Niekada nemaniau, kad tai gali įvykti. Tačiau įvyko. Tie, kurie turėjo atstovauti, tapo tais, kuriems privalu nusilenkti ir melstis.
 |
| Jonas Valaitis | jarmo.net nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Lietuva ilgą laiką neturėjo jokio tinkamo atstovavimo LGBTQ+ teisių srityje politiniu lygmeniu. Pavienės iniciatyvos paskęsdavo visą griaunančios homofobijos sraute. Trūkdavo politinės valios pradėti Partnerystės įstatymo svarstymą, vykdyti visus šalies piliečius apimančią šeimos politiką. Ankstesnių Seimo kadencijų parlamentarai niekaip nesugebėjo savyje rasti jėgų pripažinti, kad LGBTQ+ asmenys neturi jokių lygių teisių. Tačiau jie rasdavo jėgų įsipareigojus Europos Sąjungai (ir tinkamai tų įsipareigojimų nevykdant) siurbti jos pinigus mainais nepasiūlant jokio ryškaus progreso žmogaus teisių srityje.
Pavieniai bandymai kalbėti apie tai, kad Lietuvai reikėtų sparčiai laikytis vakarietiškų žmogaus teisių standartų, būdavo užgožiami konservatorių Talibano flango paranojiškų pranešimų apie tai, kad jau girdimi pirmieji tradicinės šeimos griūties dundesiai.
Šitas flangas atsakingas už tai, kad šiandien turime „gėjų propagandą“ draudžiantį įstatymą, dėl kurio šviesaus atminimo rašytoja Neringa Dangvydė išėmus jos knygas iš prekybos buvo priversta kęsti kaltinimus skleidžiant „angažuotą homoseksualizmo propagandą“. Ji paaukojo paskutinius savo gyvenimo metus kovai teismuose, o galiausiai byla persikėlė į Strasbūrą, kai Lietuvos teismai liko akli ir kurti. Kaip Neringa pati sakė, kovojo, kad niekada nieko panašaus nereikėtų patirti kitiems. Deja, savo pergalės ji nepamatys, nes Lietuvos politikams iki jos iškeliavimo pritrūko valios suteikti LGBTQ+ asmenims daugiau laisvės kalbėti apie save.
Yra daugybė žmonių, kurie jau nesulaukę lygybės iškeliavo iš šio pasaulio. Tačiau iki šios dienos daugybė geros valios aktyvistų Lietuvoje kasdien kovoja aukodami brangiausius ir gražiausius gyvenimo metus. Ir ne tik už save. Kovoja už visus. Galų gale, daugybė žmonių kovojo dar tada, kai aš nebuvau gimęs. Siekė, kad man išvydus pasaulį nereikėtų kęsti nei homofobijos, nei diskriminacijos. Tačiau nevyriausybininkų ir aktyvistų pastangas nušlavė jėgos, kurias šiandien matome Šeimų maršo pavidalu.
 |
| Tomas Vytautas Raskevičius | O. Posaškovos/Seimo kanceliarijos nuotr. |
Tad pirmoji Lietuvos partija, pasižadėjusi besąlygiškai ginti LGBTQ+ bendruomenės lygiateisiškumą, ir taip, kad niekam nekiltų abejonių dėl jos narių pasišventimo tarnauti vakarietiškiems demokratijos principams, daugelį LGBTQ+ žmonių sužavėjo ir tiesiog privertė iš naujo patikėti, kad ši šalis gali būti ne Rytų, o Vakarų įtakos sferoje. Partnerystė per 100 dienų, „gėjų propagandos“ įstatymo nuostatų naikinimas, neapykantos kalbos pažabojimas ir dar daug visko buvo pažadėta ir prikalbėta. Net tada, kai nebuvo aišku, ar ši partija pajėgi tą padaryti. Juk reikėjo suteikti viltį, nors ir nežinant, ar tik ji nebus tuščia. Ir žmonės tikėjo, ir balsavo avansu. Ir partija pateko į Seimą. Kas dabar?
Žinoma, viena partija negali visko pati įgyvendinti. Teko ieškoti bendraminčių. Liberalai, „laisviečiai“ ir konservatoriai sudarė koaliciją. Sakė, dirbs ir mėgins ieškoti bendro sutarimo ne tik tarpusavyje, bet ir su opozicija. Susimovė pačioje pradžioje – Laisvės partija ėmė ir nesusitarė dėl svarbiausių savo tikslų. Tapo kitų koalicijos partnerių tarnaite.
Tomas Vytautas Raskevičius, pirmasis Seimo narys, viešai atsiskleidęs esąs homoseksualus ir dar LGBTQ+ teisių gynėjas, taip pat tapo Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku. Kilus priešiškumo bangai, kai maršistai apsiskelbė esantys visa tauta ir ėmė rinkti neegzistuojančių vėlių parašus, T. V. Raskevičius publikuodavo jam atsiųstas neapykantos kupinas žinutes socialiniuose tinkluose. Sulaukdavo šimtų komentarų savo puslapyje su paguodos kupinais pasisakymais, nors viso to ne mažiau reikėjo provincijos LGBTQ+ paaugliams bei jaunuoliams, o galų gale – ir vyresniajai kartai, nes juk tai šie žmonės, neužimdami jokių galios pozicijų Seime, ir toliau gyveno tamsoje, pasislėpę arba kęsdami patyčias žudėsi, emigravo, susitaikydavo su gyvenimu be orumo, kai kurie ir patys perimdavo homofobiškas nuostatas. Deja, mažai kas politiniame lygmenyje susimąstė apie psichologinės pagalbos priemonių planą diskriminaciją patiriantiems žmonėms, nors būtent homofobija nemažam LGBTQ+ bendruomenės ratui kainavo ne tik prarastą galimybę būti lygiais, bet ir emociškai bei psichiškai sveikais (tik primenu, kad iki šiol Lietuvoje konversijos terapijos neuždraustos, mes vis dar net neturime psichologų veiklą tinkamai reglamentuojančių įstatymų – bet kas gali atsidaryti kabinetą su užrašu „psichologas“ ir aiškinti visokius blėnius apie Dieviškąją šeimos prigimtį).
Negana to, diskriminacija šiuos žmones nustūmė į skurdą ir dar didesnę nelygybę. O štai T. V. Raskevičius, akcentuodamas LGBTQ+ lygias teises, tuo pačiu metu nepasiturinčius žmones per debatus išvadino pašalpiniais. Lengva gyvenant pasiturintį gyvenimą svaidytis tokiais žodžiais nesusimąstant, kad jie gali liesti ir tuos, kuriuos skelbiesi atstovaujantis.
Tiek to. Nemaža dalis LGBTQ+ žmonių tai praleido pro ausis, kai kurie net pateisino, ir visi laukė, kas bus po 100 išsvajotųjų dienų. T. V. Raskevičiaus žadėtas Seimo žmogaus teisių pavasaris ir prasidėjo, ir baigėsi nepražydus lygiateisiškumo pumpurams, nors šiam politikui jau buvo žinoma, kas yra koalicijos partneriai bei kokie įsipareigojimai prisiimti tarpusavyje. Ir tikriausiai jis galėjo numanyti, kad prieš dalijant skambius pažadus reikėtų juos pasverti bei neerzinti ir taip ne kartą nuviltų žmonių. Juk jie eilinį kartą bus paraginti dar palaukti, kai ir taip lygybės laukia net ne 100 dienų, o daugiau nei 30 metų. Tokiu atveju belieka kilti į kovą buldozeriu (nes dar niekada ne buldozeriu Lietuvoje nepavyko susitarti svarbiausiai žmogaus teisių klausimais), arba neiti iš viso. Skambius T. V. Raskevičiaus žodžius lydėjo nyki realybė: Partnerystės įstatymo teikimas nepavyko, Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimas išvis nukeltas, o iniciatyvą dėl neapykantos kalbos „laisviečiai“ pateikė, o bet ją atsiėmė taip patys sau užkirsdami kelią kalbėti apie šią opią problemą, kai homofobai nevaržomai rašo komentarus apie „pyd*rų“ deginimą, o visa tai skaito LGBTQ+ jaunuoliai, kurie šiuos žodžius dar tiesiogiai girdi savo kasdienybėje (būna, ir iš savo tėvų, seserų, brolių, net mokytojų).
Ką galvojo T. V. Raskevičius tada, kai Seime praėjusiais metais taip ir nebuvo sugebėta pateikti Partnerystės įstatymo? Gal apie tai, kad susidėjo su netinkamais žmonėmis – tais, kurie jam smeigė peilį į nugarą – koalicijos partneriais, parodžiusiais, kad dabar ne laikas ir tegul tie LGBTišnikai dar lai pasikankina? Gal apie tai, kad koalicijos partneriai yra sušikti melagiai, pažadėję palaikyti (kad ir ne visi, bet reikiamas skaičius žmonių), o atėję sutrypti? O gal apie naują kompromisų paketą? Gal girdėdamas, kaip Talibano flangas ir valstiečiai ploja už eilinį kartą sužlugdytą LGBTQ+ žmonių viltį, T. V. Raskevičius pagalvojo apie tai, kad sudarant koalicijos sutartį reikėjo labiau pasiderėti dėl svarbiausių partijos užsibrėžtų tikslų, o ne tapti koalicijos pastumdėliais be jokios realios įtakos siekti savo, o ne tik kitų partijų svajonių?
T. V. Raskevičius pažadėjo pateikti įstatymą rudenį. Pažadas ir vėl nuaidėjo tuščiai. Niekas nieko neteikė. Išgirdę dėl to režisieriaus Romo Zabarausko priekaištus, „laisviečiai“ kritiką pavadino kvaila destrukcija, Aušrinė Armonaitė dargi paragino neskleisti „šūdo“ (ir nebijoti šio žodžio). Tada ne „laisviečiai“, o pats R. Zabarauskas atsiprašė už kažkaip peržengtas pagarbios kritikos ribas. „Laisviečiai“ ėmė ir parodė, kad tai ne jie klausys LGBTQ+ žmonių, o LGBTQ+ žmonės turės jų klausyti, nusilenkti ir melstis. Ši situacija atskleidė, kad kažkodėl LGBTQ+ žmonės turi atsiprašinėti politikų, kurie jiems atstovauja, jog drįsta kritikuoti savo demokratiškai išrinktą valdžią už tai, kad jai niekaip nepavyksta įgyvendinti savo pažadų. Situacija šūdina, nepabijokim to žodžio.
Tuomet T. V. Raskevičius išėjo su pareiškimu, kad kritika yra gerai ir priverčia ištempti ausis. Tik bėda ta, kad vos išgirdę kritiką, „laisviečiai“ nesikuklindami taškosi į kairę ir į dešinę mėšlo kalnais. Ir nepakelia jokios kritikos.
Ir šį pavasarį galiausiai susiklosto tokia padėtis, kai vėl sakoma: „Jau tuoj, tuoj“
LGBTQ+ žmonės ir vėl laukia „patobulinto“ Partnerystės įstatymo. Beveik gegužės vidurys, kol kas jis nėra viešinamas. Sako, vyksta diskusijos. Žodžiu, kol kas veiksmas dar tik užkulisiuose.
Žurnalistams nuteka įstatymo nuotrupos. Skelbiama, kad šįkart įstatymas bus be tokių sąvokų kaip „emocinis ryšys“. Dar skelbiama, kad partnerystė bus tvirtinama pas notarą (grynai kaip paskolos rašteliai ir kitokie finansiniai susitarimai), o ne Metrikacijos skyriuose, kuriuose palaiminamos tų taip vadinamų tradicinių šeimų santuokos. Išparceliuota ir išparduota ta mūsų partnerystė. Be emocinio ryšio. Tiesa sakant, net nežinia, ar už tokią beverta kovoti. Ačiū, nežinau, kaip Jums, man Širinskienės idėjos nepriimtinos. Toks įstatymas primena labiau šūdą, o ne orią galimybę įteisinti savo santykius.
Iš esmės esant tokiai padėčiai nelieka nieko kito, kaip tik „laisviečiams“ labiau spausti koalicijos partnerius. Tačiau nesant politinių ambicijų, o pažadus taškant tokiu tempu, kaip LGBTQ+ bendruomenės rinkėjus vadinant šūdais, belieka patiems nusileisti koalicijos partneriams, nes šiai partijai laikytis įsikibus valdžios tapo svarbiau nei atstovauti tuos, kurie ją rinko.
Tačiau galiausiai ir dalis LGBTQ+ bendruomenės demonstruoją visišką nebrandumą. Užuot labiau spaudžiant savo politikus siekti užsibrėžtų tikslų, o ne nuolat nuolaidžiauti bet kokioms širinskienių, kasčiūnų ir nausėdų užgaidoms, nemaža dalis LGBTQ+ žmonių dabartinę valdžią ėmė šlovinti lyg kokį išganymą. Bet kokie priminimai apie klaidas arba rekomendacijos, ką galima padaryti geriau/kitaip/labiau pasistengiant, vadinami trukdymu dirbti. Tik priminsiu, kad tą patį apie konservatorius kažkada sakė Ramūnas Karbauskis. Kaip jums tokie panašumai? Man tokie argumentai „netrukdykit dirbti“ tiek iš vienos, tiek iš kitos varpinės skamba absoliučiai apgailėtinai. Jeigu sunku dirbti, gerbiami politikai, gal neikite į rinkimus. Ir išvis tada nedirbkite. Nes dirbti yra sunku. Ypač, kai reikia dirbti daug ir sunkiai, o ne narcisistiškai mėgautis iškovota pergale rinkimuose, popieriniu Seimo nario mandatu bei dargi titulu, jog nu vis tiek esi tas pirmas gėjus, kuris pasakė, kad bus už gėjus.
Yra politikų, kurie šiek tiek pastūmėjo padėtį į priekį. Pavyzdžiui, konservatorius Arūnas Dulkys būdamas Sveikatos apsaugos ministru panaikino homoseksualius vyrus diskriminuojančią tvarką ir dabar neheteroseksualūs asmenys gali duoti kraujo. „Laisvietė֧“ Evelina Dobrovolska ėmė ir pasirašė įsakymą, pagal kurį Teisingumo ministerija ėmėsi žingsnio į priekį lengvinant translyčių asmenų dokumentų keitimą. Nebuvo jokių „netrukdykite dirbti“, „neskleiskite šūdo“ ir pan. Ačiū. Tobulėti, žinoma, ir čia yra kur, tačiau darbas buvo padarytas, neatsirado kaltų, kad kažkas nepavyko, viliuosi, ateityje tvarkos tik bus tobulinamos.
O dabar pamėginkit ką nors pasakyti T. V. Raskevičiui. Pavyzdžiui, priminkite, kad Partnerystė buvo tuščiai ir neapskaičiuotai pažadėta per 100 dienų (dabar praėjo daugiau nei 500 dienų, vis dar nėra, nes iš pat pradžių nebuvo tinkamai susitarta su koalicijos partneriais). T. V. Raskevičiui nereikės pakelti nė vieno akmens. Už jį tai padarys jo armija palaikytojų, kuriems jų pačių teisės kažkodėl tapo ne tokios svarbios, koks svarbus yra šio Seimo nario įvaizdis. Melskitės ir lankstykitės prieš jį, juk Jums visai patinka būti diskriminuojamiems, tiesa?
T. V. Raskevičius vėl įkels kokią momentinę ekrano kopiją su jam atsiųsta neapykantos žinute. O kaip kitaip sulaukti palaikymo, kai neįgyvendintas praktiškai nė vienas rimtesnis pažadas? Negi girsiesi, kad „per tris mėnesius komitete aptarėme tik vieną klausimą, susijusį su LGBT“? Nu tai aišku, kad girsiesi ir tuo didžiuosiesi, o rinkėjai tik plos, džiaugsis ir gerėsis.
Nes šio žmogaus asmenybės kultas tapo svarbesnis nei visos LGBTQ+ bendruomenės lygiateisiškumas.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net