Sunku pasakyti, kuri politinė kryptis (dešinė ar kairė) yra labiau nuvylusi Lietuvos LGBTQ+ rinkėjus. Svarbiausias šiandien pristatyto Civilinės sąjungos įstatymo santraukas jau parašė Jūratė Juškaitė, Romas Zabarauskas, Simonas Bartulis. Pilnas projekto tekstas dar nepaskelbtas, bet trumpa santrauka būtų tokia: neliko žodžio „partnerystė”, neliko metrikacijos, neliko emocinės santykių dimensijos apibrėžime, neliko net gėjų tarp projekto teikėjų. Kitaip sakant, atėjo heteroseksualai ir sukūrė įstatymo projektą, nors iš turinio nepanašu, kad kalbėtasi su žmonėmis, kuriems to įstatymo dabar labiausiai reikia. Liko tokia trinta sriuba – kam reikia, tas turinį perpras, o kas nesupranta – galės įsivaizduoti, ką nori.
 |
| „Visos šeimos – svarbios“ | Vyriausybės nuotr. |
Lina Žigelytė
Humanitarinių mokslų daktarė
O dabar rimčiau papunkčiui apie tai, kodėl net su tokiu rezultatu kažkokia teisinė bazė vienos lytiems šeimoms sulaukia vis daugiau palaikymo, kur su tuo palaikymu reiktų pasistiebti (ypač progresyvesniems politikams), ir kodėl net toks įstatymas geriau nei nieko – kaip pirmas Lietuvos „Pride“ paupy, įelektrintų tvorų apsuptoje teritorijoje, atokiai nuo Vilniaus centro.
Partnerystės/Civilinės sąjungos įstatymo priėmimas dabar svarbesnis nei kada. Kitos progos tiesiog gali nebebūti. Emociškai yra sunku 20 metų kartoti tą patį ir nepasiduoti. Nevyriausybininkai, menininkai ir kita Lietuvos šviesuomenė prieš 10-15 metų pirmi viešai ėmę pozityviai kalbėti apie LGBTQ+ žmones, mūsų istoriją ir vietą dabartinėje Lietuvoje, dabar mobilizavo paskutinę energiją. Jos rezervai riboti.
Smagu, kad Lietuvos LGBTQ+ žmones vis aktyviau ir viešiau remia heteroseksualai, bet dar nėra pasaulyje šalies, kurioje LGBTQ+ bendruomenei pozityvūs pokyčiai įvyko dėl heteroseksualų energijos ir susitelkimo, be pačių LGBTQ+ žmonių priešaky. Lietuvoje tapo įmanoma aktyviau ir viešiau remti LGBTQ+ žmones, nes mes kažką darėme teisingai, kad atsirastų ta aktyvi ir vieša platesnės visuomenės parama mums.
Geranoriškų heteroseksualių asmenų vis entuziastingiau remiamas Partnerystės/Civilinės sąjungos įstatymo projektas radikalių pokyčių Lietuvos LGBTQ+ žmonėms neatneš. Tas seniai aišku.
Ironizuojant galima sakyti, kad šis palaikymas proporcingai auga jame tiesiogiai ir netiesiogiai vis labiau menkinant vietos LGBTQ+ žmonių santykius. Išmetam emocinio ryšio paminėjimą, neįtraukiam vaikų, neįraukiam žodžio „šeima“ ir t.t. Aiški šeimų gradacija Lietuvoje išlieka ir maršistai turėtų likti patenkinti. Prašymas progresyviems žmonėms – įstatymą priėmus nepamirškite, kad tai tik pirma stotelė link Lietuvos, kurioje įstatymais aktyviai saugomos visos pažeidžiamos grupės ir joms sudaromos visos sąlygos klestėjimui.
Dabar priėmus Partnerystės/Civilinės sąjungos įstatymą atsitiks tai, kas būtina – bylinėjimaisi dėl įstatymo diskriminacinės logikos LGBTQ+ žmonių atžvilgiu ir įstatymo tobulinimas. Visa tai inicijuoti bus lengviau nei dabar priimti Partnerystės/Civilinės sąjungos įstatymą, nes jau bus istorinis atskaitos taškas.
.jpg) |
| Akcija „Visos šeimos – svarbios“ | Vyriausybės nuotr. |
Vis gausesniam visuomenės lyderių ratui dabar pozityviai kalbant apie Partnerystės/Civilinės sąjungos įstatymą, sugebama nepasakyti nė žodžio apie LGBTQ+ žmones ir mūsų šeimas. Tarkim, per savaitgalį Vilniuje vykusią puikiai „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ suorganizuotą šventę įvairioms šeimoms ant scenos lipo ir premjerė, ir Seimo pirmininkė. Net prezidentas įrašė video sveikinimą. Bet tik premjerė Ingrida Šimonytė sugebėjo ištarti akronimą „LGBTQ”. Tiesa, kalbėdama apie vaikus – ne apie suaugusius žmones – kuriančius ir puoselėjančius emociniu ryšiu grįstus santykius. Bet jei gerai menu, ji tapo pirma politine lydere, ištarusia šį akronimą.
.jpg) |
| Akcija „Visos šeimos – svarbios“ | Seimo kanceliarijos nuotr. |
Viktorija Čmilytė-Nielsen, prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo abstrakčiai apie „žmones”, „šeimas”. Net ant scenos diskusijai užlipę Matas Maldeikis ir Aušrinė Armonaitė išvengė akronimo „LGBTQ”, vengė žodžių „homoseksualus”, „gėjus”, „lesbietė”. Kalbėdama apie tai, kokia vėliava ji apsigaubusi, A. Armonaitė pasakė, kad tai trans žmonių vėliava, nes ši grupė Lietuvoje išvis turi minimalias teises. Keli pavyzdžiai būtų padėję šviesti visuomenę, bet šis epizodas parodė, kodėl ištarti kai kuriuos žodžius labai svarbu. Beje, šventėje pokalbius aktyviai moderavęs Andrius Tapinas irgi vengė žodžių “homoseksualus”, “gėjus”, „lesbietė”. Tai gali būti strateginis žingsnis vengiant įaudrinti tam tikrus visuomenės elementus, bet gaunasi ta pati trinta sriuba. Beveik tas pats būtų, jei Rusijai bombarduojant Ukrainą sakytume, kad Rusija bombarduoja „vienos šalies žmones”, o ne ukrainiečius.
Apie argumentus su svoriu. Tam, kad progresyvesni Lietuvos politikai padėtų priimti bent išvargtą Civilinės sąjungos projektą, reikia bent minimaliai pasistiebti ir solidžiau atremti banalius homofobų teiginius (apie tai, kad mes griauname šeimas, apie tai, kad mūsų nėra Konstitucijoje). Geriausia pasiklausti pačių LGBTQ+ žmonių, ką daryti su tokiais argumentais, nes mes su jais aktyviai grumiamės nuo tada, kai prieš stojimą į ES Lietuvoje buvo platinamas argumentas, jog stojam į homoseksualų ir žydų valdomą politinį darinį (prisiminkime 2004 m. publikuotą karikatūrą Tomkaus „Respublikoje”).
 |
| „Respublikos“ viršelis, kuriame – karikatūra apie neva gėjų ir žydų valdomą pasaulį |
Beje, dėl to, kad mūsų nėra LR Konstitucijoje – ten nėra daug ko. Nėra paminėtas internetas, nepaminėta klimato krizė. Bet jau seniai kuriame įstatymus, atsižvelgiančius į tai, kad gyvename su internetu ir klimato krize.
Politinė lyderystė kartais reiškia ryžtą parodyti visuomenei, kas yra svarbu ir kodėl. Nuosaikiems, per daug rizikuoti nelinkusiems politikams verta prisiminti, kad aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ buvo priimtas 1990 m. kovo 11 dieną prieš visuotinį referendumą dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Kai Lietuvos Konstitucinis Teismas 1998 m. nutarė, jog mirties bausmė yra už teisės ribų, apklausos rodė aktyvų visuomenės pritarimą mirties bausmei.
Dabartiniai išrinkti progresyvesni politikai, nulėmę, kad šioje Seimo darbotvarkėje Partnerystės/Civilinės sąjungos įstatymas būtų įtrauktas, gali rinktis. Jie gali rizikuoti tik prieš rinkimus ir likti oportunistais. Ta prasme, jie nelabai kuo skirtųsi nuo Putino, kuris žada laisvę, bet atneša tik totalią destrukciją. Arba tie patys politikai gali užtikrinti, kad Lietuva neliks paskutinė Europoje be jokio įstatymo, saugančio vienos lyties poras. Panašu, kad tikrai liksime paskutiniai bent Baltijos šalių regione.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net