Naratyvas, raginantis nepriešinti visuomenės partnerystės tema karo metu, yra visokeriopai keistas.
 |
| Seimas | Seimo kanceliarijos/O. Posaškovos nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Sveikos demokratinės visuomenės, bent teoriškai, turėtų sugebėti diskutuoti politiniais klausimais ir jais turėtų nevienodas nuomones nesuskaldant visuomenės taip, kad tai kažkaip pakenktų rimčiai.
Iš to plaukia natūralus klausimas: kas tada yra tie, kurie taip neracionaliai ir emociškai reaguoja į šį politinį klausimą, kad galėtų Lietuvą kažkaip destabilizuoti?
LGBTQ+ žmonės atsakymą, deja, žino. Jie ramiai, ištisus dešimtmečius prašė teisių į taikų susirinkimą, teisių į santykių įteisinimą, apsaugos nuo diskriminacijos, pagarbos, orumo per diskusijas, taikius protestus, kompromisus.
O neracionaliai, emociškai, ir destruktyviai dažniau skambėdavo pareiškimai apie „iškrypėlius“, egzistencines ar nacionalines grėsmes, grėsmes šeimai, laisvai besiliejantys įžeidimai, prašymai cenzūruoti eitynes, diskusijas, išvaikyti Seimą vien už svarstymą ir t.t.
Tad prašymas „neskaldyti“ visuomenės turbūt daugiau pasako apie kai kurias anti-LGBTQ+ partijas ir politikus: galbūt jie nesugeba ramiai diskutuoti tema, kurios sprendimas net nepakeistų jų rinkėjų šeimų realybės? Ir kodėl atsakomybė neskaldyti krenta ne jiems, o, eilinį kartą, LGBTQ+ žmonėms?
Svarbu tik prisiminti, kad tai - amžinas argumentas. Visada randama priežastis „rimčiai“, t.y. klausimo cenzūrai. Jei ne karas, tai pandemija. Jei ne pandemija, tai būtų infliacija, biudžeto svarstymas, o gal net vykstančios renovacijos Kauno ar kito miesto centre.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net