Lietuvoje konversijos terapija vis dar populiarinama Katalikų bažnyčios ir jai atstovaujančių organizacijų, taip pat individualių „psichologų“ ir „psichoterapeutų“. Palaikydami „Kaunas Pride“, norime prisidėti prie diskusijos apie konversijos terapijos uždraudimą Lietuvoje. Šiame straipsnyje analizuosime vieną iš lengviausiai prieinamų lietuviškų dezinformacijos šaltinių apie konversijos terapiją – išsiaiškinsime, ką ši informacija turi bendro su mokslu.
 |
| Asociatyvi Alex Green/Pexels.com nuotr. |
Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame perskaityti pirmąsias šios serijos straipsnių dalis. Čia galite rasti pirmąjį, įvadinį straipsnį. Antrajame kalbame apie pačios praktikos eigą, trečiajame – apie teisinius ir etinius niuansus.
Jungtinėms Tautoms paprašius informacijos apie konversijos terapijos situaciją Lietuvoje, šalis pranešė, kad duomenų, jog konversijos terapija būtų taikoma mūsų šalies institucijose, nėra. Tačiau atskiro įstatymo, kuris uždraustų konversijos terapijos praktiką, taip pat nėra. Tai reiškia, kad nors valstybinėse įstaigose konversijos terapija nepraktikuojama, jos vykdymas už valstybinių įstaigų ribų yra legalus. Tokia neapibrėžta padėtis yra ne tik Lietuvoje – didžioji dalis išsivysčiusių valstybių taip pat dar neuždraudė konversijos terapijos ir nereguliuoja jos už valstybinių įstaigų ribų. Dėl to konversijos terapijos praktika persikelia į uždaras religines bendruomenes, privačias ir nereguliuojamas praktikas.
Ieškant informacijos apie konversijos terapiją Lietuvoje ne kartą ekrane šmėžavo Gintauto Vaitoškos pavardė – giliau paklaidžioję interneto platybėse, nusprendėme, kad G. Vaitoškos straipsnių analizė bus ne tik puiki priemonė daugiau jums papasakoti apie konversijos terapijos ir mokslo santykį, bet ir suteiks galimybę pademonstruoti kritinio mąstymo ir mokslinio raštingumo prasmę.
Kas jis toks?
„Bernardinai.lt“ puslapyje jis vadina save psichoterapeutu, nors apie jo teikiamas paslaugas, tikslų išsilavinimą ar psichoterapijos kryptį, informacijos neįmanoma rasti. „Bernardinai.lt“ ir vienas iš „15min.lt“ straipsnių – vienintelės vietos, kuriose jis vadinamas „psichoterapeutu“. G. Vaitoška nesidalina, ar jis baigė kokį nors psichoterapijos institutą, mokėsi to universitete, kokioje nors kitoje įstaigoje.
 |
| Momentinė ekrano kopija |
Čia matome, kad G. Vaitoška yra Krikščionių Sąjungos partijos narys. Ši informacija gali padėti lengviau suprasti jo galimą šališkumą, išankstines nuostatas, politinį požiūrį, kuriuo persmelkti jo straipsniai ir pasisakymai.
 |
| Momentinė ekrano kopija |
Pasirodo, kad G. Vaitoška dėsto viename populiariausių universitetų Lietuvoje – Vytauto Didžiojo universitete. Čia, VDU tinklalapyje, kaip ir svetainėje „Pincetas.lt“, galima rasti informacijos, kad G. Vaitoška įvardijimas kaip gydytojas psichiatras. Jo psichiatrinį išsilavinimą taip pat patvirtina ir informacija Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje.
 |
| Momentinė ekrano kopija |
Vertybių konfliktas
„Bernardinai.lt“ puslapyje galima rasti bene virš dešimt G. Vaitoškos straipsnių – pradedant LGBT eitynių demoralizavimu, baigiant kontracepcijos kaip homoseksualumo priežasties aiškinimu. Dauguma šių straipsnių – stipriai politiški ir nesiremia mokslu. Panašu, kad aktyvi veikla politikos srityje yra nemaža G. Vaitoškos gyvenimo dalis.
Kritikuoti ir analizuoti G. Vaitoškos rašomus straipsnius, pasisakymus ar knygas (taip, yra ir knyga), yra keblu, visų pirma, dėl G. Vaitoškos religinės perspektyvos – ne vienoje jo publikacijoje naudojami tokie išsireiškimai kaip „homoseksualūs santykiai yra morališkai blogi‘‘, „homoseksualūs santykiai yra moraliai blogi ne todėl, kad juos draudžia Biblija, bet Biblija juos draudžia todėl, kad jie yra blogi: ir tikinčiajam, ir netikinčiajam, ir budistui arba induistui.‘‘
Ir taip toliau. Mūsų organizacijos požiūris nėra religinis ir nesiremia tiesiogine religinių tekstų interpretacija tam, kad suteiktų kokią nors neigiamą ar teigiamą reikšmę tam tikrai temai. Pavyzdžiui, homoseksualumui. Tad fundamentaliai mūsų ir G. Vaitoškos požiūris į šiuos dalykus neišvengiamai skirsis. Žiūrint iš perspektyvizmo – vienos iš mūsų organizacijos vertybių – prizmės, moralė yra subjektyvi – neišvengiamai priklausoma nuo tam tikro žmogaus ar žmonių grupės. G. Vaitoškos teiginys, kad homoseksualūs santykiai yra moraliai blogi, yra teisingas tik jam ir jo pažiūroms pritariantiems žmonėms. Su pačiu homoseksualumu tai neturi nieko bendro – tai yra apie subjektyvias pažiūras.
Kadangi tolimesnis tokių teiginių nagrinėjimas kelia gilius epistemologinius (aut. past. filosofijos šaka, tirianti pažinimo prigimtį ir principus) klausimus, moralės aspektų, kaip ir religinių G. Vaitoškos pasisakymų, neanalizuosime – paliksime juos nuošalėje. Mūsų požiūriu, tai nėra racionalistinės diskusijos dalis, o vertybių ir požiūrio į pasaulį susikirtimas. Esame tolerantiški visoms religinėms pažiūroms, tačiau mokslinėje diskusijoje pasisakymai pagrįsti „Biblija draudžia“ ar „yra morališkai blogi“ neturi jokios prasmės ar pridėtinės vertės – jie yra už mokslinės diskusijos ribų.
Problema iškyla tuomet, kai G. Vaitoška savo religinius teiginius pradeda bandyti pagrįsti „mokslu“ ir viską pridengti „psichoterapeuto“ etikete. Apie tai toliau ir kalbėsime.
„Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė. Pasveikti negalima?“
Būtent taip skamba vieno iš „Bernardinai.lt“ puslapyje publikuoto G. Vaitoškos straipsnio pavadinimas. Pavadinime pateiktas klausimas „pasveikti negalima?“ jau savaime implikuoja, kad homoseksualumas yra liga arba sutrikimas – kažkas, nuo ko reikėtų „sveikti“ arba „gydytis“. Deja, tai yra moksliškai klaidinga – čia galite detaliau paskaityti, kodėl homoseksualumas nėra liga.
Pačiose pirmose pastraipose jaučiamas stiprus politiškumas – G. Vaitoška stebisi kai kurių valstybių bandymais kriminalizuoti ir uždrausti konversijos terapiją, neva tai „linksmuolių <…> judėjimui kelia didelę grėsmę.“ Kaip ir minėjome anksčiau, šis, kaip ir kiti panašūs teiginiai, straipsnyje neišvengiamai parodo G. Vaitoškos politines pažiūras. Tai nebūtų problema, jei šis straipsnis nesukurtų „psichoterapeutinio mokslinio straipsnio“ įvaizdžio, už kurio būtent ir slepiasi šie politiški pasakymai.
Netrukus G. Vaitoška taip pat giria „vieną žymiausių JAV psichoterapeutų“ Joseph Nicolosi – neva jis ne tik jau daug metų taiko konversijos terapiją, bet ir ieško naujų metodų tam vykdyti. Tačiau kas iš tikrųjų yra „vienas žymiausių JAV psichoterapeutų“ J. Nicolosi?
Joseph Nicolosi
J. Nicolosi tikrai nėra vienas žymiausių JAV psichoterapeutų. Iš tiesų, nepanašu, kad jis išvis turėtų psichoterapeuto išsilavinimą. J. Nicolosi buvo psichologijos mokslų daktaras, tačiau informacijos apie podiplomines psichoterapijos studijas nėra. Viename iš interviu J. Nicolosi sakė, kad apie 60 proc. jo arba jo kolegų pacientų yra nepilnamečiai (tokiu atveju konversijos terapija dažniausiai būna priverstinė – tai žmogaus teisių institucijos lygina su kankinimu). Iš J. Nicolosi interviu ėmęs žurnalistas pabrėžė, kad nors ir kaip „psichoterapeutas“ giria konversijos terapijos veiksmingumą, pokalbiui niekaip nepavyksta surasti bent vieno jo „išgydyto“ žmogaus.
Vienas garsus psichologijos profesorius, genetikas John M. Bailey pakvietė J. Nicolosi atlikti mokslinius tyrimus ir moksliškai ištirti konversijos terapijos veiksmingumą – tam net pasiūlė laboratoriją Northwestern universitete, tačiau J. Nicolosi to padaryti nesutiko. Tuo tarpu vienas iš J. Nicolosi kolegų, George Rekers, jo įsteigtoje organizacijoje išgarsėjo, kai institucijos išsiaiškino, kad 2010-aisiais jis pasamdė dvidešimtmetį vyrą iš sekso industrijos.
Nors G. Vaitoška pamini, kad kai kurie labai nepriimtini konversijos terapijos būdai yra „visiškai nebenaudojami“, Moira Donegan „New Republic“ publikuotame straipsnyje teigia, kad būtent tokius būdus kartais naudodavo ir pats J. Nicolosi. Tai apima ir emocinį smurtą, elektrošoką ar bandymą sukelti pykinimą ir vėmimą.
Žiūrint iš mokslinės pusės, anot Amerikos psichologų asociacijos (APA), J. Nicolosi literatūra iš tikrųjų nėra tokia ir mokslinė – ji nėra peržiūrima kitų tos srities profesionalų ir mokslininkų, jo tyrimuose galima rasti metodologinių klaidų, tyrimai – šališki, nenuoseklūs ir mažos apimties. Pagrindinė psichiatrų organizacija Jungtinėje Karalystėje – Royal College of Psychiatrists – taip pat kritikavo J. Nicolosi. Anot organizacijos, konversijos terapija ne tik neturi mokslinio pagrindo, bet ir yra žalinga, kurstanti diskriminaciją bei išankstines nuostatas.
Pseudo-mokslas, išankstinės nuostatos ir šališkumas
Viename portalo 15min.lt straipsnių šios srities profesorius Paulius Skruibis komentavo G. Vaitoškos pasisakymus apie konversijos terapiją, taip pat jo akreditacijas. Tai galite skaityti čia. Žinoma, G. Vaitoška atsakė į šią publikaciją – kelias ištraukas iš jos ir pakomentuosime.
„<…> apie tai kalbėjo jau Freudas, o jo dukra, žymi psichoanalitikė Ana Freud, remdamasi tokiu psichologinės dinamikos supratimu, aprašė sėkmingos psichoanalizės atvejus, kada keli jos pacientai tapo heteroseksualiais.‘‘
G. Vaitoška kalba apie Anną Freud, kuri, beje, savo teoriją apie homoseksualumą sukūrė iš keturių homoseksualių vyrų analizės. Keturių! Anna tvirtai tikėjo, kad homoseksualumas yra liga. Tačiau paties Z. Freudo pasisakymai apie homoseksualumą ir orientacijos pakeitimą nebuvo pakankamai nuoseklūs, kad būtų galima jais remtis. Istoriškai nemaža dalis psichoanalitikų po Z. Freudo pasidavė išankstinėms nuostatoms ir pametė pagrindinius psichoanalizės principus, kaip, pavyzdžiui, neutralumas. Jie savo įžvalgas suformavo selektyviai – generalizavo pagal kelis ypatingai sutrikusius pacientus tam, kad priskirtų homoseksualumą patologijai. Tokios psichoanalitinės teorijos dabar yra diskredituotos.
„Tačiau kad APA 2009 specialios grupės tyrėjų simpatijos ir išvados linksta homoseksualaus gyvensenos link, nestebina: iš septynių jos narių šeši buvo homoseksualios orientacijos, o septintasis šiaip jau neigiamai nusistatęs potraukio pasikeitimo galimybės atžvilgiu. Vargu, ar tokiu atveju lemiamą vaidmenį vaidina tik mokslas.‘‘
Amerikos psichologų asociacijoje yra virš 122 tūkst. narių – psichologijos mokslo daktarų, specialistų, dėstytojų, studentų. 2009 metais APA išleido 140 puslapių ataskaitą apie konversijos terapiją. Šioje ataskaitoje asociacija dar kartą išanalizavo ir peržvelgė visus tyrimus būtent dėl konversijos terapijos „specialistų“. Nors APA visiškai nepritaria jų motyvams, ataskaita tapo kaip atsakymu tiems, kurie argumentavo už pasirinkimo laisvę – neva klientai patys turi turėti teisę pasirinkti konversijos terapiją. Šioje ataskaitoje išsamiai analizuojami tokie autoriai kaip G. Vaitoškos pamėgtas J. Nicolosi – nuodugniai aprašomos metodologinės klaidos jų tyrimuose ir oficialiai pabrėžiamas jų pseudo-moksliškumas. Neturėtų stebinti tai, kad šeši iš septynių šios ataskaitos autorių buvo homoseksualūs – natūraliai dažniau esame linkę tyrinėti mums patiems aktualias temas. Žiūrint iš šios perspektyvos, konversijos terapijos tema homoseksualiam mokslininkui gali būti daug įdomesnė ir nešti savyje daugiau prasmės negu su tuo asmeniškai nesusijusiam žmogui.
Nors toks požiūris implikuoja tam tikrą šališkumą, svarbu suprasti, kad fakto, jog APA ataskaitoje aptariamų autorių moksliniai tyrimai pilni klaidų, tai nekeičia. Tam patikrinti tereikia laiko ir mokslinio raštingumo įgūdžių. Ne už ilgo tai padarysime ir mes.
Galų gale, įdomu, ar tokiu atveju, jeigu visi septyni tyrėjai, rašę ataskaitą, būtų heteroseksualūs, G. Vaitoška taip pat paminėtų, kad ji galimai šališka? Ar toks požiūris reikalauja, kad pusė tyrėjų būtų homoseksualai, o kita pusė – heteroseksualai?
„Beje, nebuvo nagrinėjami žymių psichoanalitikų Irvingo Bieberio ar Charleso Socarides arba buvusio APA prezidento Nicolas Cummingso didelės apimties tyrimai, pasididžiuota atidžiau pažiūrėti į vieno labiausiai šioje srityje patyrusio psichoterapeuto Josepho Nicolosi klinikos terapijos rezultatus. Priklausomai nuo įvairių aplinkybių, šiuose tyrimuose buvo stebimas potraukio pasikeitimas nuo 20 iki 60 proc. atvejų.”
Vaitoškos minimas I. Bieberio tyrimas nėra didelės apimties (jame dalyvavo 200 žmonių) ir buvo publikuotas 1962 metais. Jame, kaip ir J. Nicolosi ar C. Socarides tyrimuose ir veikaluose, galima rasti klaidų – I. Bieberio tyrimas nėra patikimas.
N. Cummingso „didelės apimties tyrimai“, minimi G. Vaitoškos, neegzistuoja – N. Cummingsas ir jo kolegos yra minėję tūkstantinius skaičius žmonių, kuriems jie „padėjo“, tačiau jokių duomenų, išskyrus jų pačių žodžius, nėra.
Tiek I. Bieberis, tiek jau aptarti J. Nicolosi ir C. Socarides, savo siūlomas intervencijas stato ant jau kurį laiką diskredituotų psichoanalitinių teorijų. C. Socarides buvo tvirtai įsitikinęs, kad homoseksualumas yra liga ir taip teigė visą savo karjerą. Jis dirbo kartu su I. Bieberiu ir J. Nicolosi. Ir, žinoma, aršiai pasisakė prieš LGBTQ+ teises. Paradokslu, tačiau vienas iš jo penkių sūnų buvo homoseksualus – dirbo Billo Clintono vyresniuoju patarėju gėjų ir lesbiečių viešųjų ryšių klausimais.
Anot APA, net naujesni – maždaug nuo 2000-ųjų – konversijos terapijos tyrimai neatitinka metodologinių standartų, kurie leistų daryti išvadas apie efektyvumą. Keli, galbūt aukštesnės kokybės tyrimai, duoda patikimos informacijos, kokie būtent žmonės ieško tokios terapijos, tačiau vis tiek neatsako apie saugumą ar efektyvumą.
Įvairios klaidos, randamos tiek paminėtų, tiek neminėtų autorių pseudo-moksliniuose tyrimuose apie konversijos terapiją:
- Tyrimų imtis maža, ne viename iš jų tiesiog trūksta duomenų.
- Dauguma šių tyrimų daryti su ypač religingų žmonių populiacija iš gana uždarų religinių bendruomenių. Pagrinde – iš konservatyvių krikščioniškų bendruomenių. Tai reiškia, kad jų motyvacija – įsitikinimai. Jie patys gyvena religingoje bendruomenėje – šeima, draugai ir kiti artimi žmonės dalijasi tuo pačiu požiūriu ir pasaulėžiūra.
- Jų tyrimuose nedalyvauja homoseksualai, kurių dalis atsitiktinai būtų išrinkta kitokioms placebo terapijoms. Tai reiškia, kad visa tyrimo imtis yra tik homoseksualų grupė, kuri siekė gydymo, nes jie buvo nelaimingi neva dėl savo orientacijos.
- Tyrimų rezultatai remiasi pačių žmonių išvadomis arba terapeuto vertinimais. Tai reiškia, kad konversijos terapijų tyrimai neatitinka mokslinių standartų, nes yra šališki „išgydomumui“. Taip yra todėl, kad klientai yra linkę tikėti, kad homoseksualumas yra nepageidaujamas bruožas, tad neretai jie jaučia spaudimą pasakyti terapeutui, kad „gydymas“ pavyko. Lygiai taip pat ir terapeutai yra linkę šališkai vertinti savo darbą.
- Žmonių klasifikacija taip pat sukelia įtarimų. Biseksualūs žmonės vertinami kaip homoseksualūs ir jų „grįžimas“ į heteroseksualumą vertinamas kaip homoseksualumo pagydymas
- Tyrimai neturi tęstinumo peržiūros (netikrina dalyvių praėjus kažkiek laiko po tyrimo, kad patikrintų, ar rezultatai – ilgalaikiai) arba ji yra prastos kokybės. Esant šiokiai tokiai tęstinumo peržiūrai, sakoma, kad 90 proc. pagydytųjų patiria homoseksualias seksualines fantazijas ir elgesį
- Galų gale, svarbu pastebėti, kad praktiškai visuose tyrimuose apie konversijos terapijos „efektyvumą“ dalyvauja homoseksualūs vyrai, o ne lesbietės. Tai ne tik atspindi moterų nuvertinimą klinikiniuose tyrimuose, tačiau ir galimai parodo didesnę toleranciją lesbietėms moterims negu vyrams gėjams. Nepaisant to, praktikoje konversijos terapija yra atliekama ir moterims, tačiau tyrimuose apie moteris beveik nieko neminima.
Taip pat yra ir teorinis niuansas, darantis didelę įtaką mokslinėje praktikoje tiriant konversijos terapijos veiksmingumą – žmonės, kurie ieško savo seksualinės orientacijos pakeitimo galimybių, neatskiria seksualinės orientacijos nuo seksualinės orientacijos tapatybės. Tai apsunkina tyrimų analizę, nes tyrimai skirtumo taip pat nemini. Tai yra svarbu, nes nors nėra tikėtina, kad gali keistis žmogaus seksualinė orientacija, jo seksualinės orientacijos tapatybė (etiketė) keistis gali.
Ką sako žmogaus teisių institucijos?
Norėdami daugiau išsiaiškinti apie G. Vaitoškos straipsnius ir pasisakymus, susisiekėme su žmogaus teisių ir kitomis, mums potencialiai galinčiomis padėti, institucijomis.
Pagrindiniai klausimai buvo:
- Kokios yra G. Vaitoškos akreditacijos?
- Ar dezinformacijos skleidimas nesikerta su psichoterapeuto ar psichiatro etikos kodeksais?
- Ką galima padaryti dėl moksliškai klaidingos informaciją skleidimą prisidengiant „psichoterapeuto“ uždangalu?
- Ar dezinformacijos, kurstančios neapykantą, skleidimas užtraukia kokią nors teisinę atsakomybę?
- Kokiais būdais galima atkreipti dėmesį į problemą/spręsti problemą ir kokių priemonių reikia imtis būtent šiuo atveju?
Atsakymų sulaukėme iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, Lietuvos psichiatrų asociacijos, Lygių galimybių plėtros centro, Lietuvos psichologų sąjungos, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Žmogaus stebėjimo teisių instituto. Kitoms institucijoms ir organizacijoms mūsų klausimas, matyt, nepasirodė pakankamai prasmingas. Vis dėlto aiškių atsakymų į visus klausimus vis tiek negavome – institucijos nukreipinėjo vienos pas kitas ir nė viena tiksliai atsakyti negalėjo. O tos, kurios galbūt ir turėjo atsakymus, neatrašė.
Tiksliausią atsakymą gavome iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos. Jos atstovai išsamiai pakomentavo G. Vaitoškos rašytų straipsnių, esančių „Bernardinai.lt“ puslapyje. Anot Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, „turinys yra akivaizdžiai nukreiptas prieš homoseksualius asmenis. <…> tačiau, kaip jau minėta, portalo publikacijų raiška, nors ir yra balansuojanti ties pažeidimo riba, to nepakanka konstatuoti, jog tai neapykantos kalba ir taikyti teisinę atsakomybę už draudžiamos informacijos skelbimą.“
Taigi, vis dėlto sužinojome, kad:
- Iš esmės Lietuvoje bet kokiam žmogui iš gatvės atsidaryti kabinetą ir ten atlikti konversijos terapiją pasivadinus psichoterapeutu – legalu.
- Formaliai veiksmų imtis būtų galima tik jeigu G. Vaitoška priklausytų Psichologų sąjungai arba Psichoterapijos asociacijai.
- Kol jo straipsniai ar pasisakymai tiesiogiai neperžengia baudžiamąją atsakomybę užtraukiančios ribos.
Ką galime dėl to padaryti?
- Viešinti klaidingą informaciją ir kalbėti apie tai su žiniasklaida bei visuomene – parodyti žmonėms, kodėl svarbu tikrinti šaltinių patikimumą.
- Dalintis informacija, pateikiama moksliniuose tyrimuose, ir šviesti visuomenę būtent tomis temomis, apie kurias skleidžiama dezinformacija.
- Parodyti analizės, kaip tikrinti šaltinių patikimumą, pavyzdį.
- Raginti kitas organizacijas ir žmogaus teisių institucijas atkreipti dėmesį į problemą.
- Prieš talpinant informaciją ar tarpininkaujant informacijos perdavime nuosekliai tikrinti jos patikimumą.
- Kiekvienam prisiimti atsakomybę už savo mokslinį raštingumą ir informacijos, kuria dalinamės, kritinį vertinimą.
Pabaigai svarbu paminėti, kad jeigu žmogus yra akredituotas dėstytojas ar psichoterapeutas, nebūtinai viskas, ką jis rašo, yra validu ar moksliškai pagrįsta. Nė vienas nesame apsaugoti nuo išankstinių nuostatų, ypač jeigu net nedarome prielaidos, kad neišvengiamai jų turime. Visus kviečiame prisiimti atsakomybę už informaciją, kurią skaitote ir už informaciją, kuria kasdien dalijatės tarpusavyje.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net