstatymus, suteikiančius lygias teises VISOMS šeimoms. Dauguma vaikų nenori mokytis daugybos lentelės ir klausia tėvų: kam man to reikia, jei turiu kalkuliatorių? Tačiau suaugę supranta jos naudą.
– Partnerystės įstatymas būtų pirmas žingsnis jų sprendimo link?
– Partnerystės įstatymas būtų tik pirmas žingsnis, ištaisantis LGBTQ+ bendruomenės skriaudas, bet, manau, kad dauguma šių žmonių pajustų orumo komfortą, o mano duktė grįžtų iš emigracijos.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Žmogus žmogui žmogus“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.