Mamomis tapusios moterys iš skirtingų Lietuvos vietų pasakoja dėl medikų kaltės gimdydamos išgyvenusios patirčių, palikusių labai gilius randus. Na, o medikams ši problema neatrodo svarbi.
 |
| Bendra.lt vizualizacija |
Aurelija Babinskienė ir Kristina Aržuolaitienė, 
Akušerinis smurtas – sąlyginai naujas terminas Lietuvoje ir dažniausiai naudojamas gimdyvių teisių gynėjų. „Kiek tenka stebėti, medicininiame diskurse jis dar nėra plačiai naudojamas ir neretai sukelia gan gynybines reakcijas, lygiai taip pat jis nėra niekaip įtvirtintas metodikose bei įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Teisiškai tokia smurto forma dar nepripažįstama Lietuvoje“, – aiškina Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos (MGIS) narė Marina Pukelienė.
Vis dėlto akušerinį smurtą, pasak jos, galima apibrėžti kaip fizinį, seksualinį ar žodinį piktnaudžiavimą, patyčias, ignoravimą, prievartą, pažeminimą ar net puolimą, kurį gimdyvė patiria iš medicininio personalo – gydytojų, akušerių ir/ar slaugytojų – per gimdymą. Kitaip tariant, akušerinis smurtas įvyksta, kai gimdyvė patiria netinkamą elgesį ir žmogaus teisių pažeidimus, įvairiais būdais yra verčiama sutikti su procedūromis arba jos atliekamos be informavimo bei gimdyvės sutikimo, ignoruojant jos poreikius.
Trečdalis gimdyvių mano esančios akušerinio smurto aukos
Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos atliktoje 2019-2020 metais Lietuvoje gimdžiusių moterų apklausoje apie akušerinį smurtą į klausimus atsakė 2,7 tūkst. moterų. 13 proc. atsakiusiųjų teigė, kad ligoninėje patyrė personalo patyčias, 7 proc. – gąsdinimus, 8 proc. buvo verčiamos sutikti su intervencijomis, kurios joms buvo nepriimtinos, 4 proc. patyrė prievartą. „Tai yra labai svarbus pavojaus signalas, rodantis, su kokiomis patirtimis gali susidurti moterys vienu pažeidžiamiausiu savo gyvenimo laikotarpiu, kokioje atmosferoje gimdo“, – pastebi M. Pukelienė.
Dažniausiai be gimdyvės sutikimo atliekamos procedūros – tarpvietės kirpimas (epiziotomija) ir Cezario pjūvis. Iš kiek daugiau nei tūkstančio moterų, dalyvavusių apklausoje, kurioms buvo kirpta tarpvietė, 44 proc. tvirtino, kad procedūra buvo atlikta neinformavus moters arba negavus jos sutikimo. Iš beveik penkių šimtų moterų, kurioms buvo atlikta Cezario pjūvio operacija, dešimtadalis nebuvo informuotos, kad joms ši procedūra bus daroma, arba ji buvo atlikta be gimdyvės sutikimo. „Abiem atvejais tai yra rimtos invazinės procedūros į moters kūną, kurios gali palikti tiek fizines, tiek psichologines pasekmes. Tai, kad nemaža dalis moterų patiria tokio tipo nepagarbą savo kūnui, deja, įrodo, jog vis dar kaip visuomenė turime labai žemą supratimą apie kito asmens orumą, pagarbą žmogaus kūnui ir teisę į informuotą pasirinkimą“, – sako M. Pukelienė.
Keiksmažodžių lavina ir net smurtas
Po pirmo gimdymo panevėžietė Aušra (vardas pakeistas, tačiau redakcijai žinomas) manė, kad dar vienam vaikeliui nesiryš. Gimdymo metu jai, kaip pasakoja, teko patirti medikų patyčias ir užgauliojimus, net smurtą. Ir Aušra tokia ne vienintelė. Moterys iš skirtingų Lietuvos vietų pasakoja dėl medikų kaltės išgyvenusios patirčių, palikusių labai gilius randus. Joms ir šiandien ne tik sunku kalbėti apie tai, bet ir ryžtis dar vieno vaikelio atėjimui į pasaulį.
„Pirmą kartą gimdyti atvažiavau apie 22–23 val. su skausmais. Gimdos kaklelis buvo atsivėręs 2 cm, todėl mane išvijo. Prasikankinusi visą naktį, nuvažiavau 10–11 val. – tuomet aprėkė, kur aš buvau, nes jau atsivėręs 7 cm. Paguldė į gimdyklą. Atėjo gimdos kaklelį apžiūrėt, sukišo pirštus taip, kad iš skausmo net pašokau“, – pasakoja Aušra.
Panevėžietė paprašė „muilu ar kažkuo patepti“, nes tiesiog neiškęs skausmo.
„Man atsakė, kad pi*tis neskauda, o dabar mat skauda… Atsisuko į vyrą ir paprašė eit pasivaikščiot, jis, nesupratęs, išėjo, o man trenkė per kojas taip, kad greit išsiskėčiau“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi ji.
Pasak Aušros, jos sutuoktinis iš medikų išgirdo, kad jo „b*b*s tikriausiai ne mažesnis, o ji čia rėkia“. „Akušerė vis vaikščiodavo į palatą, klausinėjo, kiek mano vyras uždirba, ką dirba, kur gyvena. Iš skausmo klykiau kaip gyvulys, iškankino mane iki pat noro stumti, bet viskas baigėsi ekstra Cezario pjūviu, po operacijos atėjusi akušerė paklausė, ko tikėjausi, jei nieko nedaviau. Tai girdėjo ir mano vyras“, – taip baigėsi pirmoji Aušros gimdymo patirtis.
Bijojo antrą kartą išgyventi tą patį
Patyrusi negyjančių emocinių žaizdų pirmo gimdymo metu, moteris bijojo vėl pastoti. Ėmė lauktis po pusantrų metų.
„Verkdama nuėjau pas ginekologę, sakydama, kad jei nebus planinio Cezario, tikrai nenešiosiu vaiko, nenoriu patirti to paties. Ji nuramino, sakydama, kad randas dar violetinis, todėl tikrai neleis pačiai gimdyti. Kažkiek nurimau, bet kiekvieno vizito metu verkiau, prašydama patvirtinti, kad bus Cezaris, o man vis sakydavo, kad per anksti“, – pasakoja Aušra.
Sulaukusi 38 nėštumo savaitės ji gavo siuntimą apžiūrai dėl planinio Cezario pjūvio, tačiau dar po savaitės prasidėjo gimdymas.
„Apžiūrėta nebuvau, įsidėjau į gimdyklą 600 Eur, nes aną kartą reikalavo kyšio, o rankoje turėjau siuntimą apžiūrai dėl planinio Cezario pjūvio, bet vos atvykus iš manęs tik pasityčiojo, ko aš čia prisigalvojau. Visos juk gimdo ir pagimdo“, – sako Aušra.
 |
| M. Paulavičiūtės iliustracija |
Moteris papasakojo medikėms, kodėl taip bijo gimdyti, o jos esą tik pradėjo juoktis.
„Atvažiavau 6 val. ryto, paguldė į gimdyklą ir žiūrėjo vaiko tonusus. Sakė, kad sąrėmių nemato, siųs į patologinį. Aš paaiškinau, kad man sąrėmiai kas 5–7 minutes jau nuo nakties. Jos man rėkia, kad nieko man nėra, kad aš neadekvati, psichinė“, – antrą gimdymą kaip košmarą prisimena Aušra.
Ji sako rėkusi iš skausmo. Gimdos kakleliui atsivėrus 4 centimetrus, paprašė epidūro. Jį gavus, prašvito akyse, moteris net kiek numigo, bet pažadino grįžę skausmai.
„Jie vis stiprėjo. Vaistų nebegalėjo leisti. Rėkiau iš skausmo, o gydytoja tyčiojosi atsistojusi, kad aš psichinė ligonė, kad nėra mačiusi taip rėkiančios gimdyvės“, – pasakoja moteris.
Atėjo noras stumti. Medikės ėmė sakyti, kad Aušra netinkamai tai daro. Ji pabandė dar kartą, tuomet išgirdo: „Nemoki – nestumk“. Medikės išėjo iš palatos. Aušra pasakoja rėkusi, maldavusi neišeiti. Jos grįžo po 15 minučių.
„Sako: stumk arba imsiu reples. Verkiu, rėkiu, maldauju, kad neišeitų, o jos vėl išėjo, nes nemoku stumt. Atėjusios vėl apie reples šneka, nors aiškinu, kad pirmo nepagimdžiau, tai kaip man dabar pagimdyti“, – tęsia Aušra.
Galiausiai jai pavyko išstumti vaikelį. Teko kirpti ir siūti, o praėjus kiek laiko, iš savo ginekologės ji išgirdo: „Tave susiuvo kaip grindų skudurą, pirmą kartą matau taip siūtą kirpimą.“
Bijo viešinti atvejus
Karolina tarp daugelio žurnalistams parašiusių savo istorijas buvo vienintelė, kuri išdrįso kalbėti neslėpdama tapatybės.
„Toks elgesys neturi būti toleruojamas, tai negali būti nutylima, reikia su tuo kovoti ir daryti reformas. To medicinoje negali būti. Viešindama noriu, jog ligoninės vadovas pradėtų kažką daryti, keisti, kad nekentėtų pirmakartės būsimos mamos, kurios ten gimdys“, – teigia moteris. Anot jos, ne visos drąsios atskleisti savo patirtą gėdą ir skausmą, daug kas esą bijo išsipasakoti ir gimdymo metu patirtus pažeminimus nutyli vien todėl, jog mano, kad niekas nepasikeis, kad yra bejėgės išjudinti ledus.
„O aš manau, kad kuo daugiau atvirai moterys apie tai kalbės, tuo labiau, tikėtina, bus priversta keistis įsisenėjusi sovietinė tvarka, vadovai bus priversti vertinti kitokias darbuotojo ir mediko savybes bei vertybes, o ne nužmogėjusius, atjautos neturinčius žmones“, – prie pokyčių viliasi prisidėti Karolina.
Apie skaudžias patirtis pasakoja nemažai kalbintų pastaraisiais metais gimdžiusių moterų iš įvairių Lietuvos miestų.
Atsilieps motinystei, vers gimdyti namuose ar nebeturėti atžalų
Psichologė Sigita Valevičienė sako, kad svarbu suvokti, jog gimdymas – ne tik fiziologinis procesas, bet ir emocinis patyrimas. Tuo metu moteris dėl paties gimdymo intensyvumo ir hormonų, kurie išsiskiria jos smegenyse, yra itin jautri.
„Ir to jautrumo reikia tam, kad mama su vaikučiu užmegztų jautrų, emocinį santykį. Dėl to gimdymo metu įvykę emociniai sunkumai veikia ne tik pačios moters tolesnį gyvenimą, bet ir jos santykį su vaikeliu, požiūrį į save kaip mamą. Tyrimai rodo, jog gimdymo emocinė patirtis lemia bus depresija pagimdžius ar ne“, – komentuoja specialistė. Pasak jos, gimdanti moteris visada nori savo vaikui geriausia ir ypač su pirmu vaikeliu neretai ji bando susivokti, ar yra gera mama. Aplinkinių komentarai, kritika ar palaikymas turi didelės įtakos tam, kaip moteris jausis motinystėje.
Dėl to personalo nejautrumas, kandžios replikos, emocinis šaltumas, moters poreikių negirdėjimas, kaltinimai, raginimai „susiimti“, nes „kokia jūs mama“, anot pašnekovės, paveiks ne tik moters gimdymo, bet ir motinystės patirtį. Maža to, jei gimdymas patiriamas kaip trauma ir kartais ne dėl paties gimdymo proceso, bet dėl santykio su personalu, moteris gali vengti panašių patirčių. Dėl to, pasak psichologės, ji gali rinktis neturėti vaikų, gimdyti tik atliekant Cezario pjūvį ar namuose.
Randasi moterų, kurios po tokių patirčių ieško pagalbos. Anksčiau jos dažniau kreipdavosi dėl depresijos po gimdymo, o paaiškėdavo, kad už to slypi potrauminis streso sutrikimas. „Šiuo metu vis dažniau kreipiasi moterys, jaučiančios, jog gimdyme kažkas įvyko ir vis dar yra didelis sunkumas išlikęs“, – teigia S. Valevičienė. Anot psichologės, tokioms žaizdoms užgydyti prireikia laiko – vienoms daugiau, kitoms mažiau. Žmonės labai skirtingi, turi skirtingus vidinius ir išorinius resursus ir dėl to labai sunku pasakyti, kiek užtrunka gijimas. Tikrai vieno ar kelių apsilankymų pas specialistą neužtenka.
Karantinas paaštrino situaciją
Tiek kalbintos gimdyvės, tiek psichologė pastebi, kad per karantiną akušerinio smurto atvejų padaugėjo.
„Tačiau manau, kad čia labai kompleksiškas procesas. Karantinas tikrai įnešė labai daug nerimo ir nesaugumo moterims – juk reikalavimai ir taisyklės nuolatos keitėsi ir buvo sudėtinga suplanuoti bent minimalius dalykus. O gimdymas ir šiaip yra gana neprognozuojamas procesas“, – sako ji.
Pašnekovės teigimu, labai daug jautrumo įnešė tai, kad vyrai negalėjo dalyvauti gimdyme ir dėl to moteris emociškai daug labiau priklausė nuo personalo, todėl visi žodžiai ar komentarai daug skaudžiau veikė. Pasak S. Valevičienės, veikė ir personalo dėvimos apsaugos priemonės, kurios nužmogina, trikdo santykį. „Ir visos buvusios pastangos gimdymo erdves sukurti jaukiomis, ligoninės neprimenančiomis erdvėmis sugriuvo, moterys jautėsi kaip operacinėje su žmonėmis, kurių net veidų negali pamatyti“, – teigia pašnekovė.
Vienas iš tokių pavyzdžių, pasak specialistės, kai moteris jaučia, kad dūsta nuo kaukės, bando prakvėpuoti sąrėmius ir nesąmoningai nusiiminėja kaukę, o personalas bando ją sulaikyti, grasinti, kad ji liktų su kauke. Tokiame jautriame patyrime, kaip gimdymas, moteris šitą procesą patiria kaip prievartą. Tokių istorijų tikrai nebuvo iki karantino.
Pasak S. Valevičienės, reikia nepamiršti ir paties personalo, kuris ypač pirmo karantino metu buvo labai išsigandęs. Buvo didžiulis nuovargis dėl bendro nerimo, dėl padidėjusio darbo krūvio, nežinios, kaip perorganizuoti darbą, kaip laikytis naujų higienos reikalavimų. „Kai dirbančių žmonių poreikiai nėra svarbūs ar nuvertinami, jiems yra sunku savo darbe girdėti kitų žmonių poreikius. Ir pyktis dėl esamos situacijos taip pat kartais išsipildavo į gimdančias moteris“, – atkreipia dėmesį psichologė.
Problemos nesupratimas ir nebaudžiamumas
M. Pukelienė sako, kad nė vienas gimdymas neturi būti smurtinis, o apie psichologiškai ir fiziškai saugią gimdymo priežiūros sistemą galėsime kalbėti tik tada, kai tokių patirčių nebeliks.
„Įvairiapusis saugumas privalo būti užtikrintas ne tik „ant popieriaus“, o taip, kad pačios gimdyvės iš tiesų jaustųsi tiek fiziškai, tiek emociškai saugios. Kiekviena akušerinį smurtą patyrusi moteris turi sulaukti pagalbos ir teisingumo. Šiuo metu tai užtikrinti trukdo problemos nesupratimas, kompetencijų trūkumas, nesama ar neprieinama pagalba, atsakomybės už smurtinius veiksmus nebuvimas ir nebaudžiamumas“, – vardija M. Pukelienė.
Apklausos duomenys rodo, kad regioninėse ligoninėse gimdžiusios moterys rečiau nurodė patyrusios netinkamą personalo elgesį, nei gimdžiusios Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ligoninėse. Tik Kauno ligoninėse gimdžiusios moterys atskleidė patyrusios mažiau patyčių, gąsdinimų ir prievartos. Jos taip pat rečiau nei kitos nurodė, kad joms tarpvietė buvo kerpama be sutikimo. „Problema, kuri aktualesnė būtent regionų ligoninėms – tai atsisakymas suteikti gimdyvei jos prašomą nuskausminimą, tikriausiai tai galime sieti su anesteziologų trūkumu mažesnėse ligoninėse. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad apklausoje klausėme moterų jų subjektyvaus vertinimo. Kadangi akušerinis smurtas dažnai vis dar nėra atpažįstamas net pačių moterų, jos ne visada net pačios sau gali įvardinti, kad tai, kaip su jomis elgtasi, buvo netinkama“, – sako M. Pukelienė.
Taip pat Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos atlikta apklausa parodė, kad dažniau moterys nurodė akušerinį smurtą (dažniau – patyčias ir gąsdinimus) patyrusios ne gimdymo metu ar iki jo, bet būtent po gimdymo.
Pasak M. Pukelienės, pogimdyvinei priežiūrai skiriama dar mažiau dėmesio, nors tai taip pat ypač jautrus laikotarpis, kai moteris susiduria su daug naujų iššūkių ir nerimo, ar ji tinkamai pasirūpina savo kūdikiu (pavyzdžiui, ar jam pakanka mamos gaunamo pieno), ar yra gera mama.
Vilniaus gimdymo namuose gimdžiusi Loreta (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas) pasakoja: „Sulaukiau užgauliojimų iš seselės. Aš iš tų retų atvejų, kai nesigamino pienelis. Nepadėjo ir žindymo konsultantės, pačios liepusios šiek tiek duoti mišinuko. Atėjo tos seselės pamaina. Kai paprašiau pagalbos, ėmė kolioti mane, kokia aš mama, kad nemoku dirbt ir rūpintis vaiku, kad šiais laikais moterys geba tik karjeras ir vaikus daryti, bet jų auginti – ne“, – apie Vilniaus gimdymo namų medikę pasakoja Loreta. Jos teigimu, ji buvo nutildyta ir nuvaryta maitinti natūraliuoju būdu. Moteris esą bandė paaiškinti, ką sakė kita gydytoja, tačiau teišgirdo, jog medikų čia daug – maža kas ir ką sako.
„Jos žodžiai: „Reikia truputį ir šikną pajudinti“. Kol vyras nepasakė, kad skambins valdžiai, tol ji nenustojo [manęs] žeminti. Tiesą sakant, aš nežinau, kaip būčiau elgusis, jei nebūtų šalia vyro“, – prisipažįsta moteris. Jai, pirmą kartą gyvenime laikančiai kūdikį rankose, ši patirtis buvo labai sunki.
„Nesuprantu, kaip tokios išvis gali dirbti su pirmakartėmis, tik ką po gimdymo. O kai prašiau pagalbos, tai sugebėjo tik sužnybti spenelius ir sakyt: „Patąsyk dažniau ir pradės bėgt. Gi [krūtys] kaip pas karvę.“ Apie visą kitą personalą galiu kalbėti tik 100 proc. teigiamai ir su kuo didžiausiomis rekomendacijomis. Bet ta viena boba...“, – nusivylimo neslepia Loreta.
Panašia patirtimi dalijosi ir vilnietė Agnieška (ji nepanoro nurodyti įstaigos, kurioje gimdė). Ji teigė, kad po gimdymo susidūrė su akušerės abejingumu, kai vaikas buvo išneštas nieko nepaaiškinus. Bandydama nors kiek pabūti su vaiku išgirsdavo tik abejingą „dink greičiau“, o paprašius pientraukio ir pagalbos, to negavo. Negana to, naktį, matydama, kad kūdikis vis neima krūties, išėjusi į koridorių ir ėmusi ieškoti pagalbos, galiausiai išvydo medikes degustuojant taurųjį gėrimą.
Pagalbos paieška – tik moters rankose
„Tenka apgailestauti, kad didžioji dalis moterų, kurios patyrė akušerinį smurtą, jo pasekmes išgyvena pačios. Po truputį daugėjant galimybių ir žinių apie psichologinės sveikatos svarbą, moterys turi galimybių apie šias patirtis pasikalbėti su psichologais ar psichoterapeutais. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad šiuo atveju viskas atsiremia į pačios moters resursus, o neretai ir finansines galimybes bei galėjimą išsigryninti problemą“, – atkreipia dėmesį M. Pukelienė.
Kai kurių intervencijų pasekmės būna ir fizinės – tarkime, blogai susiūta, diskomfortą lytinio akto metu keliantis randas. Tokios pasekmės moteriai, pasak M.Pukelienės, palieka ilgą problemų, kurios gali sumažinti jos savivertę, trukdo džiaugtis lytiniu gyvenimu ir t.t., šleifą. „Galimybė rasti pagalbos vėl priklauso nuo pačios moters gebėjimų rasti informacijos apie plastinę makšties chirurgiją, o kompensuojamos tokios procedūros būna tik po labai didelių 3 ar 4 lygio plyšimų/kirpimų siuvimo“, – teigia ji.
Dar rečiau, pasak jos, moterys bando kelti akušerinio smurto klausimą, bendraudamos su įstaiga, kurioje jis įvyko. „Tai yra labai suprantama: moteris po gimdymo nori kuo greičiau pamiršti tokią patirtį ir judėti toliau. Ir čia turbūt yra vienas iš akušerinio smurto ypatumų – labai lengva jausti viduje spaudimą, kad viskas jau praėjo, koks gi čia skirtumas, jei tu ir vaikas gyvi“, – aiškina M.Pukelienė.
Pasak jos, čia pat iškyla ir kitas aspektas – baimė, jog negalima abejoti personalo elgesiu, kad jie yra savo srities profesionalai, vadinasi, viskas, kas buvo padaryta, buvo atlikta taip, kaip reikėjo. Anot pašnekovės, kalbėjimas apie akušerinį smurtą yra paremtas ne noru diskredituoti medikus, bet siekiu pabrėžti, kad kai kurios praktikos ir požiūris į gimdyves prasilenkia su pagarba moters teisėms, orumui, peržengia visas ribas ir neturi būti užglaistomos.
Ji pabrėžia du aspektus: pirmiausia verta pasiruošti galimam nemaloniam ligoninės darbuotojų atsakymui, tačiau tik taip personalas sužino, kad jų elgesys ydingas. Pasak jos, ne kartą teko stebėti, kad ligoninių atstovai tarsi nustemba, išgirdę akušerinio smurto liudijimus savo įstaigoje. Ir tai iš dalies, anot pašnekovės, kyla iš to, kad dauguma įstaigų neturi efektyvios atgalinio ryšio sistemos, o moterys dažnai nesiryžta atvirai vertinti stacionaro veiklą dar būdamos jame. Jei stacionaro atsakymas ir reakcija netenkina, M. Pukelienė siūlo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją.
Kokie sprendimai?
Po praėjusiais metais nuskambėjusio vienos gimdyvės atvejo Kaune, M. Pukelienė su kolegomis parengė siūlymus, kurie būtų naudingi sprendžiant šią problemą. Tarp šių pasiūlymų – tobulinti paslaugas ir jų kokybę, atsižvelgiant į pacienčių atgalinį ryšį, investuoti į personalą, kad šis gebėtų geriau veikti įtemptoje situacijoje, rengti mokymus mobingo, patyčių ir smurto prevencijos temomis, pagaliau suklydus mokėti pasakyti „atsiprašau“, parodant, kad gimdyvės yra girdimos ir jų patirtys išties rūpi.
„Kartu su iniciatyva „Stebėk teises“ ir Dulų asociacija kreipėmės į Seimo Žmogaus teisių komitetą siūlydami detaliau išnagrinėti dabartinę situaciją Lietuvoje, kitų šalių patirtį ir pradėti kurti rekomendacijas, kurias kartu su Sveikatos apsaugos ministerija galėtume diegti nėštumo ir gimdymo priežiūros srityse, siekiant panaikinti akušerinį smurtą kaip visiškai nepriimtiną elgesį“, – apie pokyčių siekį kalba M.Pukelienė.
Visada, anot jos, norisi pabrėžti, kad akušerinis smurtas nėra uždara problema. „Tai yra didesnių iššūkių mūsų visuomenėje atspindys. Akušerinio smurto apraiškose susipina moterų teisių problematika, mobingo ir patyčių problema tiek visuomenėje, tiek medicinos įstaigose. Žinių trūkumas apie psichologinius gimdymo aspektus, žmogaus teises ir orumą, įgūdžių, padedančių dirbti pagal patvirtintas metodikas, trūkumas, akušerių ir kito medicinos personalo darbo sąlygos“, – teigia pašnekovė. Visos šios problemos, pasak jos, yra visuomeninės ir jos neturėtų būti tik gimdančių moterų rūpestis ir iššūkis.
Nesupranta, kodėl nesiskundžia iškart
Karolinos ir kitų gimdyvių pasakojimus apie patirtą akušerinį smurtą paprašėme pakomentuotų jų įvardytas ligonines. Dauguma gydymo įstaigų atstovų sako nesuprantantys, kodėl moterys nesiskundžia iškart, tačiau kelia šiuos klausimus į viešumą praėjus metams ir daugiau.
Panevėžio ligoninės atstovas: jei taip buvo – atsiprašome
Respublikinės Panevėžio ligoninės komunikacijos specialistas Vytautas Riaubiškis, teigia, kad administracija nėra gavusi jokio raštiško ar žodinio pareiškimo ar skundo, susijusio su žurnalistės pateikta situacija, vadinasi, nėra žinomas laikas, nenustatyta gimdyvės tapatybė.
„Be šios informacijos negalime identifikuoti specialistų, kurie galėjo dalyvauti šiame gimdyme. Esant šioms aplinkybėms, negalime viešai komentuoti esamos situacijos“, – sako V. Riaubiškis.
Pasak jo, ligoninės administracija ir ligoninės kolektyvas deda daug pastangų, kad gydymo įstaiga dirbtų sklandžiai, efektyviai ir atlieptų visus pagrįstus pacientų ir jų artimųjų lūkesčius. „Ligoninėje nėra toleruojami jūsų aprašyti ar panašūs atvejai ir visada, išsiaiškinus darbo ar profesinės etikos nesilaikymo atvejus, imamasi adekvačių administracinių priemonių“, – tikina jis.
V.Riaubiškis apgailestavo, jei įvyko žurnalistės perpasakota istorija. „Pasikartosiu – ligoninės administracija, turėdama oficialų kreipimąsi dėl netinkamo(-ų) gydymo įstaigos darbuotojo(-ų) veiksmų, galėtų pradėti vidaus audito procedūras, siekiant nešališkai ir visapusiškai išsiaiškinti situaciją ir taikyti administracines priemones prieš netinkamai savo pareigas atlikusius darbuotojus. Šiuo atveju, deja, tai tik pasakojimas, kuris nėra pagrįstas objektyviais faktais“, – kalba ligoninės atstovas.
Jis atsiprašė už galimai patirtus nepatogumus. „Visų ligoninės pacientų ir jų artimųjų nuolat prašome – įvykus nesusikalbėjimui su ligoninės darbuotojais, pasireiškus jų netinkamam elgesiui ar susiklosčius kitoms, pacientų ar jų artimųjų manymu, jiems nepalankioms, jų poreikių netenkinančioms situacijoms, pirmiausia nedelsiant kreiptis į ligoninės administraciją, žodžiu ar raštu išdėstyti savo nusiskundimus, pastabas, pasiūlymus“, – komentuoja V. Riaubiškis. Pasak jo, ligoninės administracija visada besąlygiškai reaguoja į šiuos darbo tvarkos pažeidimus, profesinės etikos normų nesilaikymo apraiškas ir, turėdama realų pagrindą atlikti vidinį auditą ir laiku sudrausminti pažeidėjus, nedelsiant inicijuoja šias procedūras.
Svarbus trečio asmens saugumas
Vertindama akušerinio smurto atvejus Lietuvos bioetikos komiteto direktorė dr. Asta Čekanauskaitė sako, kad teisiniu požiūriu paprasčiau būtų aiškinti situaciją, kai veiksnus pilnametis asmuo atsisako sveikatos priežiūros paslaugų, nes įstatymiškai be asmens sutikimo sveikatos paslaugų teikimas negalimas. Pavyzdžiui, dabar Vakarų šalyse ir greičiausiai Lietuvoje įprasta praktika yra gerbti Jehovos liudytojų valią atsisakius kraujo perpylimo net gyvybei grėsmingose situacijose. „Žinoma, visuomet ieškoma alternatyvų kraujo perpylimui, kitos pagalbos, imamasi atsargumo priemonių, tačiau jų nesant paciento valia būtų gerbiama. Tačiau sudėtinga komentuoti gimdyvės situaciją, kadangi joje susiduriame ne tik su suaugusio paciento, bet ir trečio asmens – gimstančio kūdikio – interesų apsauga“, – komentuoja pašnekovė.
Ji nėra tikra, ar yra teisiškai reglamentuota, tačiau teko girdėti, kad profesinėje medikų bendruomenėje laikomasi nuostatos, jog iškilus klausimui, kieno gyvybės apsaugai – nėščiosios ar vaisiaus – turėtų būti teikiamas prioritetas, prioretizuojama moters (fizinio asmens) gyvybė.
Tačiau ji kelia klausimą, kaip turėtų būti sprendžiama situacija, kai gimdyvė atsisako tam tikrų manipuliacijų ar veiksmų, kurie potencialiai kenksmingi vaisiaus sveikatai ar gyvybei. „Kieno interesams tokioje situacijoje personalas turėtų teikti pirmenybę, sunku pasakyti. Sakyčiau, kad tai – pirmiausiai gydytojų akušerių-ginekologų bendruomenės paaiškinimo, tačiau galimai ir platesnės – teisininkų, etikos specialistų, visuomenės atstovų diskusijos reikalaujantis klausimas“, – svarsto pašnekovė.
Akušerių sąjunga: „Bandant išsakyti nešališką nuomonę, esi kaltinamas slėpimu, dengimusi, medikų klanais“
Akušerė Ilona Joneliūnienė, vadovaujanti Lietuvos akušerių sąjungai, akušerijos ginekologijos skyriaus kolektyvui, profesinės etikos dėstytoja Kauno kolegijoje, praktikuojanti akušerė nestoja besąlygiškai ginti kolegių(-ų), tačiau pažymi, kad medikų elgesį lemia ir staigiai besikeičianti situacija, ir pačios gimdyvės pasirengimas naujai patirčiai.
„Turbūt dažniausiai akušerinis smurtas įvardijamas, kai nėra susikalbėjimo tarp personalo ir pacienčių, kai moterų lūkesčiai ir vizijos ne visada atitinka akušerinę medicininę situaciją, kuri labai greitai keičiasi, juk tai vienintelė medicinos sritis, kai dirbama iškart ne su vienu, bet dviem ar net trim pacientais (mama, vaikeliu ar dviem). Moterų pasiruošimas, jų žinios, pasirengimas motinystei ir lūkesčiai taip pat turi didelę įtaką“, – įsitikinusi ji.
Pasak I. Joneliūnienės, dar viena labai skaudi akušerėms tema – darbas komandoje. „Norėčiau būti teisingai suprasta, kad moteris sunkiai skiria akušerio ir gydytojo – akušerio ginekologo ar pagalbinio personalo bendravimo subtilybes. Ne paslaptis, kad gydytojai leidžia sau pasakyti daugiau ir visas akušerio laikas ir meilė užgožiama keletu ištartų žodžių... Akušerijoje dirbame komandoje keli žmonės, gydytojo sprendimai visada viršesni“, – pastebi pašnekovė.
Kiekvieną kartą nemalonios gimdymo patirtys kelia didžiulį susidomėjimą visuomenėje, anot jos, nė nesigilinant į situaciją ir aplinkybes. Anonimiškumas esą leidžia pacientėms išsisakyti, o personalas lieka neišgirstas. „Bandant išsakyti nešališką nuomonę, esi kaltinamas slėpimu, dengimusi, medikų klanais ar kitais nebūtais dalykais“, – sako pašnekovė.
I. Joneliūnienės nuomone, visos problemos kyla iš nesusikalbėjimo. „Gimdymas reikalauja daug jėgų, ištvermės iš pacientės. Akušeriui tai taip pat daug žinių, kantrybės ir profesionalumo reikalaujantis darbas su begaline atsakomybe, bemiegėmis naktimis ir kitai žmogiškais dalykais. Apie akušerių krūvius pradėta kalbėti tik prieš keletą metų“, – teigia ji.
Pasak pašnekovės, be begalinio pašaukimo, atsidavimo ir meilės profesijai ir pacientėms, yra ir bendražmogiški dalykai, apie kuriuos net negalime garsiai kalbėti: ką akušeris išgyvena darbo metu, kokį stresą dėl situacijos, pacienčių ar jų artimųjų panieką patiria darbo aplinkoje.
Saugi motinystė turi būti suprantama kur kas plačiau
Įvairūs Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimai rodo, kad nepagarba ir prievarta moterims siekiant motinystės yra aktuali problema tiek neturtingose, tiek gerai išsivysčiusiose šalyse ir tai kelia didelį susirūpinimą.
PSO pabrėžia, kad nėštumas ir gimdymas yra ypatingos svarbos įvykiai visose pasaulio bendruomenėse, o moterys ir jų šeimos tuo metu yra labai pažeidžiamos. Deja, neretai „saugios motinystės“ sąvoka apsiriboja fiziniu saugumu (ligų ar mirtingumo prevencija). PSO pabrėžia, kad saugi motinystė turi būti suprantama kur kas plačiau, ši sąvoka turi apimti ir pagrindines moterų žmogaus teises: pagarbą moterų autonomijai, orumui, jausmams, pasirinkimams ir pageidavimams.
PSO teigia, kad nėštumo ir gimdymo metu itin svarbūs moters santykiai su motinystės priežiūros paslaugų teikėjais ir visa motinystės priežiūros sistema. Šie santykiai gali įgalinti bei sustiprinti moterį, bet taip pat padaryti ilgalaikę žalą ir sukelti emocinę traumą, kuri turės didelės įtakos moterų pasitikėjimui savimi ir savigarbai ateityje.
Moterų teises gina nemažai tarptautinių dokumentų: Smurto prieš moteris panaikinimo deklaracija, Tarptautinė planuotos tėvystės federacijos chartija dėl lytinių ir reprodukcinių teisių, Europos pacientų teisių chartija ir kitos.
Portale jarmo.net tekstas publikuojamas bendra.lt redakcijos sutikimu
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net