Nesunku suprasti, kodėl tradicinių šeimų gynėjai partnerystę, LGBTIQA+ bendruomenės lygias teises, Stambulo konvenciją ir kitas užaštrintas temas vadina grėsmėmis. Kai girdime šeimą sakant, kad jos egzistavimui kyla pavojus, tikėtina, kad girdime tiesą. Lietuvoje išsiskiria daugiau nei pusė susituokusių porų (2019 m. – 54 proc.), todėl naivu būtų sakyti, kad grėsmių nėra. Tačiau kol įvairūs institutai, judėjimai, politikai ir veikėjai kraunasi iš šių temų populiarumo kapitalą ir stiprina savo pozicijas, badydami pirštu į išgalvotas grėsmes, tikrieji tradicinių šeimų priešai lieka ne tik garsiai neįvardyti, bet ir toliau jas griauna.
 |
| Partnerystės įstatymo palaikymo akcija | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
Jūratė Griškėnaitė
vertėja
Niekas taip nesuvienija kaip priešas. Bendros grėsmės akivaizdoje žmonės susitelkia, kuriam laikui pamiršdami įvairias asmenines problemas, nuoskaudas ir nesutarimus. Šį reiškinį tyrinėjantys mokslininkai, pvz. J. K. Bosson et al. (2006 m.), pastebėjo, kad neigiamas požiūris į kitus sutelkia jį turinčių žmonių grupę gerokai veiksmingiau ir stipriau, nei teigiamas. Kitais žodžiais tariant, neapykanta bendram priešui suklijuoja tvirčiau nei meilė kažkam ar tolerancija.
Kai šeimoje yra giluminių problemų, kurias išspręsti nėra paprasta, į bendrą išorinį priešą sutelktas dėmesys gali kuriam laikui tapti išsigelbėjimu. Gerokai lengviau kaltę suversti kažkokioms išorinėms jėgoms ir išgalvotiems priešams, nei atidžiai pažvelgti į save, pripažinti savo netobulumą bei nesugebėjimą ir net nenorą spręsti pačių rankomis sukurtas vidines šeimos problemas. Normalu vengti to, kas yra nemalonu. Be to, yra gerokai paprasčiau su kuo nors kovoti, taigi įsivaizduoti save gebant kažką valdyti, daryti, paveikti, nei pripažinti, kad pasaulyje daugybė įvykių yra mums nepavaldūs, atsitiktiniai, o meilė kartais baigiasi ir to niekaip nepakeisi. Deja, šeimai pamojavus maršuose vėliavomis, vidinės problemos ir neišdailinta tikrovė tyliai laukia jos sugrįžtančios namo.
Todėl šeimoms tikrai reikia pagalbos. Visoms ir kiekvienai, kurios yra pasiruošusios dėti pastangas, kad išliktų kartu. Deja, mūsų šalyje gauti tokios pagalbos, t. y., kokybiškas šeimų terapijos paslaugas – misija sunkiai įmanoma net susimokant iš savo kišenės. Galbūt Seimo nariai galėtų padėti šeimoms radę būdą užtikrinti tokios pagalbos teikimą?
O vengimas išspręsti įsisenėjusias visuomenės problemas, šiuo atveju – atsisakymas priimti ir net noras nesvarstyti Partnerystės įstatymo, siekis šį klausimą aštrinti ir taip rinkti sau populiarumo taškus, kenkia ne tik su šiomis problemomis susiduriančiai visuomenės daliai, bet ir tradicinėmis vadinamoms šeimoms, kurių dėmesys nukreipiamas į išgalvotus išorinius priešus vietoje to, kad būtų skiriamas tikrosioms – vidinėms – šeimos suirimo priežastims.
Neteisingumas visuomenėje yra kaip įkaltas pleištas. Galima apsimesti, kad jo nėra, galima jį nudažyti kokia tik nori spalva ir kaltinti kokiais tik nori nebūtais dalykais, bet nuo to neteisingumas niekur nepradings ir niekuo kitu netaps. Norint šiuo klausimu visuomenę suvienyti, pirmiausia būtina tokį neteisingumą pašalinti. Tik tuomet įmanoma tikėtis, kad ištraukto pleišto vietoje likusi atvira žaizda pradės gyti ir kažkada suaugs.
Todėl Partnerystės įstatymas privalo būti priimtas nedelsiant. Tai svarbu kiekvienam iš mūsų.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net