Sovietmečiu homoseksualumas buvo matomas ir kaip liga, ir kaip nusikaltimas, portalui LRT.lt sako istorikė, lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė Rasa Navickaitė, atliekanti tyrimą apie homoseksualumą sovietmečiu. Pasak R. Navickaitės, ir šiuo metu Rusijoje matome tas pačias sovietmečio klišes, o Vakarai matomi kaip seksualiai pasileidę ir degradavę. Lietuvos homofobinis diskursas taip pat nukopijuotas nuo rusiško, priduria ji.
 |
| Amerikiečių ir rusų karių bučinys | Asociatyvi nuotr., šaltinis: gaystarnews.com |
R. Navickaitė taip pat yra tyrimų platformos „Transformacijos ir Rytų Europa“ mokslo darbuotoja, Vienos universitete ji atlieka tyrimą „Seksualumo modernizacija ir iškrypimo konstravimas sovietinėje Lietuvoje“. Tyrimą remia Europos Komisija.
– Šiuo metu atliekate tyrimą apie homoseksualumą sovietmečiu. Papasakokite plačiau – ką tiriate?
– Mano tyrimas yra apie seksualinių mažumų istoriją sovietmečiu ir transformacijos laikotarpiu Lietuvoje. (...) Man įdomi mūsų homofobijos istorija, jos institucionalizavimas įvairiuose leidiniuose ir diskursuose, įdomu, kaip jis keitėsi, kaip medikalizavo ir patologizavo homoseksualumą ir įvairų seksualumą bei tapatumą, kuris išeina iš heteronormatyvių normų.
Man įdomios sovietmečiu ir posovietinės transformacijos laikais gyvenusių žmonių istorijos, žmonių, kurie jautėsi išeinantys iš tos normos ribų. Žinoma, jie turėjo santykius, gyveno porose, šeimose.
Lietuvoje dabar vyksta milžiniška diskusija, matome milžinišką susipriešinimą LGBT tema, yra daug neapykantos, taip pat žmonių, kurie labai stengiasi pasiekti lygiateisiškumą. Tos diskusijos pasiekė piką, įkarštį. Man atrodo, kad jų šaknys yra sovietmetyje.
 |
| Rasa Navickaitė | Doda.Studio nuotr. |
Deja, tyrimų šia tema Lietuvoje labai trūksta, lietuviškieji istorijos tyrimai yra dar ganėtinai konservatyvūs, mažai dėmesio skiriama kasdienybės istorijai, taip pat moterų istorijai ar seksualumo istorijai. Tik paskutiniuoju metu atsiranda tyrėjų, kuriuos šie klausimai domina (...).
– Kaip buvo suvoktas homoseksualumas ir ką reiškė sovietmečiu priklausyti LGBT bendruomenei?
– Sovietmečiu nebuvo tokio dalyko kaip LGBT bendruomenė, tačiau žmonės vis tiek sugebėjo kažkaip save suprasti, nors tai turėjo būti labai sunku, nes nebuvo konceptualių įrankių tai suprasti. Bet jie sugebėjo užmegzti santykius su kitais tos pačios lyties žmonėmis, netgi sugebėjo susikurti tam tikras socialines erdves – kavines, pirtis, kur būtų galima susitikti.
Ypač socialinių erdvių didesniuose Lietuvos ir Sovietų Sąjungos miestuose sugebėjo sukurti homoseksualūs vyrai.
Labai svarbu pabrėžti, kad homoseksualių žmonių buvo ir sovietiniais laikais, tačiau jie susidūrė su nepaprastais sunkumais. (...) Tai buvo nepaprastai sudėtinga visų pirma dėl to, kad nebuvo tokio diskurso, nebuvo kalbos, kuria galima kalbėti apie tai, nebuvo konceptų, pozityvių aprašymų ar paaiškinimų, kas tai yra.
Tiesiogine to žodžio prasme nebuvo žodžių, kuriais būtų galima įvardyti seksualumą pozityviai. Tarkime, žodis „gėjus“ į Lietuvą atėjo tik po nepriklausomybės atkūrimo, o iki tol vartoti žodžiai buvo labai susieti su medikalizuotu, patologizuojančiu požiūriu.
Žmonės, kurie jautėsi esantys „kitokie“, turėjo pereiti per tokį sudėtingą procesą. Žmonės jautė šį jausmą, bet tarsi neturėjo žodžių apie tai kalbėti, o tai buvo nepaprastai sunku. Tačiau nebuvo taip, kad nebūtų visiškai apie tai kalbama.
Apie tai nebuvo kalbama „kultūringose“ kompanijose, tai buvo nepatogi tema, tačiau apie tai buvo kalbama specialistų, „ekspertų“ tekstuose – vadovėliuose, instrukcijose, pavyzdžiui, kriminalistams ar medikams, psichiatrams. Jiems buvo prieinami apibrėžimai apie tai, kas yra homoseksualumas ar transseksualumas. Tačiau apibrėžimai buvo labai patologizuojantys, jie tai aiškino kaip psichinį sutrikimą.
Homoseksualumo priežasčių kartais viename puslapyje būdavo išvardijama gal 10, jos visos buvo skirtingos – nuo įgimtų, biologinių, psichinių priežasčių iki suviliojimo ankstyvame amžiuje, masturbacijos, mamos rūkymo ir gėrimo nėštumo metu.
Buvo vienareikšmiškai teigiama, kad tai nenormalu, kad tai sutrikimas, kad jis labai kenksmingas. Įdomu, kad tuo pačiu metu homoseksualumas buvo ir medikalizuojamas, ir kriminalizuojamas – matomas ir kaip liga, ir kaip nusikaltimas. Galima sakyti, tai buvo matoma kaip nusikaltimas sovietinei moralei.
– Iš tiesų, homoseksualūs santykiai tarp vyrų buvo kriminalizuojami. Tačiau nekalbame apie moterų santykių kriminalizavimą – ar tai taip pat buvo kriminalizuojama? Kas už tai grėsė?
– Sovietinei teisei buvo įdomūs tik vyrų homoseksualūs santykiai. Tai nėra išskirtinumas pasaulio istorijoje – daugelyje šalių buvo kriminalizuojami tik vyrų seksualiniai santykiai su vyrais.
Pavyzdžiui, Latvijoje 1960 metais buvo svarstoma naujame Baudžiamajame kodekse galbūt kriminalizuoti ir moterų homoseksualumą. Taip pat buvo netgi siūloma įvesti bausmes už oralinį ir analinį seksą visiems žmonėms – tiek homoseksualiems, tiek ir heteroseksualiems. Visgi formuluotė nebuvo pakeista ir išliko tik vyrų tarpusavio santykių kriminalizavimas.
 |
| Sovietmetis. Asociatyvi nuotr. | AP nuotr. |
– Kodėl buvo kriminalizuoti tik vyrų homoseksualūs santykiai?
– Manau, vyrų seksualumas yra apskritai labiau matomas, moterys visuomet matomos kaip mažiau seksualios, jų seksualumas yra mažiau svarbus. Seksualumas patriarchalinėje visuomenėje yra kontroliuojamas tam, kad užtikrintų vyro pavardės, vyro šeimos ir paveldėjimo tęstinumą, dėl to vyrų seksualumas yra tarsi svarbesnis.
Vyrų seksualumas taip pat yra viešesnis, labiau matomas nei moterų, tai istoriškai susiję su lyčių nelygybe, nes moterims labiau priskiriama namų erdvė, o vyrams priklausė viešasis pasaulis.
Yra toks mitas, kad komunistai seksualiai buvo labai liberalūs. (...) Sovietų Sąjungoje po revoliucijos buvo trumpas periodas, kuomet iš tikrųjų elitas eksperimentavo su ta idėja, kad galbūt komunistinėje sistemoje galėtų būti kažkokia seksualinė laisvė. Tai labai trumpai truko ir Lietuva nebuvo su tuo susijusi.
Tačiau, Stalinui atėjus į valdžią, Sovietų Sąjunga radikaliai pakeitė kryptį, tapo labai tradicionalistine valstybe, ėmė labai stipriai kontroliuoti seksualumą. Homoseksualumas buvo kriminalizuotas 1934 metais.
Lietuvoje šis kriminalizavimas atėjo iš Sovietų Sąjungos. Tarpukariu savanoriški seksualiniai santykiai tarp vyrų Lietuvoje nebuvo baudžiami. Tačiau buvo tam tikra nelygybė – vyras, išprievartavęs berniuką ar vyrą, negalėjusį duoti sutikimo, buvo baudžiamas žymiai griežčiau nei vyras, išprievartavęs mergaitę ar moterį.
Savanoriški santykiai nebuvo baudžiami. Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, perėmėme sovietinį Baudžiamąjį kodeksą, pagal kurį vyrų seksualiniai santykiai su vyrais buvo baudžiami nuo trejų iki penkerių metų kalėjimo. Lietuvoje buvo numatyta šiek tiek švelnesnė bausmė – iki trejų metų kalėjimo.
Deja, mes vis dar neturime istorinių tyrimų, kurie pasakytų, ar iš tikrųjų vyrai buvo nubausti, ar ne.
 |
| Krautuvė sovietmečiu | AP nuotr. |
– Sakote, kad atliktų tyrimų nėra, tačiau man įdomu, ar būtų galima pasvarstyti, ar yra išlikusių atsiminimų arba dokumentų, kiek vyrų buvo už tai nubausta?
– Deja, tikrai nieko negaliu realiai pasakyti, mes to nežinome. Mes žinome, kad tai greičiausiai buvo naudojama KGB kaip šantažo įrankis – tas faktas, kad homoseksualumas kriminalizuojamas, galėjo būti puikiu homoseksualių vyrų šantažo įrankiu.
Sovietinėje Rusijoje jau turime padarytų tyrimų – daug vyrų buvo nuteisti ir kalėjo kalėjimuose būtent pagal tą straipsnį. Žinoma, buvo labai blogai kalėti pagal tą straipsnį, nes buvo didžiulė stigma.
– Turite omenyje neigiamą kitų kalinių požiūrį?
– Taip, sovietiniuose kalėjimuose vadinamieji pasyvūs homoseksualai buvo žemiausia kalinių kategorija. Galima sakyti, kad sovietmečiu homoseksualumas buvo susietas su kalėjimų kultūra, nes paprastai visuomenėje žmonės galėjo slėptis nuo valstybės ir gyventi privatų gyvenimą, o kalėjime negalėjo to daryti, buvo matomi valdžios.
Daug mūsų supratimo ir netgi įvairių frazių apie tai, kaip mes iki šiol suvokiame homoseksualumą, yra atėję iš kalėjimų kultūros. Mes tai suprantame kaip su prievarta, su jėgos struktūromis, su pažeminimu susijusį dalyką, kuris ateina būtent iš sovietinės kalėjimo kultūros.
Žinoma, Lietuvoje sovietiniais laikais labai daug žmonių teko patirti sovietinį kalėjimą, gulagą, priverstinio darbo stovyklas. Žmonės, susidūrę su šiuo kalėjimo homoseksualumu, mato homoseksualumą labai negatyviai, iš ten atėję daug neapykantos ir nesupratimo apie tai, kas tai yra.
– O iš kur struktūros sužinodavo apie žmogaus homoseksualumą? Kaimynai įskųsdavo?
– Kartais paskųsdavo žmonos. Jei būdavo noras atkeršyti žmogui, buvo galima paskųsti. Svarbu pasakyti, kad šalia tos kalėjimo bausmės egzistavo ir medikalizacija, patologizavimas, psichiatrinis gydymas.
Netgi kalėjime kaliniams buvo galima „pasirinkti“ gydymą – neva savanoriškai. Bet, žinoma, pasirinkimas tarp kalėjimo ir sovietinio gydymo nėra pasirinkimas. Sovietiniai psichiatrai sekė pasenusiomis Vakarų madomis, buvo prisigalvoję, kaip „atversti“ homoseksualius vyrus.
Psichiatrija sovietiniais laikais padarė daug nusikaltimų, kankino daug žmonių, o homoseksualūs žmonės buvo viena iš tų kankinamų žmonių grupių. Vienas iš siūlomų būdų, kaip atversti homoseksualius vyrus į heteroseksualumą, buvo aversijos terapija.
Idėja buvo paprasta ir „geniali“ – žmonės buvo prigirdomi vaistų, kurie sukelia pykinimą ir šleikštulį, tuomet jiems buvo rodomos nuogų vyrų nuotraukos ar erotinės homoseksualių santykių scenos. Žmonės vemdavo, nes buvo prigirdyti vaistų. Tuomet jiems buvo duodama skatinančių vaistų ir rodomos moterų fotografijos.
Tačiau ne visi psichiatrai sovietmečiu buvo kažkokie monstrai – buvo žmonių, kurie savais būdais bandė padėti homoseksualiems žmonėms, buvo ir humaniškesnių būdų, pavyzdžiui, psichoterapija. (...) Susiduriame su sunkumu nustatyti, kaip Lietuvoje buvo gydomas ar negydomas homoseksualumas, nes iki šiol dėl privatumo negalima prieiti prie pacientų bylų, turime tikėti psichiatrų liudijimais.
 |
| Vestuvės sovietmečiu | Laidos „Istorijos detektyvai“ stop kadras |
Visi teigia, kad taip Lietuvoje nevyko, esą Lietuvos psichiatrai stengėsi nuo to apsaugoti homoseksualius asmenis. Negalime to nei patvirtinti, nei paneigti. Žinoma, šiandien mes žinome, kad homoseksualumas negali būti „pagydytas“, kad bandymas keisti žmogaus orientaciją tokiomis „konversijos“ ar „aversijos“ terapijomis gali sukelti žmonėms depresiją, savižudiškas mintis ir yra apskritai kenksmingas.
– Kalbėjote tiek apie medikalizavimą, tiek apie kriminalizavimą – kodėl sovietai vykdė tokią politiką? Ar toks buvo valdžios požiūris, ar tai turėjo gilesnį tikslą paveikti visuomenę? Kiek tai skyrėsi nuo situacijos Vakaruose?
– Seksualumo požiūriu Sovietų Sąjunga buvo labai konservatyvi, vyravo konservatyvi etika, kuri meilę ir geismą suprato kaip platonišką sovietinės draugystės tęsinį. Seksualumas nebuvo ta tema, kuria galima kalbėti, arba buvo galima labai atsargiai, subtiliai apie tai užsiminti. Sunku pasakyti, kodėl.
Iš esmės Sovietų Sąjunga komunistine valstybe tapo iš giliai valstietiškos ir religinės kultūros – daug tradicinių ir religinių įsitikinimų, kaimo kultūros išliko ir sovietiniu laiku, o tai sudarė vertybinį pagrindą, kuris buvo konservatyvus. Tai buvo labai tradicionalistinė valstietiška visuomenė.
Gal ir dėl to iki šiol Lietuvoje daug homofobinių terminų yra atėję iš gilios kaimo kultūros. Tarkime, žodis „vištgaidis“ yra naudojamas žmonėms, netelpantiems į tradicinius lyčių rėmus, „moteriškiems“ vyrams ar „vyriškoms“ moterims pažeminti – tai rodo, kad mes vis dar esame nenutolę nuo žagrės ir Vingių Jono laikų.
Tačiau kai kuriose socialistinėse šalyse, pavyzdžiui, Čekoslovakijoje ir Lenkijoje, homoseksualių santykių dekriminalizacija įvyko anksčiau nei kai kuriose Vakarų šalyse. Tačiau Vakaruose vyko tai, ko negalėjo vykti socialistinėse ir komunistinėse šalyse, – socialiniai judėjimai, kai seksualinės mažumos būrėsi į grupes kovoti už savo teises.
Tai buvo neįmanoma vienos partijos valdomose valstybėse, kur vykdoma propaganda, o pilietinė visuomenė užslopinta. Tikra diskusija visuomenėje nevyko. Vakarų šalyse su daug konfliktų, labai sudėtingai, bet ši diskusija vyko metai iš metų, dešimtmečius. 8–9 dešimtmečiais Vakarų Europoje įvyko radikalių pokyčių, tada valstybės pradėjo judėti link priėmimo ir tolerancijos, pradėjo priimti žmonių teises sulyginančius sprendimus.
 |
| Kaunas pride“ eitynės Kaune / E. Blaževič/LRT nuotr. |
– Lietuvoje per minėjimus vis dar girdime homofobiškų kalbų, eitynių organizatoriai turi išsikovoti galimybę eiti Laisvės alėja Kaune, o žodžius, primenančius neapykantos kalbą, girdime ne tik iš kai kurių politikų, bet ir dalies kunigų.
Įvairios ataskaitos rodo, kad Vakarų Europoje LGBT žmonių padėtis geresnė nei Lietuvoje ar kitose kaimyninėse šalyse. Ar sovietmečiu vyravęs požiūris ir dabar veikia mūsų visuomenę? Ar baimės ir stereotipai ateina iš sovietmečio?
– Laikausi tos nuomonės, kad sovietmetis tikrai vis dar veikia mūsų visuomenę. Sakyti, kad sovietmetis neveikia, reikštų sakyti, kad istorija neveikia mūsų visuomenės, nes tai yra mūsų istorija. Manau, visų fenomenų, kurie egzistavo sovietmečiu, tęstinumą matome ir posovietiniais laikais.
Tas homoseksualumo patologizavimas tęsiasi nuo sovietmečio iki pat dabar, vyksta nuolatinės kovos įvairiose institucijose, visuomenėje dėl to, kaip mes galime kitaip kalbėti, interpretuoti. Sovietmečiu buvo labai mažai kalbama apie seksualumą, tačiau 8 dešimtmetyje atsiranda daugiau vadinamųjų seksualinio, lytinio švietimo leidinių.
 |
| Kaune surengtos „Kaunas Pride“ eitynės | J. Stacevičiaus/LRT nuotr. |
Sovietinė valdžia pradėjo bandyti šviesti visuomenę ir kurti sovietinę šeimą, sovietinį intymumą. Tuomet atsiranda sovietinių lytinio švietimo leidinių. Lietuvoje daugiausia jų vertėme iš kitų šalių – iš Lenkijos, Rusijos, Rytų Vokietijos, bet turime ir regioninę latvio gydytojo onkologo, kuris ir seksologu, ir psichoterapeutu save laikė, parašytą knygą. 1981 metais Latvijoje jis išleido knygą „Meilės vardu“.
Ta knyga Latvijoje sulaukė didžiulio pasisekimo, buvo išleista 99 tūkst. kopijų tiražu, o Lietuvoje ji buvo išversta ir išleista 100 tūkst. kopijų tiražu, vėliau, po metų, leidimas buvo pakartotas beveik tokiu pačiu mastu.
Knyga plėtė ribas, kaip apie seksualumą kalbėti Sovietų Sąjungoje, atsirado tas komunistinis kalbėjimas apie seksualumą, lytiškumą, patį seksualinį aktą, tai tuo metu buvo negirdėta, buvo rūpinamasi, kaip išsaugoti harmoniją šeimoje.
Dauguma žmonių šią knygą matė kaip revoliucinę, tačiau ji pakartojo ir papildomai įdiegė, sustiprino daugybę nepaprastai problemiškų dalykų. Vėlyvuoju sovietmečiu simptomiškai įtvirtinta konservatyvi lyčių sistema, pagal kurią vyrai matomi kaip seksualiai aktyvūs ir agresyvūs, o moterys – kaip pasyvios. (...)
Įtvirtinta lyčių papildomumo ideologija – 19 a. Vakarų Europoje vyravusi idėja, kad lytys yra nepaprastai skirtingos, bet viena kitą papildančios. Iki šiol šiuo supratimu vadovaujasi Katalikų bažnyčios ideologija, tai taip pat buvo vėlyvuoju sovietmečiu paplitęs supratimas.
 |
| „Kaunas Pride“ eitynės | E. Blaževič/LRT nuotr. |
Toje knygoje nepaprastai patologizuojamas homoseksualumas, jis matomas kaip iškrypimas. Tokios knygos atspindėjo ir formavo konservatyvų lytiškumo supratimą sovietmečiu. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Lietuvos visuomenė perėmė šį sovietinį tradicionalistinį suvokimą apie lytiškumą, bet tai nebuvo koks nors išskirtinis mūsų nacionalinis, katalikiškas supratimas, tai – sovietinis konservatyvizmas, kuris iki šiol tęsiasi.
Man atrodo, kai ponia Šličytė skleidžia homofobines nuomones, ji kartoja tuos dalykus, kuriuos ji girdėjo, išmoko ir skaitė sovietinėse knygose, nemanau, kad ji atstovauja kažkokiai lietuviškai moralei, ji tiesiog atkartoja sovietines moralės dogmas.
– Viename savo komentare filosofas Gintautas Mažeikis rašė: „Į autoritarizmą linkusios asmenybės homoseksualumu bjaurisi ir jo bijo panašiai kaip užkrato, kaip ligos, o dabar kaip skiepo (skiepas traktuojamas kaip užkratas).
Štai kodėl Šeimų maršo aktyvistų galvose painiojasi kova su vakcinavimu ir LGBTQ, su galimybių pasu ir Stambulo konvencija. Tai ir yra klasikiniai autoritarizmo poreikio ir susijusių baimių požymiai, sąsajos.“
Pritartumėte tokiai minčiai, kad taip į LGBT žiūri į autoritarizmą linkusios asmenybės? Kaip tai gali būti susiję su sovietmečiu?
– Labai įdomi mintis. Yra tokia tendencija, kad moderniais laikais autoritarinėse totalitarinėse valstybėse ideologija visuomet konservatyvi, pasisakanti už „tradicinę šeimą“, seksualumą, susietą tik su prokreacija, nacijos gausinimu, niekinanti kitokius, seksualines mažumas, kitos rasės, etniškumo žmones.
 |
| Kaune surengtos „Kaunas Pride“ eitynės | J. Stacevičius/LRT |
Nacistinėje Vokietijoje į stovyklas buvo siunčiami ir žydai, komunistai, Jehovos liudytojai, romai, homoseksualūs žmonės – nekenčiamos mažumos. Buvo bandoma išvalyti visuomenę nuo vidinių priešų. Tą patį mąstymo būdą, laikymąsi įsikibus į vadinamąsias tradicines vertybes, be jokios abejonės, matome ir Putino Rusijoje.
– Girdime pasakymų, kad V. Putinas neva saugo tradicines vertybes, taip tarsi teisinami jo veiksmai. Kiek Rusijai homoseksualumo tema aktuali, kaip V. Putinas ją išnaudoja?
– Negaliu patikėti, kad apskritai surandamas pateisinimas tam, ką Rusija dabar daro Ukrainoje, atakuodama civilinius taikinius, sąmoningai žudydama vaikus, atakuodama ligonines. Tai yra nusikaltimai žmogiškumui, tai yra karo nusikaltimai, nėra jokio pateisinimo ir neįmanoma jo rasti. (...)
Panašu, kad Putino režimas taip bando pateisinti savo karą Ukrainoje, savo agresiją, esą Rusija gina tradicines vertybes, pasisako prieš Vakarų supuvimą ir gender ideologiją. Be jokios abejonės, ši ideologija varoma Rusijoje nuo pat Putino atėjimo į valdžią.
 |
| Vladimiras Putinas / AP nuotr. |
Antigenderizmo ideologija egzistuoja beveik visame pasaulyje. Šis judėjimas yra reakcingas, jis reaguoja ir priešinasi tam tikrų žmonių ir grupių lygiateisiškumui, tai yra judėjimas prieš teises, prieš LGBT žmonių teises, prieš moterų teisę į abortą, prieš lyčių lygybę, dar įmetama įvairių temų, priklausomai nuo geopolitinės situacijos toje valstybėje.
Skirtumas tarp Rusijos ir Vakarų yra tas, kad Vakaruose antigenderizmo judėjimai priešinasi valstybei ir valdžiai, egzistuojantiems įstatymams, daugumos priimtoms normoms, o Rusijoje ši ideologija yra valstybinė, valdžios priimta kaip oficiali Rusijos ideologija, stumiama ir valstybės institucijų, stačiatikių Bažnyčios, naudojama kaip ideologinis jų agresyvios užsienio politikos pagrindimas.
Rusija konstruoja savo tapatybę kaip atvirkštinę Vakarams – Rusijos tapatybė yra tuščia, Rusija neturi kokio nors didelio ideologinio turinio, kurį anksčiau teikė komunistinė ideologija. Dabartinė Rusijos ideologija yra tai, kad Rusija yra ne Vakarai. Matome tas pačias sovietmečio klišes, kad Vakarai matomi kaip seksualiai pasileidusios, degradavusios, narkomanų ir seksualinių ištvirkėlių valdomos šalys.
Tai kartojama ir apie Ukrainą, Ukrainos valdžią, Vakarų valstybes. Kartu Rusija konstruoja savo tapatybę kaip tradicinių vertybių gynėjos. Ši propaganda smarkiai stumiama į kaimynines šalis.
– Kiek įtakos daro tai, kas kalbama, kiek tai paveiku?
– Lietuvoje homofobinis diskursas yra praktiškai nukopijuotas žodis žodin nuo rusiško. Pavyzdžiui, „gėjropa, tolerastas“ – šie žodžiai yra nukopijuoti nuo rusiško homofobiško diskurso.
Visos sąmokslo teorijos imamos iš rusiškos kultūrinės erdvės, jos Lietuvoje įgyja naują gyvenimą, kažkokiu būdu prisidengiant tuo, neva tai yra mūsų kultūrinės vertybės. (...)
Labai svarbu, kad pagaliau būtų suprasta, jog kova už LGBT teises nėra LGBT žmonių reikalas, kad tai turi būti visų žmonių, visuomenės reikalas. Negalima visko redukuoti iki to, kad turime priešintis Rusijos įtakai, be jokios abejonės, taip, turime atsekti, kurie žmonės yra tiesiogiai finansuojami Rusijos skleisti propagandą, mes turime tirti, kaip kai kurios nevyriausybinės organizacijos gauna pinigus.
Tačiau svarbiausia, kad mums, kaip visuomenei, reikia su šia problema dirbti. Žmonės, kurie nėra homofobai, kurie mano, kad LGBT teisės yra svarbu, turi apie tai kalbėti. Apie tai kalbėti reikia šiandien. Jei tai bus palikta kaip mažumos problema, situacija niekuomet nepasikeis.