Antradienio pavakare Seime priimant pavasario sesijos darbotvarkę ir aptariant Partnerystės įstatymą, tarp kolegų Seimo narių įsižiebė diskusija apie dvi XX a. tironijas – hitlerizmą ir stalinizmą, ir kaip mes jas tryliktajame Seime suprantame.
 |
| Eugenijus Gentvilas | Seimo kanceliarijos nuotr. |
Eugenijus Gentvilas
Seimo narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas
Mes nesusikalbėjome. Atrodytų, abi totalitarizmo sistemos yra vienareikšmis blogis, tačiau Seimo nariams vienas arba kitas totalitarizmas pirmiausia veikia kaip priedanga – arba pridengiant savo silpnus argumentus, arba neišsakomus slaptus polinkius.
Vienas kolega LGBT bendruomenės reikalavimus siejo su leninizmu ir stalinizmu, kita kolegė iš valstiečių pareikalavo posėdžių salėje balsavimą stebėjusius jaunus žmones „pastatyti į vietą“ – įdomu, ar tokiu pačiu stiliumi, kaip protestuotojus prie Kremliaus „į vietą“ pastato omonas?
 |
Ligita Girskienė | Seimo kanceliarijos/O.Posaškovos nuotr. |
Dar įdomiau, kokią reakciją tarp valstiečių kolegų sukėlė Laisvės partijos frakcijos nario profesoriaus Artūro Žukausko retoriškai ištarta frazė – nacistinės Vokietijos šūkis.
Dainius Gaižauskas kelis kartus pasibaisėjo, kad Seimo salėje buvo ištartas „fašistinės Vokietijos lozungas“. Todėl jis teigė, kad po tokių valdančiųjų atstovo žodžių pritarimas sesijos darbotvarkei padarytų „gėdą prieš visą Europą ir ypač ukrainiečius“, nes į darbotvarkę įtrauktas ir Partnerystės įstatymo projektas.
Agnė Širinskienė po balsavimo, kuriuo atmetėme jos siūlymą, baisėjosi: „Man iš tikrųjų labai kraupiai skamba, kada cituojamas Hitleris plenarinių posėdžių salėje ir dar su tokiu tonu“.
 |
| Agnė Širinskienė | Seimo kanceliarijos/O.Posaškovos nuotr. |
Kas taip išgąsdino Širinskienę ir Gaižauską? Kodėl, anot Gaižausko, posėdžių salėje nesureagavo net Emanuelis Zingeris?
Sureagavau aš, primindamas, kad fašistiniai lozungai cituojami literatūroje iliustruojant paties fašizmo prigimtį. Sureagavo kolega Andrius Navickas, sakydamas, kad kai kurie Seimo nariai, patys elgdamiesi kaip gestapininkai, „pradeda nesuprasti elementarių dalykų“.
Taigi ko nesuprato Gaižauskas ir Širinskienė?
Nuo šoninio mikrofono paaiškino pats Gaižausko kviestasis Emanuelis Zingeris: profesoriaus ištartoji frazė iš fašistinio repertuaro buvo ironija.
Peršasi liūdna išvada: jeigu valstiečiai nesupranta tokio elementaraus mokyklinio dalyko kaip ironijos retorinė figūra, jie negali suprasti ypač klastingo reiškinio kaip fašizmas. Jie negali atpažinti fašizmo, todėl yra ypač pažeidžiami. Fašizmas juos kraupiai gąsdina – ir juolab rodosi kraupesnis, jeigu pasireiškia kaip vidinis, neišreikštas ir neįsisąmonintas polinkis. Mes visi labiausiai bijome savo vidinių demonų.
 |
| Eugenijus Gentvilas | Seimo kanceliarijos nuotr. |
Savo priešmirtiniame publicistikos tekste filosofas, liberalas, bendražygis Leonidas Donskis išsakė mintį, kuri aktuali ir vakarykščių diskusijų parlamente, ir viso Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste.
2016 m. rugsėjo 12 d. Leonidas rašė: „Nepanašu, kad kas nors norėtų prikelti ir nacizmą, kuris, kad ir kaip būtų, vis dėlto patenka į besąlygiško blogio kategoriją – nesvarbu, kiek Europoje (ir pas mus, žinoma) būtų slaptų nacizmo simpatikų, besimaskuojančių kaip patriotai, konservatoriai, konservatyvūs nacionalistai ir pan.“
Savo pirmuoju teiginiu šiame sakinyje Leonidas suklydo – nacizmą su baisia jėga prikėlė Putinas. Tačiau dėl „slaptų nacizmo simpatikų“ jis buvo teisus – slaptaisiais simpatikais maskuojasi konservatyvūs nacionalistai. Ir mūsų, liberalios demokratijos šalininkų, pareiga yra juos atpažinti.
Kaip atpažinti? Vienas iš kriterijų – proaktyviai neigiama „slaptųjų simpatikų“ pozicija pasisakant prieš žmogaus teisių iniciatyvas. Būtent žmogaus teisės šiandien yra svarbiausia idėjinė fronto linija tarp dviejų civilizacijų – Europos ir putinizmo.
Apskritai Lietuvos integracija į Vakarus ir jos kultūrą yra didelė sėkmė, dėl kurios mums daug kas pavydi. Deja, integravomės dar ne visose srityse, nes, anot Leonido, mes „aukštų standartų kratėmės ir tebesikratome“. Žmogaus teisių klausimu vis dar klimpstame Rytų, arba posovietinėje, erdvėje ir neištrūkstame iš Maskvos įtakos, kurią šiandien nuo mokyklos suolo iki akademijos protų užpildė putiniška istorijos samprata.
Išsivaduoti iš šios mąstymo erdvės – tai bene paskutinė likusi pakopa iki laisvės, kurią turime kartu perlipti – kaip Lietuva, taip ir Ukraina, ir kiti panašaus likimo kraštai.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net