Ponios Zitos Šličytės kalba, kaip ir daugybė kitų panašių minčių ir idėjų, bloga ne tuo, nes ji 1) skaldo tautą, 2) prieštarauja mūsų vertybėms, 3) sutampa su tuo, kaip pasaulį mato Putinas, 4) ar prieštarauja liberalios demokratijos pagrindams.
 |
| Asociatyvi Anna Shvets/Pexels.com nuotr. |
Ruslanas Baranovas
Visuomenės veikėjas, politikas, LSDP narys
Ji greičiausiai yra visi keturi, bet didžioji problema yra ta, kad tokia kalba, kaip ir kiti panašūs reiškiniai, neturi nieko bendro su tikrove, kurioje gyvename.
Nėra jokios Lietuvos homoseksualizacijos, kaip ir Stambulo konvencija negriauna šeimų ir neprieštarauja konstitucijai. Kaip ir nėra masiškai atiminėjami vaikai. Kaip ir „smurtas lyties pagrindu“ nėra joks neomarksizmas. Kaip ir...
Kame čia problema?
Kalbėdamas su vaikais mokykloje naudojausi „dorybių etika“ (ir ydų etika). Dorybių etika mus moko, kad tai, kaip save suprantame ir veikiame, kyla ne iš ilgų teorinių svarstymų, kas yra teisinga, bet iš mūsų dorybių ir ydų. Paprastai tariant, kas mes esame kyla iš to, ką nuolat darome. Pavyzdžiui, kai pavyzdingam pirmūnui pasiūlo pabėgti iš paskutinės pamokos, jis nesvarsto teoriškai to teisingumo, privalumo ir trūkumų, bet tiesiog jaučiasi, kad „aš taip nedarau“, jam pradeda darytis karšta krūtinėje, pakyla spaudimas ir t.t. Bėgti iš pamokų prieštarauja jo tapatybei. Todėl graikai mokė, kad vietoje ilgų etikos apmąstymų reikia tiesiog praktikuoti dorybę, taip ją ugdytis, šiandien sakytume, ugdytis gerus įpročius.
Bet yra ir kita to pusė. Jei dešimt metų žiūri NTV ir „Vesti“, irgi ugdaisi tam tikrą savo tapatybę. Kuo ilgiau tai darai, tuo skausmingiau vėliau pripažinti, kad tau praplovė smegenis. Iš čia kyla tie atvejai, kai Ukrainoje gyvenančiais vaikais ir giminaičiais netiki jų tėvai, gyvenantys Rusijoje. Lengviau tikėti pasauliniu sąmokslu negu pripažinti, kad tavo tapatybė pastatyta ant melo.
Čia ir visa bėda kalbų apie homoseksualizaciją. Kuo ilgiau žmonės tiki tokiais dalykais, tuo labiau tai tampa jų tapatybės dalimi, tuo labiau jiems reikia prisikišti į sąmonę visokių nebūtų dalykų, kad neskaudėtų. Ir taip užsisuka ratas, kai vis tolstama nuo tikrovės, kurioje gyvename. Gyvename šalyje, kurioje LGBTQ+ žmonės neturi jokių teisių kaip LGBTQ+ žmonės, bet jei paklausysi, tai atrodo, kad gėjai valdo šalį. Atkreiptinas dėmesys, kad lesbietės niekam niekada nekliūna dėl aiškių priežasčių, kurių aiškinimas irgi būtų pavadintas neomarksizmu.
Čia manau, didžiausia ir sunkiausiai sprendžiama bėda.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net