JAV ambasadorius Robert Stuari Gilchrist prieš kelias dienas pasakė svarbią kalbą. Jis dalyvavo Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimų už nuopelnus žmogaus teisių srityje 2020–2021 metais įteikimo renginyje, kur teikė vieną iš svarbiausių apdovanojimų. Kalbėjo jis trumpai, bet, spėju, kad jo kalba bus padrąsinimus ir mums visiems Lietuvoje tapti žmogiškesniais.
 |
| Robert S. Gilchrist ir Eskedar Maštavičienė | M. Ambrazo/Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuotr. |
Andrius Navickas
Seimo narys, TS-LKD frakcijos narys
Jis sakė: „Prieš 30 metų, kai pradėjau karjerą, buvo sunku būti atvirai homoseksualiu JAV diplomatu. Ir net didžiausiose svajonėse neįsivaizdavau, kad gėjus diplomatas galėtų tapti ambasadoriumi. Ir štai – aš čia.
Taigi, esu gyvas įrodymas to, kad pokyčiai gali įvykti.
Bet tokie pokyčiai reikalauja daug darbo, pasišventimo, kartais šiek tiek kūrybiškumo. Ir visada – daug drąsos. Visi Vaivorykštės apdovanojimo nominantai pademonstravo milžinišką, milžinišką drąsą.
Drąsą sakyti: „Mano vaikas yra svarbus ir aš juos myliu. Jie nusipelnė orumo bei lygybės“.
Drąsą sakyti: „Mano meilė yra svarbi. O mūsų santykiai – lygiaverčiai“.
Drąsą sakyti: „Mes žygiuosime išdidžiai ir atvirai. Iškėlę galvas, susikibę rankomis su tais / tomis, su kuriais / kuriomis norime laikytis už rankų“.
Visi nusipelno orumo ir pagarbos nepaisant to, ką jie myli.“
Galingiausios pasaulio valstybės ambasadorius kalbėjo valstybėje, kur net visiškai „paralonu“ apvyniota Partnerystės įstatymo versija didesnei daliai parlamentarų kelia naktinius košmarus. Gal dabar derėtų išsiųsti ambasadorių iš Lietuvos už „visuomenės homoseksualizaciją“, tai, kad jis nebijo viešai kalbėti apie savo seksualinę tapatybę? O gal mūsų aršūs „vertybių gynėjai“, kuriems žodis „partnerystė“ pradeda kelti politinius traukulius, daugiau niekada nepaduos rankos JAV ambasadoriui, ignoruos jo kvietimus susitikti? Idant neužsikrėstų?
 |
| Andrius Navickas | Seimo kanceliarijos/O. Posaškovos nuotr. |
Štai neseniai Gražulis, kalbėdamas Seimo salėje, tvirtino, kad jam gėda ir baisu, kur esą „ritasi Seimas“, kai jame atsiranda „profesionalūs gėjai“. Šalia jo sėdintys kolegos pritariamai juokėsi.
Suprantu, kad karas Ukrainoje labai sutirština emocinį foną. Tačiau iš tiesų žeidžia, kai matau, kaip savimi patenkinti ponai ir ponios Seime jaučia turintys teisę nuspręsti, kad turi teisę nurodinėti, kaip visi turime elgtis lovoje. Bjauriausia tai, kad dauguma moralizuotojų visiškai neprimena žmonių, kurie apskritai sugeba ką nors mylėti, išskyrus save.
Skaudu ir tai, kai tikėjimo broliai ir sesės, pasiryžę viskam, idant apgintų negimusius kūdikius, išvaisto artimo meilę, kai tik jie gimsta ir pradeda elgtis, kaip su moliu, iš kurio lipdo savo neišsipildžiusias fantazijas. Ar ne kitaip, nei liguistais kompleksais, galima vadinti religingumo širma pridengtą norą kontroliuoti kito žmogaus seksualumą, tarsi Viešpats mus būtų sukūręs prievaizdais ar net budeliais?
Negalėjau dalyvauti Nacionalinės lygybės ir įvairovės apdovanojimų įteikimo renginyje. Nemanau, kad nuo to renginys bent kiek nuskurdo. Tačiau šio renginio aprašymai spinduliavo didesne artimo meile, nei dauguma dvasingų teologinių konferencijų.
Taip, tai, kas vyksta Ukrainoje svarbiau, nei visi mūsų ginčai Lietuvoje. Tačiau aiškiai jaučiu, kad visi žiaurumai, neapykanta, kito žmogaus paniekinimas Būčioje ar Marijupolyje, prasideda nuo „nekaltos“ minties, kad esi geresnis, vertesnis, gali kitus „denacifikuoti“ ar „dehomoseksualizuoti“.
JAV ambasadorius kalbėjo apie drąsą mylėti. Primindamas, kad meilė – tai ne pasisavinimas, bet puoselėjimas, auginimas ir šią tiesą turime skelbti nuo visų stogų ir aikštėse, nes kitaip „išdygsta“ visokie patriarchai ar zorbanai, už kurių baimes ir neapykantą visiems tenka labai brangiai sumokėti.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net