Organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus” atstovė Lina Plieniūtė teigia, jog LGBTQ+ žmonėms labai svarbu, kad Seimo pavasario sesijoje būtų svarstomas Partnerystės įstatymas, tačiau viešojoje erdvėje iš kai kurių politikų kalbų girdisi tai, jog esą tam tikriems įstatymams dabar ne laikas, nes pirmiausia reikia rūpintis valstybės ir žmonių saugumu. Atsirado ir Seimo narių, siūlančių išbraukti šį klausimą iš Seimo sesijos darbų programos. „Tačiau daugeliui šalies piliečių Partnerystės įstatymas ir yra apie saugumą", - pažymi L. Plieniūtė.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Ji teigė, kad „Mamos už LGBTQ+ vaikus” organizacija sunerimusi dėl bandymų sustabdyti Partnerystės įstatymo svarstymą ir priėmimą Seime. Dėl to trečiadienį Seimo nariams buvo išsiųstas kreipimasis.
Žemiau pateikiamas visas kreipimosi turinys:
„Karas Ukrainoje atskleidė ideologinių nuostatų pasiskirstymą. Visiškai neseniai Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Kirilas atskleidė „tikrąsias” Donbase vykstančio konflikto (taip apibūdinama Rusijos invazija į Ukrainą) priežastis – gėjų paradus, kurie, anot jo, yra Vakarų pasaulio, siekiančio pasaulio valdžios, lojalumo „testas”, kurį turi išlaikyti visi norintieji tapti šio pasaulio dalimi.
Lietuva jau seniai yra Vakarų pasaulio dalis. Tačiau Europos Sąjungoje esame likę vieni iš paskutiniųjų, kur LGBTQ+ žmonių teisių negina jokie įstatymai. Šiuo požiūriu esame šalia tokių valstybių, kaip Bulgarija, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Latvija. Likusiose 21-oje ES valstybėse LGBTQ+ bendruomenei priklausantys asmenys nėra laikomi antrarūšiais, gali įregistruoti civilinę sąjungą arba registruotą partnerystę.
Prieš daugiau nei 200 metų (1791 m.) Prancūzija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, kurioje homoseksualūs santykiai buvo dekriminalizuoti. Dar po 100 metų dekriminalizavimo banga nusirito per Europą, tačiau Lietuvą ši banga pasiekė tik 1993 metais, spaudžiant tarptautinei bendruomenei.
Praėjo jau 32 metai nuo tos dienos, kai Pasaulio Sveikatos Organizacija patvirtino Tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-10, kurioje homoseksualumo kaip sutrikimo nebeliko, tačiau Lietuva, padariusi pirmąjį žingsnį 1993 metais, vis dar trypčioja vietoje.
Dar 2000 m. liepos 18 d. įsigaliojusiame Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo, įgyvendinimo įstatyme atsirado sąvoka „Partnerytė”. Tuo pačiu įstatymu buvo pavesta Vyriausybei iki 2002 m. sausio 1 d. parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą. Šiuo klausimu ir vėl trypčiojimas vietoje.
Iš Europos Žmogaus Teisės Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijos matyti, kad Europos Tarybos valstybėms narėms kyla pareiga apsaugoti vienos lyties asmenų šeimos gyvenimą. Atvejai, kai registruota partnerystė teisinėje bazėje yra numatyta tik tarp skirtingos lyties partnerių, EŽTT laikytini kaip diskriminaciniai seksualinės orientacijos pagrindu.
Tyrimai, atlikti Europos Sąjungos 2019 metais atskleidė, kad Lietuvoje net 86 proc. LGBTQ+ žmonių beveik niekam nėra prisipažinę apie savo seksualinę orientaciją ir tik 4 proc. jų neslepia savo seksualinės orientacijos. Šie skaičiai rodo, kad mes net negalime įvertinti tikrosios LGBTQ+ žmonių padėties, negalime suprasti, kiek žmonių gyvena ne savo gyvenimus, gyvena slėpdamiesi, patirdami ne tik diskriminaciją, patyčias, bet ir realų smurtą.
Lietuva vis dar užima pirmaujančias pozicijas pasaulyje savižudybių skaičiumi, ir dalis šios liūdnos statistikos yra nebejotinai susijusi su visuomenėje vis dar klestinčia homofobija LGBTQ+ bendruomenės narių atžvilgiu.
Mes, LGBTQ+ žmonių artimieji, matome, kiek daug žmonių palaiko mūsų vaikus, kiek daug patys tėvai stengiasi daryti, kad jų vaikams būtų saugu gyventi mūsų šalyje.
Mes nenorime, kad mūsų vaikai emigruotų. Mes nenorime, kad mūsų vaikai jaustųsi antrarūšiais, nesuprastais ir nepriimtais.
Todėl labai prašome jūsų, politikų, už kuriuos balsavome ir mes, LGBTQ+ žmonių artimieji, parodyti politinę lyderystę ir išspręsti šį, daugiau nei 30 metų „užstrigusį” klausimą.
Mūsų vaikai nenusipelnė patyčių. Mūsų vaikai nenusipelnė diskriminacijos. Šiais sudėtingais laikais, karo akivaizdoje, kovoti prieš savus ar ignoruoti žmogaus teises yra per didelė prabanga.“