Kadangi jau visi kalba apie Maskvos patriarcho Kirilo pamokslą, leiskit ir man pasisakyti. Aš iš esmės sutinku su daugeliu nuomonių, kurios jau buvo išsakytos: kad šis pamokslas, kuriame LGBTQ paradai (dar vadinami Pride - pasididžiavimo eisenomis) tampa absoliučiu nuodėmingumo ir priešiškumo Rusijos vertybėms ženklu, yra itin bauginantys LGBTQ+ bendruomenei; kad tai dar kartą parodo, kiek giliai yra persipynę valstybės ir bažnyčios saitai Rusijoje. Tačiau mano nuomone yra vienas svarbus aspektas, kurį daugelis praleidžia.
 |
| Vladimiras Putinas ir Kirilas | Mihail Mettsel/TASS nuotr. |
Gražina Bielousova
redakcija@jarmo.net
Jeigu atidžiai paanalizuosime patriarcho kalbą, pamatysime, kad iš esmės šis karas jam yra ne tiek fizinė kova, kiek dvasinė. Tai apokaliptinė kova tarp gėrio ir blogio, tarp Dievo ir šėtono. Rusija, be abejo, atstovauja Dievui ir gėriui; Vakarai - blogiui. Ukraina, ir ypatingai Donbasas atsiduria gėrio ir blogio sankirtoje; jie yra verčiami dalyvauti tame, ką sąmoningai supranta kaip blogį ir nuodėmę.
Ir čia labai svarbus momentas yra tai, kad patriarchas Kirilas žaidžia žodžiu Pride - išdidumas, pasididžiavimas. Tiek ortodoksų, tiek katalikų tikėjime (daugiau katalikų, bet ortodoksai irgi naudoja šią sąvoką) išdidumas arba puikybė yra pati didžiausia nuodėmė, iš kurios kyla visos kitos - godumas, pavydas, rūstybė, gašlumas, rajumas ir tingumas. Tad šiame pamoksle „gėjų paradai“ neatsitiktinai atsiduria ir Vakarų godumo, vartotojiškumo kontekste, na ir gašlumas, aišku, yra būtinas priedas.
Skirtingai nei katalikų teologijoje, ortodoksai neakcentuoja nuodėmės mirtingumo; jie daugiau supranta nuodėmę kaip vidinę ligą, kuri išgydoma atsivertimu ir atgaila. Tad nenuostabu, kad patriarchas Kirilas šį pamokslą sakė būtent Atleidimo sekmadienį, kuriuo prasideda ortodoksų Gavėnia. Pamoksle jis užsimena apie poreikį atleisti, tačiau atleidimas prasideda nuo atsigręžimo į Dievą ir atgailos. Tam tikra prasme, atleidimo ir atgailos šiuo atveju reikia Ukrainai, jau nekalbant apie Vakarus. Tačiau Ukraina neatgailauja, o gręžiasi nuo dvasinių vertybių.
 |
| Gražina Bielousova | Asmeninio archyvo nuotr. |
Tad karas, kuris vyksta yra pirmiausia karas už Ukrainos - ir Rusijos bei Baltarusijos sielą. Karo išvakarėse, vasario 23 d. sakytame pamoksle Tėvynės gynėjų dienos proga, jis užsiminė apie „dalykus, kurie vyksta prie Rusijos sienų“ - ir tame pačiame pamoksle sugretino meilę Tėvynei, kai didžiausią vidinę jėgą, gyvenančią žmogaus širdyje, ir Bažnyčią, kuri puoselėja žmonių širdis ir ruošia juos taip, kad šie galėtų pasiaukoti vardan tėvynės. Tokiomis progomis, kai minimi už šalių laisvę kritę gynėjai, ypač, kai šalyje persipina bažnyčia ir valstybė, tokios kalbos yra gan įprastos. Neįprasta yra tai, kad nepraėjus nė parai po pamokslo, Rusija įsiveržė ir pradėjo karą Ukrainoje.
Ką gi bandau pasakyti? O gi tai, kad analizuodami šį karą negalime pamiršti, kad nepaisant to, kaip atskiri ortodoksų kunigai jį traktuoja, iš svarbiausių šalies šventikų girdime, kad šis karas yra šventas, dvasinis, metafizinis. Mirti tokiame kare yra ne tai kad garbinga ir prasminga, bet tai yra ir dvasinė auka. Paaukoti savo vaikus, vyrus, brolius tokiame kare yra pačiai ar pačiam pasiaukoti dvasiškai. Ypač tada, kai tokia žinia sutampa su Gavėnios laikotarpiu, kuris kviečia pasninkauti, atsižadėti savęs, atsigręžti į dvasines vertybes toks raginimas tampa itin stiprus. (beje, ne visi Rusijos šventikai pritaria karui, beveik trys šimtai jų pasirašė laišką, raginantį nutraukti karą; tačiau jų balsai prieš daugumą reiškia labai nedaug).
Iš dalies, todėl ir nesutinku, su manančiais, kad Putiną reikia nušauti ar kaip kitaip susidoroti su juo va dabar. Žinokit, jei padėtų, aš turbūt ir pati prie operacijos prisidėčiau. Bet jei taip nutiktų, jis taptų šventuoju, kankiniu, Vakarų auka – ir tada jau patys galit numanyt, kas būtų.
Tokiame kare nėra svarbios žmonių gyvybės. Tokiame kare Putinas realiai tampa šventuoju - ir netgi yra mąstančių, kad pats Rusijos vadovas save būtent taip ir mato, kaip dvasinį ir politinį Rusijos atstatytoją, beveik mesiją. Manyčiau, kad jis save lygina netgi su šventuoju Vladimiru, kuris atnešė ortodoksiškąją krikščionybę į Kyjivą 988 m. ir nuo ten prasidėjo slaviškoji krikščionija. Tai paaiškina, bent iš dalies, kodėl Putinui taip svarbu užimti Kyjivą, ir kodėl Ukrainos patriarchas yra pirmiausia nužudytinų asmenų penketuke.
Jei įsiklausytume į paties Putino kalbas - ir aš manau, kad jis nuoširdžiai tuo tiki – jis mato save kaip tikrosios krikščionybės gynėją, o patriarchas Kirilas tokį mąstymą paremia ir palaimina. Putinas ne kartą kaltino Vakarus nusigręžus nuo tikrųjų, krikščioniškų vertybių. Todėl nenuostabu, kad ir visokių šeimamaršininkų kišenių siūlai driekiasi link Maskvos. Mano nuomone, Putinas mano, kad jis atkuria Šventąją Rusią - tai teologinė -politinė samprata, kad Rusija, Ukraina, ir Baltarusija kartu paėmus, apjungtos vieno tikėjimo, taps Dievo karalyste žemėje. Kai kuriems ortodoksų teologams tai daugiau yra gyvenimo būdas ir dvasinė realybė; kitiems - tai politinė realybė, kuri šiandien yra įgyvendinama.
Kitas svarbus momentas yra ir tai, kad Rusija mato save kaip „trečiąją Romą“ – tikrojo tikėjimo sostinę. Pirmoji Roma buvo Romos imperijos sostinė, kuri vėliau persikėlė į Antrąją Romą, Konstantinopolį, ir dabar „reziduoja“ Maskvoje. Šios doktrinos, suformuluotos 15-16 a., dalis yra ir tai, kad Maskvos kunigaikštis turi valdyti apvienytas Rytų slavų žemes (o jei galima, tai ir daugiau). Be abejo, tokiam tikslui priešinasi Vakarai, kurie dabar, remdami Ukrainą, kišasi į dvasinius dalykus.
Nenoriu nuvertinti Maskvos imperializmo ir Putino politinių tikslų. Jie labai labai svarbūs. Klausykit ir skaitykit apie juos. Tik nepamirškit, kad imperiniai tikslai dažnai yra laiminami šventikų, kurie juos mato kaip apokaliptinius tikslus.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net