Konversijos terapijos „specialistai“ dažnai tvirtai tiki, kad homoseksualumas yra patologija, atsiradusi iš santykio su tos pačios lyties tėvu. Sakoma, kad patenkinus vaikystės poreikius, „sužeistiems“ homoseksualams jų „tikroji“ heteroseksualioji orientacija iškils į paviršių. Deja, kaip ir kalbėjome pirmame šios serijos straipsnyje, tokia terapija, kuri kartais dar vadinama „terapija, suteikianti laisvę nuo homoseksualumo“, ne tik kad neturi jokio mokslinio pagrindo, bet ir yra ypač žalinga žmonių psichikai. Šiandien giliau pažvelkime į konversijos terapijos metodus bei jos eigą.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Konversijos terapijos ir religinės bendruomenės
Valstybėse, kuriose konversijos terapijos ne(be)praktikuojamos valstybinėse įstaigose, jos pereina į šešėlius, dažniausiai – į uždaras religines bendruomenes.
Būtent krikščioniškoje bendruomenėje konversijos terapijos siekimas matomas kaip paklusimas Šventajam raštui ir visai religijai. Konversijos terapija neva „suteikia šansą“ tikinčiam homoseksualui pripažinti savo orientaciją ir nebūti išjuoktam (juk terapija „pagydys“). Netradicinės orientacijos žmogaus arba translyčio iniciatyva dalyvauti konversijos terapijose yra tarsi įrodymas, kaip stipriai tas žmogus pasiruošęs atsiduoti Dievui ir Šventajam raštui.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Deja, vyrai ir moterys, gyvenimą kuriantys heteroseksualiose santuokose, tačiau esantys homoseksualūs, yra ypač linkę išbandyti konversijos terapijas. Iš tiesų tokiose santuokose meilės ir komunikacijos sritis būna labai stipri ir išlavinta, tačiau trūksta pilnatvės ir aistros (jos visiškai nėra). Tokie santykiai labiau primena draugystę, o ne santuoką. Būtent dėl to konversijos terapija gali pasirodyti patraukli – ji pažada visa tai, kas gerai santuokoje, dar labiau pagerinti ir sutvarkyti. Be to, nepamirštant, kad visuomenėje ir daugelyje valstybių homoseksualumas nėra labai priimtinas, konversijos terapijos gali pasirodyti kaip win–win opcija.
Eiga
Terapeutas dažniausiai būna labai priimantis ir „supratingas“ – tai žmogui suteikia stiprų priėmimo jausmą, kurio savo bendruomenėje jis dar nėra patyręs. Tai suteikia dar daugiau vilties, kad tikrai įvyks pokyčiai. Bendruomenė gali būti tokia stipri ir įtraukianti, kad žmogus pats ima tikėti, jog jo orientacija pasikeitė. Tačiau praėjus tai „medaus mėnesio“ fazei ir išsisklaidžius pirminiams jausmams, senieji poreikiai – vadinamoji „problema“ – sugrįžta.
O tiems paslėptiems jausmams ir troškimams sugrįžus, žmogus gali interpretuoti tai kaip ne iš jo, o iš išorės (iš velnio, demonų, blogio ir pan.) kylantį dalyką. Tokiu būdu didėja vidinis konfliktas, gilėja atsiribojimas ir fragmentacija tarp skirtingų psichikos dalių.
 |
| Seksualinė orientacija nėra liga ir jos gydyti nereikia | Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Jeigu žmogus, praėjęs terapiją, prisipažįsta vis dar turintis „nešvankių“ minčių, tučtuojau pradedama abejoti jo tikėjimu ir santykiu su Dievu. Kaltinama ne pati terapija, jos požiūris į homoseksualumą, terapeuto darbas ar jo požiūris į Šventąjį raštą, o konversijos terapiją perėjęs individas.
Dažniausiai klientas prisiima atsakomybę ir dėl to patiria daug gilių gėdos, kaltės ir neapykantos emocijas, nukreiptas į save. Būtent šioje konversijos terapijos stadijoje padidėja depresijos, nerimo, rizika, gali išsivystyti panikos atakos, stipri savižudybėms rizika. Žmogus padaro išvadą, kad „kitiems tai padeda, bet tik ne man, o tai reiškia, kad aš žlugęs, nevykėlis ir sugadintas“.
Tad žmogus pasijaučia ne tik nevykėliu, kuriam nepasisekė, bet dar ir mano, kad privalo apie tai meluoti. Konfliktas tarp to, kokie viduje slypi įsitikinimai, ir to, kas žmogaus viduje vyksta išties, tik aštrėja.
Galiausiai tokie žmonės niekur neranda sau vietos – nei savo bendruomenėje, nei LGBTQ+ bendruomenėje. Ir štai tokiu atveju savižudybė gali pasirodyti kaip logiškas variantas.
Pasekmės
Aukšti skaičiai klientų, kurie tiesiog nutraukia terapiją, anot mokslininkų, gali indikuoti tai, kad ši terapija sukelia daug nepakeliamo streso. Galų gale, konversijos terapijos pakenkia didžiajai daliai klientų, o ypač tiems, kuriems taikomi tokie metodai kaip elektrošokas ar psichotropinės medžiagos.
„Vaistai“ naudojami kaip priemonės, skirtos sukelti nemalonius pojūčius (pavyzdžiui, vėmimą), o tuo metu klientui rodomi homoerotiniai vaizdiniai. Tokios patirtys gali sukelti dideles psichologines traumas, kurios ne tik prisideda prie jau ir taip patiriamų psichologinių sunkumų, bet ir gali lydėti žmogų visą likusį gyvenimą.
Taip pat labai populiarios yra konversijos terapijų stovyklos, vedamos dviejų ar daugiau konversijos terapijų specialistų. Jose bandoma „sugrąžinti“ homoseksualius asmenis (dažniausiai – vyrus) prie „vyriškumo“. Tokiose stovyklose gali būti atkuriami įvairūs, panašaus principo į teatrą scenarijai (psichodramos). Tokie užsiėmimai gali būti ypač stipriai psichologiškai žalojantys. Psichodramose gali būti atkartojamos įvairios fizinio, emocinio ar dvasinio smurto situacijos, dažnai jos yra homofobiškos. Tuo tarpu klientų prašoma, kad jose jie elgtųsi taip, kaip aprašyta scenarijuje.
 |
| Po vadinamųjų konversijos terapijų žmonės yra dar labiau traumuojami | Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Šiais laikais labiausiai paplitęs individualios konversijos terapijos būdas, vis dėlto, yra pagrįstas pokalbiu. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra mažiau kenksmingas. Iš esmės konversijos terapijai apibūdinti galima naudoti visiems pažįstamą terminą – „smegenų plovimas“. Žmonės po jos dažnai kenčia nuo depresijos, gilių gėdos ir kaltės jausmų. Negana to, pametama viskas, ką žmogus buvo susikūręs savo gyvenime: šeima, vaikai, ir, blogiausia, atsiskiriama nuo bendruomenės. Homoseksualų gyvenime konversijos terapijos atgarsiai jaučiami dar ilgai – net priėmus savo netradicinę seksualinę tapatybę šie žmonės patiria sunkumų tarpasmeniniuose santykiuose, ypač seksualinio intymumo srityje.
Svarbu nepamiršti, kad konversijos terapija apima ne tik joje dalyvaujantį žmogų, bet ir jo šeimą, kitus artimos aplinkos žmones. Šeimai, ypač antroms pusėms, visas šis procesas ypatingai sunkus – dažnai žmonėms, kurie šeimoje turėjo homoseksualų žmogų, bandantį „gydytis“ konversijos terapija, po to patiems prireikia psichologinės pagalbos.
Orientaciniai skaičiai
Jungtinėje Karalystėje atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei pusė žmonių, patyrusių konversijos terapiją, pranešė apie padidėjusias psichologines problemas. Mažiau nei trečdalis sugrįžo į savo šeimas toliau tęsti gyvenimą. Du trečdaliai, norėję pokyčių, sakė jaučiantys gėdą. O beveik 75 proc. teigė, kad ieškojo „gydymo“, nes tikėjo, kad jų troškimai yra nuodėmingi. Beveik pusė apklaustųjų teigė, kad jiems buvo „sunku save priimti tokius, kokie jie yra“, ir net 60 proc. žmonių patyrė suicidinių minčių, o apie 20 proc. bandė žudytis.
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net