1983 metais išleistas režisierės Lizzie Borden filmas „Gimusios liepsnose“ savo metu nesusilaukė tiek daug dėmesio kiek pastaruoju metu, ypatingai po 2011 metų „Occupy Wall Street“ socialinio judėjimo prieš ekonominę nelygybę, rašoma pranešime spaudai.
 |
| Lizzie Borden / L. Borden archyvo nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Dar 2016 m. filmas „Gimusios liepsnose“ buvo restauruotas ir parodytas Antologijos filmų archyve Niujorke. Restauruota filmo versija buvo rodoma įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose nuo Toronto iki Seulo tarptautinio moterų filmų festivalio.
Pati režisierė yra laikoma nepriklausomo JAV moterų kino legenda, kuri savo filmuose nagrinėjo įvairių moterų santykį su feministiniais judėjimais. Šiuo metu Lizzie Borden gyvena Los Andžele ir dirba su įvairiais Holivudo filmų scenarijais. Iki šiol ji domisi moterų judėjimais ir laikosi pozicijos, kurią ji yra išreiškusi ir savo filme „Gimusios liepsnose“, kad feminizmas turi atstovauti įvairių moterų grupių interesams.
Kovo 3 d. 19.30 val. „Planetoje“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius) vyks nemokamas, medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ organizuojamas filmo „Gimusios liepsnose“ seansas. Šia proga pasikalbėjome su Lizzie Borden apie filmo idėjos kontekstą, apie tuometinius JAV feministinius judėjimus ir filmo aktualumą šiandien.
Prieš filmo „Gimusios liepsnose“ seansą A. Bagdžiūnaitė skaitys pranešimą „Devintas dešimtmetis Amerikoje – moterų išsilaisvinimo judėjimų pabaiga?“. Kovo 4–11 d. filmą bus galima pamatyti LRT mediatekoje.
„Su režisiere Lizzie Borden apie jos filmą „Gimusios liepsnose“ („Born in Flames“) kalbėjomės dar prieš Rusijos karinę invaziją į Ukrainą. Sunku pasakyti, bet tikriausiai pokalbis būtų pasisukęs kita linkme, jei jis būtų įvykęs šiandien ar vakar, nes dabartinė situacija tiesiog viską keičia ir labai daug kas pasilieka antrame plane. Tiek aš, tiek pati režisierė svarstėme, ar nereiktų atidėti interviu publikavimo, todėl mes visai nesupyksime, jei daug kam interviu pasirodys nesvarbus šių dienų kontekste“, – sako režisierę kalbinusi kuratorė, feministė, socialinių ir meninių judėjimų tyrinėtoja Agnė Bagdžiūnaitė.
– Prisipažįstu, kad labai jaudinausi dėl šio interviu. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad turėsiu galimybę pasikalbėti su man labai svarbaus filmo „Gimusios liepsnose“ režisiere. Filmas pirmą kartą oficialiai bus rodomas Lietuvoje, „Meno avilio“ kuruotoje programoje „Maištas, meilė ir draugystė: nepriklausomas JAV moterų režisierių kinas“. Drįsčiau teigti, kad tai labai svarbus filmas tuo požiūriu, kaip jame parodomos daugialypės to meto JAV moterų judėjimo perspektyvos. Filmas buvo sukurtas devintajame dešimtmetyje. Ar galėtumėte šiek tiek papasakoti apie tą laiką ir kaip sumanėte kurti šį filmą?
– Aštuntajame dešimtmetyje priklausiau Niujorko centre įsikūrusiai meno žmonių ratui. Ir tuo metu tai buvo ne tik menininkų, dirbančių su vizualiaisiais menais, bet ir muzikantų, teatro žmonių bendruomenė. Gyvenome tokioje Niujorko vietoje, kur niekas nenorėjo gyventi, nes aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais federalinės vyriausybės požiūris į miestą buvo toks: „Niujorke, tu turi mirti!“ Todėl komunalinių paslaugų miesto centre iš esmės niekas neteikė, net šiukšlių neišveždavo. Tuo metu žmonės čia galėjo už labai mažą kainą išsinuomoti didžiulius loftus, gyvenamąsias patalpas. Taigi buvome pirmieji gentrifikuotojai, bet taip apie save negalvojome. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje miesto centre buvo įsikūrusi gausi bendruomenė, ji dirbo prie savo projektų ir visi padėjo vieni kitiems. Žinote, jei reikėjo, kad kas nors vaidintų jūsų filme, galėjai paprašyti žmonių iš teatro bendruomenės. Jei reikėjo muzikos, muzikantai buvo šalia. Taigi buvo labai svarbu dalytis ištekliais. Buvo vietų, kur galėjai gauti kamerą ar garso aparatūrą. Taip pat buvo vietų, kur buvo galima rodyti savo darbus. Viskas tuo atžvilgiu buvo gerai. Bet dažniausiai minėtos meno bendruomenės nariai buvo baltieji ir daugiausia, sakyčiau, iš vidurinės klasės. Tai buvo žmonės, galėję sau leisti visą gyvenimą užsiimti kokiu nors menu.
 |
| Kadras iš filmo „Gimusios liepsnose“ |
Filmuodama pirmąjį savo filmą „Pergrupavimas“ („Regrouping“), nagrinėjantį moterų seksualumo ir kolektyvumo problematiką, dar prieš „Gimusios liepsnose“, pamažu supratau, kad meno pasaulis taip pat labai patriarchalinis. Tuo metu mane labai paveikė antrosios bangos feminizmas ir iškilo labai daug klausimų apie moterų problemų svarbą. Menininkų grupė „Art & Language“, kuriai priklausė ir mano draugės, įskaitant kino režisierę Kathryn Bigelow, organizuodavo daug marksistinių ir leninistinių tekstų skaitymų. Buvo daug skaitoma ir apie moters klausimą. Ir paklausiau savęs, kodėl toks terminas iš viso egzistuoja. Kaip? Kodėl turėtų kilti toks klausimas? Žinote, komunizmo ar socialdemokratijos laikais moterų problemos matytos kaip antraeilės. Kodėl moterys buvo laikomos antrarūšėmis pilietėmis, o lyčių ir seksualumo klausimai turėjo būti atidėti ir išspręsti vėliau?
Bet taip pat dirbau meno pasaulyje, buvau šalia menininkų, o menininkės, kurios man patiko, labai dažnai buvo moterys, užsiimančios performanso menu, dirbančios su savo kūnu ir nuogumu, ir už tai negaudavo jokių pinigų, kitaip nei vyrai. Tiesą sakant, vyrai iš jų meno net tyčiojosi. Tą supratau ir kurdama pirmąjį filmą, kaip ir tai, kad meno pasaulis Niujorko meno scenoje yra baltas ir paremtas konkurencija. Pagalvojau, kad noriu sukurti filmą, užduosiantį daug klausimų apie antrosios bangos feminizmą, apie jo klasines ir rasines ribas. Nesijaučiau priklausanti šiam feminizmui, nes atrodė, kad yra tik tam tikra moteris, kuri galėtų būti to dalis. Todėl pradėjau labiau gilintis į tai, ką sako „Combahee River“ kolektyvas, grupė juodaodžių moterų, lesbiečių, kurios norėjo susikurti kelią, nes jautė, kad neturi balso nei „Juodųjų panterų“ judėjime, nei baltaodžių feminizme. Jos nesiejo savęs su baltųjų vidurinės klasės feminizmu, nes manė, kad jame joms nėra vietos. Ir net nemėgo žodžio „feministė“ – joms labiau patiko žodis „moteristė“ (womanist). Tačiau jų keliami klausimai ir problemos buvo labai panašios į feminisčių įvardijamas problemas. Taigi visos tos mintys susijungė kuriant filmą „Gimusios liepsnose“.
– Jūsų filmas gali būti labai neįprastas platesnei visuomenei tiek tematika, tiek struktūra. Tai savotiška didelio masto socialinė drama, kaip koliažas, su fikcinėmis naujienų ir pokalbių laidomis, išgalvotais dokumentiniais kadrais, surežisuotomis policijos stebėjimo juostomis ir pareigūnų komentarais apie jas, protestais ir konfrontacijomis, organizaciniais susitikimais, strategijos sesijomis ir kt. Tai tam tikra pseudodokumentika, tačiau filmo veikėjos taip pat yra feministės ir aktyvistės realiame gyvenime, kaip žmogaus teisių aktyvistė Florence (Flo) Kennedy ar Honey ir Kathryn Bigelow. Jos visos filme kalba apie socialinio teisingumo svarbą ir su moterimis susijusias problemas, kurios nesprendžiamos valstybiniu lygmeniu. Ar galėtumėte papasakoti apie filmo „Gimusios liepsnose“ kūrimo procesą ir jo specifiką?
– Jei būčiau lankiusi kino mokyklą, tokio filmo nebūčiau sukūrusi. Taigi pirmiausia pradėjau ieškoti žmonių, kurie sutiktų vaidinti mano filme. Ėjau į gėjų barus, į sporto sales, kad rasčiau žmonių, aktorių savo filmui. Važinėjau po įvairius miesto rajonus, į Bronksą. Sulaukiau daug neigiamų atsakymų, nes žmonės nesuprato mano idėjos. Pradėjau neturėdama absoliučiai jokių pinigų, bet savo lofte turėjau montavimo mašiną. Ją išnuomodavau už 25 dolerius aštuonių valandų sesijoms Niujorko universiteto studentams. Tuo metu montavau filmą garsiam menininkui Richardui Serrai, taip pat montavau kitų kino kūrėjų filmus. Kaskart, kai turėdavau 200 dolerių, nufilmuodavau sceną savo filmui. Tačiau pirmuosius kelerius metus mažai filmavau. Dažniausiai filmavau moterų diskusijas, klausdama, ko jos norėtų. Ką jos manė apie filmo siužetą? Kas joms buvo svarbiausia?
Filmas, kurį sukūriau prieš „Gimusios liepsnose“, buvo apie grupės dinamiką. Jau kurdama „Pergrupavimą“ jaučiau, kad reikia kažkaip parodyti, kad feminizme nėra vienos išskirtinės grupės. Feminizmo balsų turi būti daug, nes vienas dominuojantis feminizmo diskursas atstūmė labai daug moterų. Jaučiau, kad turi būti daug balsų ir kad vienu metu visos galėtų turėti savo balsą. Filme „Pergrupavimas“ taip pat naudojau garsų choralą taip, kad tuo pat metu išgirstume prieštaravimą – taip ir ne. Filme „Gimusios liepsnose“ visos sutarė dėl kai kurių dalykų. Pavyzdžiui, juk visos norime, kad nebūtų prievartos. Taigi būtinai reikia ką nors padaryti, kad moterys būtų saugios. Dėl to galime sutarti visos. Tačiau kas nors gali pasakyti, kad vienodas moterų ir vyrų atlygis nėra jų reikalavimų sąrašo viršuje, nes jų kaimynystė gali būti tokia pavojinga, jog saugumas turi būti sprendžiamas pirmiausia. Ir man atrodo, kad viskas su tuo yra gerai, nes vis tiek visos galime būti toje pačioje komandoje. Man tai buvo ir vis dar yra įdomu.
Taigi keturis mėnesius lofte rengdavome moterų susitikimus apie tai, ko norime. Ir kartais žmonės išeidavo, bet po truputį aiškėjo mano filmo pagrindinės veikėjos – moterys, kurios tikrai domėjosi mano filmu ir norėjo jame vaidinti. Adelė iš radijo „Ragazza“ filme – mano sena draugė. Ją pažinojau iš pankų scenos. Su Honey susipažinau per moterį, kurią sutikau gėjų klube. Ji akimirksniu susidomėjo filmu, save vadino dainuojančia evangeliste ir niekada anksčiau nebuvo vaidinusi filme. Kitą savo veikėją sutikau sporto klube žaidžiant krepšinį.
Visada dirbau su trimis savo draugėmis redaktorėmis, kurias pažinojau iš meno pasaulio. Tai Kathryn Bigelow, Becky Johnston ir Pat Murphy. Beje, Becky neseniai parašė scenarijų filmui „Gucci mados namai“, kaip ir „Potvynių princas“ ar „Septyneri metai Tibete“. Tačiau, kol kūriau „Gimusios liepsnose“, ji su Kathryn persikėlė gyventi į Los Andželą. Tik iš Airijos kilusi Pat Murphy su manimi liko dirbti visus penkerius metus. Ji yra surežisavusi filmą „Maeve“ ir keletą kitų nuostabių filmų. Taigi iš tikrųjų klausimas buvo, kas turėjo kantrybės išlikti iki galo, kol filmavimai ir montavimas buvo baigti.
Privalau paminėti ir Florence (Flo) Kennedy. Neįsivaizduoju, kodėl Flo sutiko prisijungti prie šios nedidelės mūsų moterų grupės, kai ši paprašė jos dalyvauti filme. Ji tapo savotiška matriarche ir filmo patarėja, pasiūlė įvairių filmo scenarijaus sprendimų.
 |
| Kadras iš filmo „Gimusios liepsnose“ |
Kaip minėjau, kiekvieną kartą turėdama 200 dolerių nufilmuodavau sceną ir tada visą laiką montuodavau. Kartais tai užtrukdavo aštuonias valandas per dieną. Norėjau atrasti filmo ritmą, todėl buvo labai svarbu, kaip filmuotą medžiagą integruoti į filmą. Kartais įterpdavau jau rastos filmuotos medžiagos kadrus. Pavyzdžiui, vienos demonstracijos gatvėse būdavo tikros ir tik pridėdavau savo aktorius, bet kartais tai buvo netikros demonstracijos ir prie jų prisijungdavo tikri žmonės. Todėl tai fikcijos ir dokumentikos technikų mišinys.
– Filme „Gimusios liepsnose“ veiksmas vyksta socialdemokratinėse Jungtinėse Amerikos Valstijose. Valdžią perėmė socialinė darbo partija, tačiau moterų problemos, tokios kaip seksualinis priekabiavimas, smurtas dėl lyties, seksizmas, lyčių diskriminacija, vis dar neišspręstos. Tai man šiek tiek priminė Sovietų Sąjungą, kur moters klausimas buvo paskelbtas išspręstu ir lyčių lygybė neva buvo įtvirtinta, bet visi su seksualiniu priekabiavimu, seksistinėmis pažiūromis ir nevienoda namų ruošos darbų našta susiję klausimai buvo palikti paraštėse ir nuolat ignoruojami sovietinės valdžios. Kaip jums kilo mintis filme pavaizduoti socialdemokratiją?
– Sumanymas filmuoti „Gimusias liepsnose“ gimė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Reiganas dar nebuvo prezidentas, bet tai buvo visiškai nesvarbu, nes tai labai niujorkietiškas filmas. Su Niujorku tuo metu buvo elgiamasi taip, lyg tai būtų atskira šalis. Žinote, abortas buvo legalus po bylos Roe prieš Wadeʼą, todėl jis buvo lengvai prieinamas. Buvo ir kitų gerų dalykų, tačiau daug socialinių paslaugų mums buvo nepasiekiamos. Miesto centras man tapo filmavimo aikštele. Išsikėliau klausimą: koks būtų gyvenimas šioje šalyje, jei joje veiktų kitokia socialinė sistema? JAV kairieji tuo metu daug kalbėjo apie socialdemokratiją. O jeigu mano filme būtų įvesta socialdemokratija ir vis dėlto, kaip mano skaitytuose tekstuose, moterys būtų traktuojamos kaip antraeilės pilietės? Ir tada paklausiau, kas tokiu atveju būtų skriaudžiamiausias. Buvau įsitikinusi, kad tai būtų queer moterys. Tada neturėjome tokio žodžio. Nevartojome žodžio „queer“. Taip pat maniau, kad juodaodės arba spalvotosios moterys būtų labiausiai paveiktos. Tada dar nebuvo ir termino „intersekcionalumas“, bet to siekiau nežinodama šio žodžio, nes taip pat galvojau apie klasių sistemą. Taigi filmo sumanymą pradėjau nuo idėjos, kad veiksmas vyks praėjus 20 metų po socialdemokratinės kultūrinės revoliucijos. Pavadinau revoliuciją kultūrine, kad šiek tiek viską sušvelninčiau, nes tikrai galvojau, kas būtų realu tokioje kapitalistinėje šalyje kaip JAV. Apie komunistinę revoliuciją būtų net neįmanoma pagalvoti, visai kitaip yra su socialdemokratine sistema. Juk visada šioje šalyje, kai kas nors pasiūlo kažką panašaus, net priartėjus prie to, ką turi Kanada, visi rėkia, kad tai socializmas. Taigi pamaniau – pradėkime nuo to.
– „Pergrupavimas“ (1976), „Gimusios liepsnose“ (1983) ir „Dirbančios merginos“ (1986) neseniai vėl sulaukė pripažinimo. Jūsų filmai buvo restauruoti ir parodyti tarptautiniuose festivaliuose, taip pat jie buvo įtraukti į kino klasikos „Criterion“ kolekciją. Visai neseniai žiūrėjau jūsų pokalbį su Bette Gordon apie filmą „Dirbančios merginos“, kur teigiate, kad jūsų filmai tuo metu pažeidė taisykles, bet šiandien jie taip pat jas pažeidžia. Kaip manote, kodėl jūsų filmai šiandien vis dar svarbūs ir aktualūs, nes, kaip pati sakėte, manėte, kad filme „Gimusios liepsnose“ vaizduojamos problemos jau bus išspręstos, bet taip nėra, ar ne? Ar galėtumėte paminėti, kaip filmą priėmė publika 1983-iaisiais, kai jis buvo išleistas?
– Nemaniau, kad „Gimusios liepsnose“ šiandien dar bus aktualus. Iš tikrųjų galvojau, kad problemos, susijusios su moterimis, bus išspręstos. Visi gausime vienodą atlyginimą ir nebus puolama pasirinkimo laisvė dėl aborto, kad turėsime prezidentę moterį. Jūs turėjote prezidentę moterį, o mes dar neturėjome per visus šiuos metus. Įsivaizduokite, kad kai kurių pietinių Jungtinių Amerikos Valstijų politikai vis dar mano, jog moterų neįmanoma išprievartauti. Štai toks atsilikęs vyrų mąstymas mano šalyje. Kas vis dėlto pasisuko į gera per pastaruosius dešimtmečius, tai išsiplėtė seksualumo ir lyčių tyrinėjimo laukas. Tikiu, kad kai kurios filmo „Gimusios liepsnose“ moterys būtų pasikeitusios lytį, bet tada tai buvo neįmanoma. Taigi bėgant metams buvo keli teigiami dalykai. Visgi manau, kad daugelyje kitų sričių judama atgal.
Dėl judėjime „Occupy Wall Street“ dalyvavusios jaunesnės kartos grįžo ir filmo „Gimusios liepsnose“ aktualumas. Kai filmas pasirodė pirmą kartą, jis buvo vertinamas kaip mažo biudžeto nepriklausomas avangardinis kūrinys ir, manau, daug jaunesnių žmonių tuo metu, ypač vyrų, sunkiai galėjo tapatintis su filmo veikėjomis. Mažai kam jos buvo įdomios.
– Labai smalsu išgirsti jūsų nuomonę apie antrosios bangos feminizmą, dar vadinamą Vakarų baltųjų vidurinės klasės feminizmu. Ar tiesa, kad „Gimusios liepsnose“ yra vienos politinės linijos feminizmo, kaip ir liberaliojo feminizmo, kritika? Kokius dar klausimus bandė kelti jūsų filmas?
– „Gimusios liepsnose“ buvo absoliuti antrosios bangos feminizmo, ir tai, kad jis atstovavo daugiausiai baltąsias vidurinės klasės moteris, kritika. Feminizmas tuo metu tikrai atrodė monolitinis. Esu įsitikinusi, kad tuometė feminizmo ikona Gloria Steinem padarė šaliai daug gero įvairiose srityse, bet tuomet, kai norėjo pritraukti moterų iš pietinių Jungtinių Amerikos Valstijų, reikėjo pasikviesti Flo Kennedy, kuri kaip minėjau, vaidino mano filme.
Dar palyginti neseniai buvo atskleista, kaip blogai baltosios feministės elgėsi su juodaodėmis nuo pat sufražisčių laikų, nes paliko juodaodes ir jų keliamas problemas nuošalyje. Ne veltui juodaodės vengia vadintis feministėmis. Taigi norėjau, kad filme „Gimusios liepsnose“ atsispindėtų antrosios bangos feminizmo rasizmo politika, kuri glaudžiai susijusi su vidurinės klasės vertybėmis.
Mano filme daug pasakojama apie tai, kaip įvairios moterų grupės susiburia kovai su patriarchatu. Manau, kad daugeliui žiūrovų 1983 metų filmas „Gimusios liepsnose“ pasirodė esantis prieš vyrus. Tačiau reikia pabrėžti, kad filmas kovoja su prieš moteris nukreiptu įvairiu sisteminiu ir fiziniu smurtu.
Remdamasi filmu „Mūšis už Alžyrą“, norėjau savo filme iškelti klausimus apie politinį smurtą. Ko reikėtų, kad moterys paimtų ginklą? Lankstinukų dalijimas gatvėse, radijo ir televizijos užėmimas ir galiausiai ginklai, bet kas nutiktų po paskutinio šūvio? Akivaizdu, kad visos moterys būtų suimtos. Ir tada norėjau, kad žmonės paklaustų, ar verta. Nes iš tikrųjų netikiu, kad kapitalistinėje visuomenėje ginklo paėmimas, norint pakeisti visuomenę, veikia. Jei pažvelgsite į sausio 6-osios įvykius JAV, smurtas nepasiteisino, ir ačiū Dievui! Pirmus kartus parodžius „Gimusios liepsnose“, kai kurios moterys manė, kad tik atkartoju „Juodųjų panterų“ ar Raudonosios armijos frakcijos idėjas. Bet ne tai bandžiau daryti – aš uždaviau klausimus, o ne propagavau smurtą. Alžyro mūšyje viskas buvo kitaip, jo strategija buvo kuriama dešimtmečius. Bet tai buvo kitokia šalis. Didelėje kapitalistinėje šalyje tokia strategija, kai bandoma kovoti ginklu, neįmanoma.