Gerbiamieji Seimo nariai, rašau jums šį viešą laišką todėl, kad kaip Lietuvos pilietė, kurią jūs atstovaujate, jaučiuosi turinti pareigą kreiptis į šiuo kritiškai svarbiu visai mūsų šaliai metu.
 |
| Stalinas ir Agnė Širinskienė | Jarmo.net koliažas |
Gražina Bielousova
redakcija@jarmo.net
Šį antradienį, kovo 22 d., jūs svarstysite, ar palikti Partnerystės įstatymo svarstymą Seimo darbotvarkėje. Kitaip tariant, jūs šiuo metu, kai demokratijai visame regione kyla pavojus, spręsite, ar mes kaip tauta esame pasiruošę demokratiškai aptarti žmogaus teisių klausimus. Jūsų rankose šį ketvirtadienį bus galia spręsti, ar mes patys suksime demokratijos, ar tironijos keliu.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, kuri pateikė pasiūlymą išbraukti šį punktą iš darbotvarkės, savo poziciją motyvuoja tuo, kad esą šio klausimo svarstymas skaldo visuomenę karo akivaizdoje. Tačiau mes negalime pamiršti dėl ko vyksta šis karas. Šis karas, kurį už mus šiandien kovoja Ukraina, yra karas už demokratinius procesus, už žmogaus teises, už žmogiškumą, už taikaus abipusio dialogo galimybę. Šis karas yra už laisvę ir pilietiškumą. Mes negalime paremti Ukrainos jos kovoje už laisvę, jei patys sukame tironijos keliu.
A. Širinskienės išsakyta pozicija iš esmės atspindi antivalstybinių darinių ir asmenų, atsakingų už riaušes prie Seimo ir už tautos skaldymą, išsakytus argumentus. Jų finansiniai ir ideologiniai ryšiai su Kremliaus režimu buvo aiškiai įvardinti ir įrodyti.
 |
| G. Bielousova | Asmeninio archyvo nuotr. |
A. Širinskienės svarstymai, kad šio įstatymo svarstymas - tai tautos skaldymas, yra kaltės permetimas nuo Šeimos maršo organizatorių bei kitų pavojingų demagogų, kurie skleidžia melagingą informaciją ir dirbtinai destabilizuoja šalį, ant LGBTQ+ bendruomenės. Būtent dabar, kai Rusijos agresijos, o su ja ir itin žiaurios LGBTQ+ diskriminacijos pavojus yra kaip niekad arti, mes turime užtikrinti LGBTQ+ asmenų lygiateisiškumą A. Širinskienės bei ją palaikančių politikų apsimestinai patriotiška retorika, kaip ir bandymas pasinaudoti karu Ukrainoje suvaržyti LGBT bendruomenės teises, yra išdavikiška ir gėdinga.
Tokie suvaržymai yra ne tik proputiniškų idėjų sklaida, bet ir negebėjimas iki galo palaidoti staliniškojo palikimo. Drįstu taip teigti todėl, kad dabartinės homofobijos šaknys Lietuvoje slypi toli gražu ne krikščioniškose ar „tradicinėse“ vertybėse ir tiesose. Dauguma mūsų, balso teisę turinčių Lietuvos piliečių, ir jūsų, Seimo narių, augome formuojami ne bažnytinių tiesų ar mokymo apie lytiškumą. Mes augome aplinkoje, kuri buvo persmelkta sovietinės neapykantos LGBTQ+ asmenims, jų persekiojimo ir kriminalizavimo. Mūsų homofobija po Nepriklausomybės atgavimo gal ir pasikrikštijo katalikų bažnyčioje ar įtikėjo per dvasinį prabudimą, bet ji liko tuo, kas ir buvo iki tol – sovietinė homofobija.
Jeigu pirmosiose sovietiniuose baudžiamuosiuose kodeksuose (1922 ir 1926 m.) nebeliko nuo Petro I laikų įrašytų įstatymų, baudžiančių už homoseksualų elgesį ar translytiškumą, į valdžią atėjus Stalinui, jo asmeniniu rūpesčiu jie ten buvo grąžinti. Stalinas, palaikomas tuometinio slaptosios policijos vado G. Jagodos, kaltino homoseksualius asmenis antivalstybine veikla, šnipinėjimu priešams, fašizmu ir valstybės išdavyste. Apkaltintieji homoseksualumu beveik negalėjo apsiginti ir tūkstančiai žmonių buvo įkalinti ir ištremti į gulagus. Būtent stalinistinei ideologijai galime „padėkoti“ ir už tai, kad TSRS buvo išplatinta idėja, kad homoseksualumas yra tapatus pedofilijai. Iki šiandien daugelis žmonių Lietuvoje vis dar baiminasi to, kad jų vaikus suvilios ar ištvirkins „gėjai.
Po Stalino mirties, Chruščiovui atėjus į valdžią, situacija šiek tiek pagerėjo, nes nustota masiškai persekioti ir bausti žmones vien už įtarimus homoseksualumu. Tačiau Chruščiovo valdymo metais homoseksualumas buvo sutapatintas su moraline degradacija. Nors ir išlaisvino nemažai Stalino įkalintų žmonių, jis baiminosi, kad šie išėję iš kalėjimų, kur galėjo praktikuoti homoseksualius santykius, jais „užkrės“ visuomenę.
1960 m. išleista viena pirmųjų sovietinių knygų apie seksualumą, Josifo Hynės „Jaunuolis virsta vyru“ ragino tėvus ir globėjus būti budriems, kad homoseksualai nesuviliotų jų sūnų. Ši knyga užtvirtino tai, kaip Sovietų Sąjungoje buvo galima kalbėti apie homoseksualumą ir tokia retorika įsitvirtino taip stipriai, kad net ir tam laikotarpiui progresyvioje Janio Zalyčio 1984 m. išleistoje knygoje „Meilės vardu“ atkartojami tokie patys kaltinimai (už šią įžvalgą esu dėkinga kolegei dr. Rasai Navickaitei).
Kiek tokie plačiai paskleisti žalingi kaltinimai paveikė visuomenę galima matyti iš to, kad jau griūnant Sovietų Sąjungai, 1989 m. atliktoje apklausoje, 30 proc. Rusijos gyventojų galvojo, kad LGBTQ+ asmenis reikia „likviduoti“ ir jie buvo įvardinti kaip nekenčiamiausia žmonių grupė tarp Sovietų Sąjungos gyventojų. Mes vis dar gyvename su šiuo palikimu.
Išbraukti Partnerystės įstatymą iš darbotvarkės, uždrausti diskusiją apie LGBTQ+ bendruomenės lygiateisiškumą, nesudaryti sąlygų keisti įstatyminės bazės demokratinėmis priemonėmis yra tolygu grįžimui prie stalinistinio palikimo. Dabartinis Rusijos režimas ir V. Putinas, gyvenantys Stalino didybės vizijomis, tą labai sėkmingai daro. Ar ir mes suksime tuo pačiu keliu?
Čia dangstytis katalikiškomis vertybėmis nuneigiant Kremliaus įtaką, kaip tai dažnai daro A. Širinskienė ir kiti Seimo nariai, neišeina, nebent tie, kurie save vadina katalikais, nuneigtų dabartinio popiežiaus išsakytą poziciją. Popiežius Pranciškus I moko, kad bažnyčia turi priimti, o ne atstumti LGBTQ+ bendruomenę, ir parodyti gailestingumą, o ne pasmerkimą. Jis taip pat išsakė ir savo pritarimą tos pačios lyties asmenų partnerystei.
Jūs, kaip tautos atstovai, turite nuspręsti, kieno pusėje esate. Jūs negalite nepasirodyti salėje, susilaikyti, nebalsuoti. Jūs arba esate demokratijos pusėje, arba joje nesate.
Yra viena laisvė, viena demokratija, viena taika, ir vienas teisingumas. Jie nedalomi. Todėl LGBT teisės yra žmogaus teisės; ten, kur jos pažeidžiamos, pažeidžiamos ir kitų grupių – moterų, kitakalbių, neįgaliųjų, ne baltaodžių - teisės. Kovodami dėl LGBTQ+ bendrapiliečių lygybės aš kovoju ir dėl savo, ir dėl kitų laisvės.
Todėl šiandien prašau: apginkite mūsų visų laisvę.