Gerbiami Seimo nariai, skausmingai išgyvenu dėl visų mano rate esančių draugų, priklausančių LGBT bendruomenei, bei kitų jos narių, kurių nepažįstu. Nes aš juos girdžiu, jaučiu, matau jų gyvenimus iš arti. Tai, kaip jie dabar jaučiasi mūsų valstybėje yra nepelnytas pažeminimas jų žmogiškajam orumui. Tai sunkiai protu suvokiama.
 |
| Eglė Kašėtienė | LGL/Augusto Didžgalvio nuotr. |
Eglė Kašėtienė
kultūros istorikė ir antropologė, etnografė, folkloro atlikėja
Tai, jog šie žmonės man atsiskleidė, priimu kaip ženklą, kad esu pakankamai tolerantiška ir nebijau to parodyti, moku sukurti saugią erdvę žmonėms būti tikrais. Kiekvienas atsiskleidimas man yra kaip dovana. Suprantu, kad gebu sukurti pasitikėjimo jausmą tiems, kurie labiausiai nepasitiki kitais, kurie jaučiasi ypač pažeidžiami.
Negaliu įsivaizduoti, kaip galėčiau nugyventi bent savaitę taip, kaip Lietuvoje šiandien gyvena homoseksualios poros. Jos gyvena dvigubus gyvenimus – vieną realų, tačiau tarsi nelegalų, smerktiną, todėl slaptą, o kitą – sufantazuotą pasaką apie save, kurią turi sekti visiems, galintiems pasmerkti, išsižadėti, atleisti iš darbo. Man dvigubas gyvenimas primena sovietmetį, kuomet mūsų tėvai, seneliai mokėjo viešumoje kalbėti viena, o tik namuose, kalbėdami patyliukais ir užsitraukę užuolaidas, galėjo būti savimi, kalbėti tai, ką iš tiesų jaučia, ką mano, kam pritaria ir kam ne.
Jei mūsų vyresnioji visuomenės dalis vis dar negali išsveikti nuo sovietmečiu suformuoto požiūrio į homoseksualius asmenis, žinoma, galime laukti, kol užaugs nauja karta. Bet kol ji užaugs, žmonės, kuriems partnerystės įstatymo reikėjo jau prieš 30 metų, kuriems jo reikėjo vakar, ir reikia dabar, gali šio pokyčio ir nebesulaukti.
 |
| Eglė Kašėtienė | Manto Repečkos nuotr. |
Aš visa širdimi noriu, kad mano LGBT bičiuliai, sukūrę darnius ilgamečius santykius ir JAU SENIAI GYVENANTYS ŠEIMOSE, pagaliau galėtų išeiti iš „kambariokų“ statuso. Ir teisiškai, ir moraliai. Nes jis žemina. Aš viliuosi, kad jie per savo likusius gyvenimų metus galės atšokti ir savo pačių vestuves – ne tik draugų. Bet bent minimaliausią pokytį – partnerystę – jūs galite jiems suteikti jau dabar!
Vis tenka išgirsti, kad partnerystei ateis laikas, kuomet „visuomenė bus pasiruošusi“. Kad dabar per anksti. Pabandykite tai pasakyti jau per keturiasdešimtį metų šeimoje gyvenantiems vyrams. Jie sensta. Atgulimai į ligonines vis dažnėja. Visą gyvenimą besirūpinę vienas kitu, institucijų akimis – jie nėra nei pora, nei šeima. Jie – du niekuo tarpusavyje nesusiję vyrai išskyrus tai, kad sutampa abiejų gyvenamųjų vietų deklaracijų adresai. Turbūt nesunku įsivaizduoti, kokį nerimą ir bejėgystę išgyvena vyras, žinodamas, kad negali ligoninėje aplankyti savo brangiausio žmogaus ar, esant kritinei situacijai, priimti sprendimų dėl jo sveikatos.
Lietuva prarado per daug talentingų žmonių tik dėl to, kad esama situacija Lietuvoje juos privertė jaustis išsigimėliais, nevertais gyventi tikro gyvenimo. Dalis emigravo, o dalis pasirinko nebegyventi. Jų gyvenimai Lietuvoje buvo baimė, baimė ir darkart baimė. Baimė būti savimi, baimė pasakyti net artimiausiems žmonėms. Baimė, net išdrįsus pripažinti savo homoseksualumą, kurti santykius. O juos sukūrus, nuolatinis tokių santykių slėpimas. Netikrų istorijų apie save kūrimas. Kasdienis kvestionavimas bendraujant su žmonėmis – ar aš čia galiu būti savimi, ar turėčiau ir toliau tęsti to netikro „aš“ pasaką?
 |
| Partnerystės įstatymo palaikymo akcija prie Seimo | LGL/Augusto Didžgalvio nuotr. |
Šiandien pabandžiau įsivaizduoti, kaip mano gyvenimas apkarstų, jei visuomenė taip smerktų mano santykius su vyru.
Mes turėtume save kasdien cenzūruoti, nuolat apsimesti vienišais (bešeimiais), girdėti giminaičių nerimus, kad nesukuriame šeimų, tiesiog žeminti save kasdien. Jei norėtume romantiškai pasivaikščioti po miestą, kuriame gyvename, galėtume tą daryti nebent paryčiais, kuomet miestas tuščias – tada iš tikro galėtume būti savimi. Pasibučiuoti. Susikibti rankomis. Pasidalinti viena bandele. Aš nefantazuoju. Tai mano artimų bičiulių gyvenimas. Ir tai tik moralinė tokio gyvenimo pusė, o kur dar teisinė?
Partnerystės įstatymo priėmimas yra pats mažiausias žingsnelis, kurį galima žengti gerovės link. Jis išspręs ne tik daugybę teisinių problemų homoseksualioms poroms, tačiau padės ir likusiai visuomenei jų egzistavimą priimti kaip faktą, kaip normalų reiškinį. Ne kaip kažką, ką galima smerkti, niekinti, tyčiotis ar laikyti antrarūšiais ar ligotais žmonėmis, bet kaip lygiavertę mūsų visuomenės dalį, kurios santykius taip pat saugo įstatymas. Tai be galo svarbu!
Jei jūsų vis dar neįtikinau, ir jums mintyse tebesisuka „bet Lietuvoje tradicinė šeima“, tik pridursiu, kad aš ESU tradicijų puoselėtoja. Einu vyr. specialistės etnografės pareigas Varėnos kultūros centre, visą gyvenimą dainuoju, o dabar ir tyrinėju liaudies dainas, kuriu projektus, skirtus mūsų krašto tradicijų, nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimui, tęstinumui ir sklaidai.
Su manimi liaudies dainas dainuoja, tradicinius šokius šoka ar senųjų amatų gaivinimu užsiima ir LGBT bendruomenei priklausantys žmonės, kurie nėra atsiskleidę viešai, kurie vis dar gyvena tuos dvigubus gyvenimus, kaip man bebūtų liūdna.
Todėl negaliu pakęsti, kuomet žodis „tradicija“ pasirenkamas kaip priešprieša pagarbai visiems žmonėms, kuomet „mūsų tradicijos ir papročiai“ priešinamos su „supuvusiais Vakarais“...
Mūsų tradicija nėra neapykantos ar niekinimo tradicija. Neapykanta kitokiam ir jo likvidavimas iš visuomenės arba nepakeliamų sąlygų jam gyventi sukūrimas yra totalitarinių režimų bruožas.
Homoseksualių santykių kriminalizavimas, gėjų sutapatinimo su pedofilais ir daugybė kitų žiauraus elgesio su šia visuomenės grupe apraiškų SSRS buvo įteisinta būtent J. Stalino, vos jam atėjus į valdžią. Taigi puoselėdami tokias tradicijas, mes negalime savęs vadinti nepriklausomos ir laisvos Lietuvos piliečiais.
Atrodo, sugebėjome išsikovoti laisvę, palikti SSRS, įstoti į ES. Nesuprantu, kodėl vis dar yra norinčių tęsti sovietų tradicijas diskriminacine prasme, jas įvardinant „lietuviškomis vertybėmis, tradicinės šeimos modeliu?“ Turbūt tik dėl to, kad nesuvokiame, jog šito „normalumo“ mus išmokė palyginti labai neseniai.
Aš rašau šį laišką ne todėl, kad neturiu ką veikti. Rašau, nes man labai skauda dėl man artimų žmonių, kuriems partnerystės įstatymas gyvenimus palengvintų nors šiek tiek. Man skauda, nes jaučiuosi privilegijuota. Dėl to, kad turiu tas garantijas, kurių neturi jie. Dėl to, kad skirtingai nei jie, turiu laisvę būti savimi ir gyventi oriai.
Šio įstatymo žmonės laukė, išgyveno visus Šeimų maršų cirkus, vėl laukė ir staiga sužinojo, jog užregistruotas balsavimas dėl šio įstatymo išbraukimo iš darbotvarkės. Visa A. Širinskienės argumentacija yra juokinga, o ir pats poelgis yra apgailėtinas, nedovanotinas.
Kurkime tokią Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi visiems jos gyventojams, kurioje galiotų lygiateisiškumo principai.
Šiandien, vykstant Rusijos pradėtam karui Ukrainoje – karui tarp totalitarizmo ir demokratijos, karui tarp civilizacijų, tarp vertybinių politikų, tarp požiūrio į individo laisvę, kviečiu jus pasirinkti laisvės kelią. Ir pabrėžiu, laisvė nėra baigtinis procesas. Ta laisvė, kurią iškovojome 1990 m., dar tikrai turi kur skleistis!
Tegul Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina!
Labai prašau jūsų:
Kovo 22 d. balsuoti PRIEŠ partnerystės įstatymo išbraukimą iš Seimo darbotvarkės;
Būtinai dalyvauti ir balsuoti UŽ partnerystės įstatymo priėmimą, kai ateis Ta diena.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net