Dominykas Vaitiekūnas – dainų autorius ir atlikėjas, aktorius, renginių vedėjas… Visas šio talentingo panevėžiečio veiklas būtų sudėtinga išvardinti.
 |
| Dominykas Vaitiekūnas | P. Židonio nuotr. |
Virginija Januševičienė, sekunde.lt
sekunde@onmedia.lt
Ir pats Dominykas sako sudarytas iš 100 AŠ: ir burbančios tetulės, ir pirmūno, ir šiek tiek narciziško atlikėjo, ir net „marozo“, lukštenančio saulėgrąžas prie daugiabučio laiptinės, ar „forso-mafuko“.
– Esate kilęs iš Panevėžio, čia gyvena jūsų tėvai. Ar dažnai apsilankote gimtajame mieste? Gal turite čia mėgstamų vietų, kuriose norisi pabūti?
– Man visada labai malonu grįžti į J. Balčikonio gimnaziją. Ji kelia daug pozityvių atsiminimų, asociacijų ir sentimentų.
Taip pat į teatrą „Menas“. Ten lankiau teatro studiją ir daug laiko praleidau svarstydamas apie ateities profesiją.
Į Panevėžį grįžtu 2–3 kartus per metus.
Mano tėvai dažnai atvažiuoja į sostinę, kurioje gyvenu jau nuo 2006 metų, ir mane aplanko. Taigi tenka pripažinti, kad Panevėžyje būnu nedažnai, bet savo vietelių turiu.
– Neseniai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje susitikote su žiūrovais, pristatėte savo kūrybą. Ar pats, būdamas moksleivis, mėgote skaityti knygas? Ar lankydavotės bibliotekoje?
– Skaitymo malonumą atradau tik vėlyvosiose klasėse, kai mūsų literatūros mokytoja davė skaityti knygas, neprivalomas pagal programą. Mane labai sužavėjo A. Kamiu „Svetimas“. Dar labai užsikrėčiau skaitymu nuo draugų, kai į mano rankas pateko R. Bacho knyga „Iliuzijos“.
Dažniausiai knygas skolindavausi iš draugų. G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje retai lankydavausi – ji dar nebuvo įsikėlusi į šį naują žavų pastatą.
 |
| Dominykas Vaitiekūnas | P. Židonio nuotr. |
Kai pirmąkart apsilankiau rekonstruotoje bibliotekoje, apėmė labai geri jausmai, kaip ir šį kartą. Gera dabar buvo susitikti su tokiu būriu žmonių, jiems dainuoti ir matyti besišypsančius veidus.
– Pristatydamas dainą „Turtas“ minėjote, kad anksčiau gėdijotės savo praeities, o vėliau supratote, kad reikia ne gėdytis, o oriai prisiminti.
Kokie tie prisiminimai iš vaikystės ir vėlesnių metų?
– Prisiminimai labai įvairūs. Galėčiau pasakoti labai labai ilgai. Apie tai net esu pastatęs spektaklį „Slabodkės vyšnelė“, daug prisiminimų įdėjęs į dainas.
Posovietmetis buvo juokingai skaudus. Mums tada labai rūpėjo importinės prekės, mašinų turgūs, kompaktai, sukrauti ant mašinų kapoto.
Kokius turėjome įpročius? Švirkštu leisdavome rašalą į kapsules, kad nereikėtų naujų pirkti ir taip sutaupytume. Mokėjome visokių „navarotų“.
Mūsų tėvams tai buvo gana sunkus laikotarpis. Tie verslai… Tie giminių baliai…
O man, kaip jaunam ir dar LGBT žmogui, paauglystė Panevėžyje buvo sudėtinga.
Dabar atrodo, kad jau daug kas pasikeitę, žmogaus teisių klausimais aplinkos požiūris suliberalėjęs, bet tuomet buvo gana nedraugiška aplinka ir aš jaučiausi balta varna.
Bet dabar į tai žiūriu gana atlaidžiai, juk daugeliui reikėjo laiko suprasti. Visuomenės sąmoningėjimo procesas ir toliau vyksta. Man tai yra žavu.
Pastarąjį dešimtmetį esame pasirinkę vakarietišką kryptį ir norime grįžti tiek vertybiškai, tiek mentaliteto prasme į Vakarų Europą, iš kur mus buvo išplėšusi sovietų okupacija.
 |
| Dominykas Vaitiekūnas | P. Židonio nuotr. |
– Esate dainų autorius ir atlikėjas, aktorius, renginių vedėjas. Jei turėtumėte pasirinkti tik vieną veiklą, kam skirtumėte prioritetą? O gal turite ir kitų sumanymų?
– Pastaraisiais metais labai ryškiai prioritetą esu skyręs savo kūrybiniams darbams, autorinėms dainoms, pastatymams.
Kartais pasiilgstu ir aktoriaus darbo, jis yra įdomus. Bet ir renginius vesti savotiškai įdomu. Dažniausiai nedirbu tų darbų, kurie man neįdomūs.
Be jokios abejonės, atlikti savo kūrybą yra jautriausias momentas. Mano naujausiame albume „100 AŠ“ – beprotiškai daug tikro ir nuoširdaus manęs.
Visada malonu tuo dalintis, galvojant, kaip tą priims publika, kaip sureaguos ir ką savito atras. Mano charakteris yra gyvsidabris. Man be galo įdomu išbandyti daug naujų dalykų. Neketinu užstrigti vienoje vietoje. Esu smalsus daug kam.
Tikiuosi, kad tęsiu savo kūrybą, neišsibarstysiu. Bet turiu ir kitų sumanymų. Tik štai verslininku būti neplanuoju – kūrybinio darbo išmainyti neketinu.
O gal kada nors užsimanysiu būti daržininku ar sodininku, gal plytelių klijuotoju.
Tai irgi labai taurūs ir visuomenei reikalingi darbai.
– Gana ilgą laikotarpį jus pažinojome kaip grupės „Liūdni slibinai“ atlikėją. Kokiais to meto įvykiais, nuotaikomis galėtumėte pasidalyti? Ar nejaučiate to laiko nostalgijos?
– Išties jaučiu didelę „Liūdnų slibinų“ laikotarpio nostalgiją.
Iki šiol tai pats didžiausias ir reikšmingiausias mano projektas per visą karjerą.
Tai buvo labai inertiškas, labai spontaniškas, labai naivus darbas ir laikotarpis, kada viskas buvo nauja.
Man labai žavu atsiminti, kaip mes, neturėdami jokių sąlygų, kūrėme viską, kaip žmonės rinkosi į mūsų koncertus. Kaip taupėme gitarai, pianinui, drabužiams. Kaip pirkome mašiną, kuri vis gedo ir gedo. Turėjome į ją daug investuoti, juk reikėjo važinėti į koncertus.
Su meile ir nostalgija žvelgiu į tą praeitį. Ir kartu suprantu, kad tai yra praeitis, kurią galima permąstyti, kartais atsidusti, bet vis dėlto reikia žiūrėti į ateitį.
 |
| Dominykas Vaitiekūnas | P. Židonio nuotr. |
Dėl to ir nesustojau. Net jei ir pergyvensiu vidutinį lietuvio vyro amžių, vis tiek nebeturiu labai daug laiko, o tiek dar norisi visko išbandyti.
– Pernai inicijavote muzikinį-socialinį projektą „Mes taip nesitarėme“, kuriame su kitais kūrėjais eksperimentuodami ieškojote būdų, kaip muziką galima atlikti kartu su klausos iššūkių turinčiais atlikėjais. Papasakokite apie tai.
– Projektas „Mes taip nesitarėme“ nagrinėja girdėjimo ir klausymo fenomeną plačiąja prasme.
Kad į jį giliau pažvelgčiau ir suprasčiau kūrybinę temą, tiesiog nusprendžiau pažiūrėti, kaip komunikacija vyksta kurčiųjų bendruomenėje.
Netikėtai atradau, kad kurtieji turi santykį su muzika ir šis projektas ėmė augti į kur kas didesnį, nei planavau.
Praeitais metais su panevėžiečiu kompozitoriumi Jokūbu Tulaba sukūrėme keletą muzikinių eskizų dainų girdėjimo ir klausymo tema ir, pasitelkę technologines priemones, visa tai pateikėme žmonėms, turintiems klausos negalią ir gerai girdintiems.
Koncertavome kartu su klausos negalią turinčių atlikėjų kolektyvu iš Kauno.
Dabar tęsiame projektą ir organizuojame kurtiesiems skirtas muzikos dirbtuves vasaros stovykloje.
Tikiu, kad tai gali išaugti į didelį projektą. Mano svajonė – išleisti vizualinį albumą, kurį suprastų ir pajaustų kurtieji, ir su jais atlikti daugiau nei vieną kūrinį.
– Kaip sugyvenate su savo antrininku Vitalijumi Špokaičiu? Ar jis dar egzistuoja? Kas lėmė jo atsiradimą?
– Vitalijus Špokaitis gimė kaip mano „alter ego“, kaip kitas aš.
Šis personažas atsirado, kai buvo sustabdyta „Liūdnų slibinų“ veikla ir norėjau savo kūrybą įvilkti į kitą vardą ir pavardę.
Vitalijus Špokaitis išleido albumą „Geras žmogus“, kuriame yra dvylika dainų, turėjo jis ir pasirodymų.
Vitalijų sustabdė pandemija, bet ši veikla dabar atgyja mano programoje „100 AŠ“. Į tą programą inkorporuoju ir šį personažą, ir kelias jo atliekamas dainas.
– Savo naujajame albume „100 AŠ“ atskleidžiate save įvairiais rakursais. Kaip gimė šis sumanymas? Kuris AŠ ar keli AŠ yra patys artimiausi?
– Per pandemiją pradėjau kurti naująjį albumą ir laukiau, kad pačios dainos pasufleruotų, kokia kryptimi eiti. Kūriau apie tai, apie ką labiausiai norisi kalbėti.
Tos dainos bando atsakyti į klausimą, kaip būti savimi, kaip gyvenime suderinti skirtingus vaidmenis.
Pastebėjau, kad manyje verda kelios nuomonės ir aš tarp jų pasiklystu.
Pradėjau įsivaizduoti, kad manyje gyvena skirtingi žmonės: burbanti teta, kurią vadinu Danguole, vidinis kritikas profesorius, pirmūnas, narciziškas scenos atlikėjas.
Pradėjau gryninti tas asmenybės dalis ir nusprendžiau, kad būtų smagu parašyti albumą, kuriame skirtingais požiūriais pažvelgčiau į gyvenimą.
Taip atsirado dainos, kurios atspindi tam tikras mano asmenybės dalis. Taigi, tas albumas yra apie tai, kaip būti vientisu žmogumi, turint viduje daug prieštaravimų, skirtingų nuomonių ir vidinių konfliktų.
Ryškiausi AŠ išryškėjo personažų pavidalu ir juos vizualizavau klipe kartu su komanda – animatoriumi Gyčiu Baranausku ir fotografu, aktoriumi Justu Valinsku.
Tai buvo kaip žaidimas.
Galvodamas apie Panevėžį, išskyriau du vidinius personažus – „marozus“ ar, kaip mes vadindavome, „forsus“. Vienas iš jų sėdi prie laiptinės, lukštendamas saulėgrąžas, ir panikuoja. Kitas yra toks rimtesnis „marozas-mafukas“.
Šiuos personažus aš irgi turiu ir kartais jie labai praverčia gyvenime.
– O kas jums padeda išsklaidyti vienatvę?
– Išsklaidyti vienatvę padeda humoras, sugebėjimas pažvelgti į viską iš šalies, svajonės, norai, veiklos, kurių aš daug turiu. Ir, žinoma, darboholizmas.
Aš tą vienatvę skandinu nesibaigiančiuose kūrybiniuose projektuose. Kartais man labai sunku sustoti.
– Kokia paprastai yra Dominyko diena? Ar ją galima pavadinti „varau kaip arklys“?
– Paprastai darbo dieną pradedu apie 10, jei galiu – apie 11 valandą.
Ne visada tai pavyksta. Kartais dirbu 12, kartais 14 valandų, bet stengiuosi įterpti sportavimą (tris kartus per savaitę).
Dar susitikimai, kava su draugais, jei darbai visko neokupuoja.
Tenka daug dirbti administracinio darbo prie kompiuterio. Prižiūrėti ūkį.
Pastaruoju metu mano gyvenime tikrai dominuoja darboholikas ir tikrai varau kaip arklys.
– Geriausias atsipalaidavimo būdas po sunkios dienos? Geriausios atostogos?
– Nuoširdus pokalbis su geriausiais draugais arba mylimo žmogaus bučiniai.
Bet šiuo metu neturiu su kuo bučiuotis, tai susitinku su draugais, jei turiu laisvą minutę.
O geriausios atostogos tokios, kokias planuoju šią vasarą – lipsiu į kalnus. Ketinu vykti į Alpes. Išjungsiu telefoną ir laipiosiu kalnais.
– Esate ne tik kūrėjas, bet ir visuomenininkas.
– Gal kai kurie žmonės klijuoja man visuomenininko etiketę, tačiau aš savęs nelaikau didžiuliu visuomenės veikėju. Tiesiog kartkartėmis sudalyvauju viename ar kitame renginyje.
Man, kaip piliečiui, skauda širdį dėl socialinės neteisybės. Kiek įmanoma stengiuosi prisidėti prie LGBT žmonių veiklos.
– Aktyviai dalyvaujate veikloje dėl LGBT bendruomenės teisių. Kaip manote, kokios didžiausios problemos yra Lietuvoje ir ką reikėtų daryti, kad jos išsispręstų?
– Didžiausia problema – draugiškos aplinkos nebuvimas.
Daug yra paauglių, kurie bandydami atsiskleisti patiria tėvų, artimos aplinkos pasipriešinimą.
Tai rodo, kad mūsų šalyje vis dar labai stipri baimė, ypač vyresnės kartos, kad jų vaikams kažkas negerai.
Ir darbinėje aplinkoje, ypač tolimesniuose regionuose, vis dar labai opus draugiškos aplinkos klausimas.
Visiškai pritarčiau viešojoje erdvėje svarstomam partnerystės įstatymui.
Tai labai svarbūs klausimai didelei daliai bendruomenės, ypač teisiniai klausimai.
Tam, kad problemos išsispręstų, reikėtų garantuoti teisinę bazę, priimti reikiamus įstatymus, nes dabar LGBT žmonių teisių užtikrinimo srityje esame atsidūrę absoliučiai prastoje vietoje Europoje – paskutinėse gretose kartu su Vengrija, Lenkija, Rumunija.
– Kokie įvykiai pastaruoju metu jums buvo svarbiausi, galbūt nulėmę tam tikrus reikšmingus sprendimus?
– Kad ir kaip buvo sunku, bet pandemija – labai reikšmingas laikotarpis, pamatavęs, kiek išties noriu kurti ir būti scenoje.
Gyventi dėl veiklos ribojimų buvo tikrai gana sudėtinga.
Pastaraisiais metais pradėjo burtis labai reikšmingi kūrybiniai partneriai aplink mane ir tai atspindi rezultatai. Didžiulis turtas ir pasiekimas kartu su jais dalyvauti bendruose projektuose.
– Lietuvos žmonės įvairiais būdais prisideda, kad pagelbėtų karo nualintai Ukrainai. Kultūros, meno atstovai savo poziciją išreiškia ir per kūrybą.
– Įvykiai Ukrainoje – labai skaudus klausimas. Man labai skauda širdį, kad didesnė dalis Vakarų Europos šito klausimo nesureikšmina.
Lietuva bando laikyti frontą viešojoje erdvėje.
Labai norėčiau, kad mes nenustotume kalbėti, kaip tai yra sudėtinga, siaubinga. Pagalbos tikrai nebus per daug, kol vyksta karas, o šiandien jis dar vyksta visu pajėgumu.
Todėl reikia apie tai šnekėti.
Aš savo programoje kalbu apie vidinio Zelenskio paieškas, apie sugebėjimą apsiginti, ištverti gyvenimo negandas.
Ukrainos tauta gali mus išmokyti daugybės gerų dalykų ir reikia sekti jų pavyzdžiu.
Dabar, kai turime tokią prabangą – Laisvę, reikia mokytis, kaip sudėtingomis sąlygomis išgyventi ir neprarasti optimizmo.
Tik tos tautos, kurios tiesiogiai buvo susidūrusios su Rusijos agresija, gali tą suprasti. Turime nepasiduoti baimei ir kiek įmanoma padėti vieni kitiems.
– Kokios yra jūsų vertybės?
– Pagrindinė vertybė – tiesa, teisybė pačiam sau, kad suprasčiau, kas yra tikra ir kas – ne. Tada lojalumas. Meilė. Sugebėjimas suvaldyti pačiam save. Jautrumas. Laisvė, be jokios abejonės. Galėčiau vardyti ir vardyti…
– Ar artimai bendraujate su savo tėvais? Ar jaučiate jų moralinę paramą?
– Nesu tas lėliukas, kuris puola skambinti tėvams, vos iškyla kokia problema.
Nuo pat vaikystės esu labai savarankiškas. Bet tėvų moralinę paramą tikrai jaučiu. Vis klausia, ar nereikia kokios pagalbos, ypač kai prasidėjo karas, kai buvo pandemija.
Labai džiaugiuosi, kad jokios pagalbos neprireikia.
Mano tėvai yra socialiai aktyvūs ir pilietiškai jautrūs žmonės. Jie rūpinasi daugeliu dalykų, taip pat ir LGBT žmonių klausimu. Yra susigyvenę su ta mano dalimi.
Mano mama labai aktyviai remia LGBT žmonių judėjimą. Pati dalyvauja tėvų judėjime, tėvų emocinės paramos grupėje, mamų organizacijoje.
– Kuo didžiuojatės Lietuvoje ir ko labiausiai pasigendate?
– Labiausiai didžiuojuosi, kad žmonės per 30 metų sugebėjo atsiplėšti nuo sovietinio mentaliteto, pasuko Vakarų kryptimi.
Labai didžiuojuosi, kad mano karta sugebėjo išsiugdyti tokias kompetencijas, kad galėtų konkuruoti Vakarų Europoje įvairiose srityse, kad mes turime be galo daug pasiekimų. Labiausiai pasigendu Lietuvoje palaikymo ir empatijos visose srityse.
Mes vis dar kažko burbantys, pavydūs, linkę nurašyti vieni kitus: „ Nešok aukščiau bambos, tau nepavyks“ arba „Ką čia išsigalvoji?“
Linkiu palaikyti vieniems kitus, ypač artimiausioje aplinkoje, nedejuoti, skatinti, padėti ir mylėti.
Portale jarmo.net tekstas skelbiamas dienraščio „Sekundė“ sutikimu
