Pastarosiomis savaitėmis stiprėjantys anti-LGBT pareiškimai Seime ir viešojoje erdvėje neturėtų stebinti. Zitos Šličytės kalba Seimo salėje per Kovo 11-osios minėjimą ar A. Širinskienės bei Laisvos visuomenės instituto raginimai „neskaldyti visuomenės“ yra lengvai paaiškinami.
 |
| 2021-ųjų „Kauno Pride“ akimirka | P. Ramono nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas, Londono ekonomikos mokyklos magistrantas
Šie asmenys nebegali išnaudoti pandemijos ir Galimybių paso tematikos krautis politinį kapitalą – reikia ieškoti kitų taikinių. LGBT žmonės – natūralus taikinys dar ir todėl, kad reikalinga nuolatinė mobilizacija prieš Seimo liberalus, kurie pagaliau galėtų siūlyti šiai bendruomenei taip reikalingų įstatymų priėmimą. Dar pridėkime LGBT bendruomenės organizuojamas akcijas – nuo „Kaunas Pride“ pernai iki į Vilnių grįžtančio „Baltic Pride 2022“.
Tačiau trumpam LGBT tematiką pametę anti-LGBT aktyvistai sugrįžę prie jos nieko naujo nesugalvojo. Tokių politikų ir visuomenininkų strategija visada buvo paprasta: a) iškraipyti realybę, b) naudotis iškreipta realybe manipuliuoti rinkėjais, ir c) skaldyti visuomenę. Deja, ši schema kenksminga ne tik LGBT žmonėms, bet ir visai demokratinės Lietuvos diskusijų bei įstatymų leidybos kultūrai.
 |
| Simonas Bartulis | Asmeninio archyvo nuotr. |
Svarbu pradėti nuo šios strategijos pamato – melo. Kodėl drįstu sakyti, kad bene visi anti-LGBT politikai ir aktyvistai iškraipo realybę apie LGBT žmones savo naudai? Tai pasidarė ypač akivaizdu po Z. Šličytės proginės kalbos Seime, kurioje ji tarp įžeidžiamų ir necenzūrinių žodžių teigė, kad vyksta „ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija“.
Tačiau iš tikrųjų ciniška ir įžūlu yra meluoti, kad neva Lietuvoje jau visiškai įsigalėjęs LGBT judėjimo diktatas. Reikia žiūrėti į faktus, – kurių Z. Šličytė nepateikė, – atspindimus įstatyminės bazės ir visuomenės nuotaikų. Būtent analizuodami realybę matome, kad Lietuvoje aktyviai vyksta ciniška ir įžūli jos homofobizacija, o ne „homoseksualizacija“.
Kodėl? Pirmiausia galime pažiūrėti į Seimo darbą. Bene paskutinis įstatymas, kurio sudėtyje buvo ir pro-LGBT priemonių, priimtas stojant į Europos Sąjungą. Tai – Lygių galimybių įstatymas, kurio tuometinėje redakcijoje uždrausta diskriminacija ir neapykantą kurstanti kalba.
 |
| Z. Šličytė | Seimo kanceliarijos/Dž.G.Barysaitės nuotr. |
Nuo 2004-ųjų, deja, sėkmingi buvo tik bandymai drausti ir riboti LGBT teises. Seimo daugumos įvairiose kadencijose lengva ranka priiminėjo cenzūros įstatymus (Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pataisos), bandė apibrėžti šeimą kaip išskirtinai heteroseksualią instituciją (Šeimos stiprinimo įstatymas), siūlė drausti lyties keitimo operacijas ir taip toliau. Kaip tokios realybės kontekste galima teigti, kad Lietuvoje vykdoma „homoseksualizacija“?
Net pažvelgus į teismus, situacija nėra puiki. Vienintelės LGBT žmonių pergalės dažnai būdavo pasiekiamos per šias institucijas, nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų dėl translyčių asmenų (L prieš Lietuvą) iki Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimų dėl šeimos koncepcijos (2011 ir 2019 m.).
Tačiau net ir šie teismo sprendimai ignoruojami. Nors EŽTT įpareigojo Lietuvą leisti translyčiams asmenims netrukdomai keisti savo asmens dokumentus, Lietuvoje vis dar nėra įstatymo, kuris tai reglamentuotų. Rezultatas toks, kad kiekvienas translytis žmogus turi kreiptis į teismą ir gauti iš Lietuvos kompensaciją.
Tas pats ir su Lietuvos KT nutarimais dėl šeimos. Nors teismas teigė, kad Lietuvos Konstitucijoje šeimos nekyla vien tik iš santuokos ir kad šeima gali būti lyčiai neutrali, įvairūs politikai, nuo G. Nausėdos iki A. Širinskienės, toliau kalba apie heteroseksualią šeimą, kuri neva apibrėžta Konstitucijoje ir kuri bus sugriauta įsigalėjus lyčiai neutralioms partnerystėms.
 |
| 2021-ųjų „Kauno Pride“ akimirka | P. Ramono nuotr. |
Galiausiai, net ir įstatymai, priimti stojant į ES, ne visada vykdomi. Policijai ir teismams atsisakant tirti ir pasmerkti neapykantos kalbą prieš LGBT žmones, šie turi kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą), kad užtikrintų savo teises. Galima pasiskolinti Z. Šličytės, – kuri pati yra teisininkė, – žodžius: ciniška ir įžūlu yra meluoti, kad LGBT žmonės Lietuvoje yra galios pozicijose, kai net minimalios jų jau iškovotos teisės nėra gerbiamos.
Visi žinome, kad geriausia propaganda yra ta, kuri turi žiupsnelį tiesos ir visą šaukštą melo. Žinoma, galime pripažinti tą tiesą: tiek daug diskusijų apie LGBT teises Lietuva dar niekada negirdėjo. Ir tiek daug atvirai pasisakančių LGBT žmonių Lietuvoje dar nebuvo. Tačiau vien kalbos gerovės LGBT žmonėms neatneš. Tai gali padaryti įstatymai. O teisėkūros realybė Lietuvoje byloja ne kažkokią tai „homoseksualizaciją“, o homofobizaciją – palaipsniui stiprėjančias anti-LGBT leidybos akcijas Lietuvoje.
Šis realybės iškraipymas homofobų ir transfobų naudai yra tyčinis. Anti-LGBT politikai kaip A. Širinskienė ar M. Puidokas puikiai sugeba apdoroti informaciją, kuri yra jų nenaudai. Kai realybė sako ką kita nei tavo politinė programa – tuo blogiau realybei. Būtent melas, kad LGBT judėjimas jau yra ant jų įsivaizduojamos pergalės slenksčio, gali padėti mobilizuoti jų rinkėjus ir atnaujinti populiarumą. Įvairūs politikai ir veikėjai, kurie seniai pamiršti arba neturi politinio kapitalo, laikosi būtent dėl šio melo. Galima pagrįstai abejoti, ar veikėjai kaip P. Gražulis ar neseniai nuteistas A. Kandrotas galėtų būti tiek matomi, jeigu Lietuva netikėtų jų propaganda apie LGBT žmones.
Su savo pačių sukurtomis LGBT šmėklomis kovoja ir taip politinius dividendus kraunasi ir kiti užsienio politikai. Bene geriausias to pavyzdys yra V. Putinas. Šis dar prieš porą metų rengė referendumą, kurio viena iš dalių Rusijoje įtvirtino santuoką kaip išskirtinai vyro ir moters sąjungą. Tai, žinoma, atrodo juokingai: jau prieš tai Rusijos Federacijoje buvo faktiškai draudžiamas net LGBT aktyvizmas, ką jau kalbėti apie tos pačios lyties santuokas.
Anti-LGBT įstatymai tokiems politikams yra auksinis gralis. Homofobija ir transfobija niekaip nepaveikia jų biudžetų ir net nereikalauja strateginės fantazijos. Jie susitelkia į iniciatyvas, kurios jų rinkėjų gyvenimų nepadarys geresnių, nes tikros reformos reikalauja daug pastangų ir pinigų. Galima teigti, kad homofobija ir transfobija yra itin tingių politikų mėgstamiausia tema.
Realybės iškraipymo ir rinkėjų manipuliacijos keliu šie politikai prieina prie galutinio savo tikslo: visuomenės suskaldymo bei sveikos politinės diskusijos sunaikinimo. Tai puikiai iliustruoja tokių veikėjų kaip LVI ar A. Širinskienės pasisakymai karo Ukrainos akivaizdoje. Anot jų, Partnerystės įstatymo svarstymas gali destabilizuoti Lietuvą svarbiu metu.
Bet kas yra tie, kurie net į elementarią diskusiją apie LGBT teises Seime reaguoja taip neracionaliai ir emociškai, kad galėtų sukelti grėsmę nacionaliniam saugumui? Deja, tai yra būtent šių politikų rinkėjai, kurie buvo paveikti propagandos apie gėjų sąmokslus ir šeimos ar net civilizacijos griūtį.
Ne veltui sakoma, kad melo kojos labai trumpos. Kai pats įaudrini rinkėjus tema, kuri dažnai tiesiogiai jų net neliečia, galiausiai turi visuomenę, sukaustytą moralinės panikos. Trumpalaikėje perspektyvoje šiems politikams gali būti džiugu, kad visuomenė nebegali konstruktyviai kalbėtis ir diskutuoti apie LGBT teises. Tačiau jų veiksmų žala apima ne tik LGBT klausimus, bet ir bendrą mūsų valstybės demokratinių diskusijų kultūrą.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net