Artėja „Eurovizijos“ dainų konkursas, šiais metais rengiamas Italijoje. Anot LRT tinklalaidės „72 atspalviai“ vedėjos Indrės Kaminckaitės, neretai ši milijonus žiūrovų visoje Europoje sulaukianti šventė traktuojama kaip LGBTQ+ bendruomenės fiesta. Pasak jos, net patys konkurso organizatoriai pažymi, kad būtent nehetroseksualūs žmonės tapo vienais lojaliausių šio konkurso žiūrovų.
 |
| „Måneskin“ nariai | EBU/eurovision.tv/Andres Putting nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
2021 metais vykusiame „Eurovizijos“ konkurse laimėjo grupė „Måneskin“, kurios nariai Damiano Davidas ir Thomas Raggi pasibučiavo Lenkijoje vykusiame festivalyje „Polsat SuperHit“ taip pareikšdami solidarumą su LGBTQ+ teisių aktyvistais.
Tinklalaidėje „72 atspalviai“ kalbėjęs „Eurovizijos“ apžvalgininkas, eurodiena.lt redaktorius Justas Buivydas teigė, kad „Eurovizijos“ dainų konkursas itin susijęs su palaikymu LGBTQ+ bendruomenei, jos lygiateisiškumo pabrėžimu.
„Eurovizija ir LGBTQ+ bendruomenė yra neatskiriami dalykai, kurie, na, negali sakyti, kad vienas be kito negali egzistuoti (manau, kad gali ir buvo laikas, kai nebuvo tokios artimos tos „Eurovizijos“ fanų ir LGBTQ+ bendruomenės), bet ryšys visada liko stiprus. Mėginau pasidomėti, kada įvyko lūžis. Ir tokio vieno lūžio aš nematau. Yra daug smulkių detaliųׅ“, – pabrėžė J. Buivydas.
Eurodiena.lt redaktorius užsiminė apie tai, kad 1998 metais „Eurovizijos“ nugalėtoja tapo LGBTQ+ bendruomenės simboliu laikoma translytė moteris Dana International. „Dana International atstovavo Izraelį, pirmą kartą translytį žmogų pamatėme „Eurovizijos“ scenoje“, – reaguodama į tai pažymėjo LRT žurnalistė I. Kaminckaitė.
 |
| Dana International | Nuotraukos šaltinis: awiderbridge.org |
Anot J. Buivydo, 2021 metais „Eurovizijos“ fanai sukūrė vaizdo įrašą, kuriame apžvelgiami LGBTQ+ pasirodymai. „Pirmieji 40 konkurso metų sutilpo į kokį ketvirtadalį klipo, o likę 20 metų yra trys ketvirtadaliai to klipo. Tai turbūt pagrindinis lūžis, sakyčiau, yra 1998-ieji, kai pirmasis trans žmogus laimi konkursą. Antrasis – šitą, ko gero, daug kas įvardytų – būtų Conchita Wurst. Taip susiklostė, kad ir „Eurovizija“ vyko labai vakarietiškose šalyse: Švedijoje, Danijoje, Austrijoje, tuomet – vėl Švedijoje. Conchitos kalba laimėjus „Euroviziją“, kad „We are unstoppable“ (lt. Mes nesustabdomi), ji yra negrįžtamai įsirėžusi į konkurso istoriją. Sakyčiau, kad po to didžiausias lūžis ir įvyko“, – dėstė J. Buivydas.
Pasak „Eurovozijos“ apžvalgininko, pastarieji 2 metai sutraukė daugiausia LGBTQ+ bendruomenės narių, paskleista itin daug su LGBTQ+ tematika susijusių žinučių.
J. Buivydas teigė, kad miestuose, kuriuose vyksta „Eurovizija“, pastaraisiais metais mėginama prie šio konkurso derinti ir LGBTQ+ eitynes, kitus lygybę akcentuojančius renginius.
„2019 metais lankiausi „Eurovizijoje“ Izraelyje. Tel Avivą galima įvardyti kaip LGBTQ+ bendruomenės sostinę. Ten tų ženklų buvo tikrai labai daug. <...> Dar viena svarbi detalė – LGBTQ+ vėliavos, kurios „Eurovizijoje“, turbūt nuo kokių 2013-2014 metų jau <...> gal ir nedominuoja, bet jų labai daug. Per šią prizmę galime stebėti, kiek daug bendruomenės narių atvyksta į „Euroviziją“. <...> Kažkur ties Conchita tas fenomenas ir atsiranda“, – teigė „Eurovizijos“ apžvalgininkas.
 |
| Conchita Wurst | Manfred Werner/wikimedia.org |
Tačiau, anot jo, tai toli gražu nereiškia, kad tuo ir tebus apsiribojama. „Galbūt dar ribos nėra pasiektos“, – svarstė J. Buivydas.
Pasak jo, greičiausiai „Eurovizijoje“ LGBTQ+ žmonių išraiška laikui bėgant taps dar drąsesnė. „Manau, kad tokia tendencija turbūt yra matoma, bet ir apskritai visame gyvenime kultūra žengia į priekį. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip Lietuvoje iš pradžių į „Pride“ eitynes buvo žvelgiama prieš 10 metų ir kaip tai vertinama šiuo metu... Manau, kad ta evoliucija natūraliai atsispindi ir „Eurovizijoje“, – komentavo J. Buivydas.
Laidos vedėja I. Kaminckaitė atkreipė dėmesį, kad minėtoje vaizdo įrašo apžvalgoje pirmasis sąraše rodomos kūrinys atliktas Prancūzijos atstovės Dany Dauberson dar 1956 metais. Įdomu tai, kad būtent 1956-ieji ir yra pirmieji metai, kai prasidėjo pats „Eurovizijos“ dainų konkursas.
„Šiame klipe yra paaiškinama, kad tai yra dainos ne tik apie tai (LGBTQ+, - jarmo.net), bet įtraukti ir LGBTQ+ bendruomenės atlikėjai, atvykę į konkursą. Su šia situacija konkrečiai nesu susipažinęs, bet spėčiau, kad tai turbūt buvo žmogus iš LGBTQ+ bendruomenės. Tai reiškia, kad „Eurovizija“ nuo pat pradžių atlieka savo misiją sujungti žmones, priimti visus – juk apie tai nuolat kalbama. 1956 metais žmogus iš LGBTQ+ bendruomenės dalyvavo konkurse, LGBTQ+ žmonių visuomet buvo, tai reikėtų suprasti, kad „Eurovizija“ atspindi visuomenės paveikslą“, – dėstė J. Buivydas.
Tačiau sociologas A. Tereškinas šį apžvalginį klipą įvertino kiek skeptiškai. Jis atkreipė dėmesį, kad išties pirmasis atviras homoseksualus vyras, dalyvavęs „Eurovizijos“ dainų konkurse, pasirodė tik 1997 metais. Tai – Islandijos atlikėjas Paul Oscar.
„Tikriausiai nuo to ir prasideda LGBTQ+ matomumo laikotarpis“, – kalbėjo A. Tereškinas.
Sociologas pastebėjo, kad nuo praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio suintensyvėjo LGBTQ+ bendruomenės „Eurovizijos“ turizmas, ėmė kurtis fanų grupės, palaikančios LGBTQ+ atlikėjus. Tačiau, pažymėjo A. Tereškinas, jau ir 1970-aisiai brendę atlikėjai ne viename interviu yra atviravę, kad tuo metu „Eurovizijos“ dainų konkursas jiems tapdavo tam tikromis atsivėrimo šventėmis.
O štai I. Kaminckaitė priminė, kad kai kurie atlikėjai tik po „Eurovozijos“ konkurso praėjus dar ne vieneriems metams atsiskleidė esantys neheteroseksualūs.
„Gal tas atsiskleidimas „Eurovizijos“ atlikėjų gali būti įvykęs praėjus daugybei metų po to, kai jie dalyvavo konkurse, pavyzdžiui, taip nutiko su nugalėtoja iš Serbijos (Marija Šerifovic, - jarmo.net), kuri pasirodė su kūriniu „Molitva“. Įvairios spekuliacijos tuomet sklandė ore. <...> Tai yra LGBTQ+ asmuoׅׅ“, – kalbėjo žurnalistė.
Sociologas A. Tereškinas teigė, kad iš pradžių 2007 metais „Eurovizijoje“ dalyvavusi M. Šerifovic atskleidė esanti romų kilmės ir tik 2013 metais patvirtino, jog yra homoseksuali. Iki šiol ji išlieka žinoma Serbijoje, parašė autobiografiją.
Laidoje buvo aptarti ir atvejai, kai „Eurovizija“ įvyksta stipriai homofobiškose valstybėse.
„Paskutinį kartą, aš taip įvardyčiau, turbūt homofobiškoje šalyje „Eurovizija“ įvyko 2012 metais, kai 2011 metais laimėjo Azerbaidžanas, taigi, 2012 metais konkursas vyko Baku. Prieš tai 2009 metais jis buvo įvykęs Maskvoje po Dimo Bilano pergalės. Tais metais <...> LGBTQ+ bendruomenė nebuvo taip ryškiai tame konkurse. <...> Atsimenu svarstymų, kaip čia bus, kai mes važiuosime į homofobišką šalį. Buvo šokių tokių kalbų iš savivaldybių, bent Baku, kad bus pasirūpinta gausesne apsauga, kad viskas bus gerai, tik važiuokite pas mus, tik leiskite savo pinigus, kas toms savivaldybėms ir miestams labai svarbu. Pamenu, buvo dvejonių ir dėl Kyjivo, nes 2017 metais konkursas vyko ten. Buvo kalbų, kad čia Rytų Europa, gal LGBTQ+ bendruomenei nebus saugu. Bet kažkokių konfliktų tais metais aš neužfiksavau“, – atsiminė eurodiena.lt redaktorius J. Buivydas.
Sociologas A. Tereškinas teigė, kad Kyjivas save pateikė kaip atvirą miestą, akcentavo įvairovę, o prieš tai konkursą rengusi Maskva ar Baku taip nesielgė. Be to, anot laidos vedėjo, po Baku įvykusios „Eurovizijos“ buvo suimti 15 LGBTQ+ teisių aktyvistų nepaisant organizatorių pažadų, kad problemų nekils.
Be kita ko, visuomenėje nuolat kyla ginčų, ar „Eurovizija“ yra politinis, ar tik kultūrinis renginys. Kai kurie politikos čia įžvelgia daugiau nei meno. LGBTQ+ aktyvizmą irgi galima laikyti kaip vieną iš politinės krypties judėjimų, kuris kaltinamas tuo, jog „Euroviziją“ išnaudoja kaip platformą paskleisti savas idėjas. Tačiau „Eurovizijos“ organizatoriai prieš LGBTQ+ temą konkurse net nekovoja.
 |
| Akimirka ir V. Baumilos ir M. Linkytės pasirodymo „Eurovizijoje“ | Stop kadras |
„Organizatoriai turbūt ilgai ir pastoviai turi laviruoti tarp to, kas yra leidžiama, ir to, kas draudžiama. Tokiame atvirame konkurse negalima sakyti, kad štai kažkas yra uždrausta ir geriau to nedaryti. Aš manau, kad čia yra labai daug povandeninių šnekėjimų. <...> 2003 metais, kai Rusijai atstovavo merginų grupė „t.A.T.u“, organizatoriai labai bijojo, kad merginos nepasibučiuotų ant scenos. Konkursas tuomet vyko Rygoje, ką irgi dar 2003 metais galima laikyti homofobišku miestu, ir tuomet organizatoriai labai bijojo. Kai 2013 metais Suomijos atstovė Kristina Siegrids su savo pritariančia vokaliste pasibučiavo, visi šventė, viskas buvo gerai. Po poros metų Lietuvos atstovai Vaidas Baumila ir Monika Linkytė bei jų (tos pačio lyties, - jarmo.net) šokėjai taip pat pasibučiavo išreikšdami palaikymą LGBTQ+ bendruomenei. <...> „Eurovizija“ yra labiau ne politinis konkursas, o visuomenės veidrodis, ir kas visuomenei yra svarbu, tą kortą mėginama išsitraukti. Jeigu visuomenės LGBTQ+ palaikymas išgyvena pakylėjimą, tai atsispindi ir „Eurovizijoje“, – kalbėjo J. Buivydas.
„Eurovizijos“ dainų konkursas Italijoje prasidės gegužės 10-ąją ir tęsis 4 dienas.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net