Vasario 7-ąją paminėta Tarptautinė Vienodo atlygio diena. Kaip ir kasmet ja simboliškai siekiama atkreipti dėmesį į moterų atlygį, kuris už tos pačios vertės darbą turėtų būti toks pats kaip ir vyrų. Nors statistikos duomenimis, atlygio atotrūkis tarp lyčių Lietuvoje kasmet mažėja, pasitempti dar yra kur. Verslo atstovių teigimu, sprendžiant atlyginimų skirtumų problemą, padėti gali ne tik politiniai sprendimai, skaidrumo skatinimas, bet ir nusistovėjusių klišių eliminavimas, rašoma pranešime spaudai
 |
| Asociatyvi Rene Ranisch/Unsplash.com nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Europoje ne paskutiniai, tačiau keičiamės lėtai
Kaip skelbia „Eurostat“ duomenys, 2020 m. Lietuvoje moterų užimtumas siekė 77 proc. ir vyrų užimtumui nusileido vos keliais procentais, o štai vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas, remiantis Statistikos departamento duomenimis, buvo 12,1 proc. Verta pastebėti, jog Europos kontekste Lietuvos situacija neatrodo labai prastai – praėjusių metų duomenimis vyrų ir moterų atlygio vidurkis ES siekė 14,1 proc., o štai kaimyninėse šalyse buvo dar prastesnis: Estijoje – 21,7 proc., Latvijoje 21,2 proc.
Teigiama, jog apie 30 proc. vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo ES paaiškinama didele moterų darbuotojų dalimi santykinai prasčiau apmokamuose darbuose, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros, slaugos, švietimo ir pan. Tačiau priežasčių, lemiančių didelį atlygio atotrūkį arba tai, jog moterims sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje, padaryti profesinę karjerą, eiti vadovaujamas pareigas ar pasiekti aukštą materialinį statusą, yra ir daugiau.
 |
| Asociatyvi STIL/Unsplash.com nuotr. |
Tarp jų rikiuojasi moterų diskriminacija priimant į darbą, diskriminacija sprendimų priėmimo srityje ir valdyme, taip pat vis dar gaji profesinė segregacija. Vis dėlto, bene dažniausias veiksnys, lemiantis atlygio atotrūkį, yra moterų karjeros pertrūkiai dėl rūpybos ekonomikos priežasčių – statistiškai būtent moterys dažniau eina vaiko priežiūros atostogų, be to kur kas dažniau rūpinasi sergančiais, negalią turinčiais artimaisiais. Visi minimi veiksniai, prisidedantys prie atlygio atotrūkio tarp lyčių, rodo problemos kompleksiškumą, todėl situacijos pokyčiui dėmesį bei pastangas turi rodyti ir valstybinės institucijos, ir privačių įstaigų darbuotojai.
„Motinystės siena“ – kirtis ir atlygiui, ir savivertei?
Tam, kad atotrūkis mažėtų, 2021 m. sausio 21 d. Europos Parlamento (EP) nariai patvirtino rezoliuciją dėl ES lyčių lygybės strategijos. Ja skatinama ieškoti būdų, kurie prisidėtų ir prie atlygio skirtumų mažėjimo, tačiau šioje srityje pokyčiai nepasiekiami labai greitai. Kaip pastebi ekspertai, norint matyti ryškų progresą, turi pasikeisti visuomenės nuostatos, dingti klišės, būtinas progresyvus darbdavių požiūris bei motyvacija.
Anot Vilniaus verslo moterų tinklo prie Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų (VVMT) Tarybos narės Monikos Prastienės, kuri taip pat atstovauja Lietuvai Europos tinkle „Business and professional Woman“ vienodo atlygio grupėje, Lietuvoje gana reikšmingas žingsnis vienodo atlygio klausimu žengtas praėjusiais metais. Nuo 2021-ųjų gegužės mėn. „Sodros“ atvirų duomenų portale viešai prieinami duomenys apie darbo užmokesčio vidurkius pagal lytį tų darbdavių, kurie turi bent 8 darbuotojus ir iš jų 4 ar daugiau darbuotojai yra moterys arba vyrai.
 |
| Monika Prastienė | Pranešimo spaudai nuotr. |
„Atlyginimų viešinimas yra gana reikšmingas ir sveikintinas žingsnis į priekį, prisidedantis prie skaidrumo didinimo valstybiniu mastu. Vis dėlto, iš pagrindų būtina keisti nusistovėjusius stereotipus, nustoti skirstyti darbus į „vyriškus“ ir „moteriškus“. Pati esu darbdavys, drauge su vyru valdome verslą – savo įmonėje atlygį skiriame bei mokame priklausomai nuo kompetencijų ir pareigų, tačiau jokiu būdu nesiremiant lyties pagrindu“, – pabrėžia M. Prastienė, „MDP Holding“ įmonės vadovė.
VVMT Tarybos narė sako pastebėjusi, jog karjeros pradžioje jauni ir veržlūs specialistai dažniau dirba vienodomis sąlygomis ir tikisi vienodų perspektyvų, tačiau po keleto metų, ypatingai moterims padarius pertrauką dėl atžalų priežiūros, susilyginti ar pasivyti kolegų praktiškai nėra galimybių.
„Labai dažnai moterys į darbo rinką grįžta prislėgtos nepasitikėjimo savimi, sumenkusios savivertės ir beveik visuomet pasiryžusios dirbti už mažesnį atlygį, jei tik darbdavys suteiks galimybę derinti motinystę ir darbą. O kai vaikų yra ne vienas arba jie atkeliauja nedideliu laiko skirtumu, po pertraukos moterys beveik visuomet yra „pasmerktos“ dirbti už mažiau. Deja, kalba eina ne apie keletą metų, o apie likimą, kuomet mažesnės pensijos ar net skurdo tikimybė gerokai išauga.
Žinoma, nenoriu absoliutinti – daug kas priklauso nuo darbo srities ir specifikos, nuo sąlygų, tačiau „motinystės siena“ iš tiesų dažnai tampa lemiamu faktoriumi, prisidedančiu prie atlygio skirtumo tarp lyčių“, – teigia M. Prastienė, pridurdama, kad dirbančios mamos dėl atlygio derasi kur kas rečiau ir ne taip drąsiai, kaip tai daro vyrai.
Verslas turi galimybę diktuoti lankstesnes sąlygas
Tuo tarpu kita VVMT Tarybos narė ir „DSP Plius“ kompanijos vadovė Irma Spudienė sako, jog situacija, kalbant apie vyrų ir moterų atlygio skirtumą, per paskutinius 10-20 metų gerokai pasistūmėjo į priekį.
 |
| Irma Spudienė | Pranešimo spaudai nuotr. |
„Būdama trijų vaikų mama ir verslo valdytoja, galiu drąsiai teigti, kad situacija tikrai nėra tokia prasta, kaip tuomet, kai prieš 21-erius metus auginau pirmą vaiką. Pirmiausiai, į dirbančią mamą anuomet visi žiūrėdavo keistai, su šiokia tokia panieka. Dabar moterys yra labiau išlaisvėjusios, drąsiau skinasi karjeros kelius, su didesniu pasitikėjimu bando derinti motinystę ir darbą. Kiek joms tai kainuoja vidinių paskatų ir motyvacijos – jau kitas klausimas“, – progresą įžvelgia I. Spudienė.
Verslininkė prisipažįsta, kad visuomet drąsinusi moteris maksimaliai realizuoti save darbuose, o geriausiu pavyzdžiu daugeliui tapo pati, mat nuolatos laviravo tarp atžalų priežiūros ir verslo. Tiesa, matydama, kad jos samdomos darbuotojoms rūpestis vaikais dažnai atsiliepia ir darbe, įmonėje dar prieš dešimtmetį įkūrė vaiko kambarį.
„Manau, buvome vieni pirmųjų smulkaus verslo pavyzdžių Lietuvoje, kurie vos 15-os darbuotojų kolektyve įkūrė vaiko kambarį savo ir darbuotojų vaikams. Šiais laikais stambiose įmonėse tokia praktika jau daug kur tapusi norma, bet aš skatinčiau ir mažesnių verslų atstovus apie tai pamąstyti, ypač, jei norite išlaikyti lojalius, stiprius, profesinių ambicijų turinčius darbuotojas. Darbdavių įsitraukimas ir abiejų lyčių poreikių atliepimas yra labai svarbus, jei iš tiesų norime matyti tą teigimą pokytį“, – sako „DSP Plius“ kompanijos vadovė.
Pasisako prieš vaikų išmokoms uždedamas lubas
Ypatingos reikšmės atlygio mažinimo problemai, I. Spudienės manymu, turėtų aukštesnes pozicijas užimančių mamų teisinė apsauga, suteikiant galimybę ir dirbti, ir išsaugoti vaiko priežiūros išmoką, netaikant maksimalios vaiko priežiūros išmokos sumos.
„Galbūt tokių moterų dalis, uždirbančių po 3-5 tūkst. per mėnesį, santykinai nėra didelė, bet ji vis tiek egzistuoja ir, patikėkite, tos moterys daro labai daug, kad pasiektų tokį atlygį. Ar susilaukus atžalos valstybė tikrai turi taikyti lubas, jei moteris ryžtasi grįžti į darbą? Tokia politika dažnai sudaro prielaidą ieškoti nelegalių būdų situacijai „apeiti“, tad valstybei siūlyčiau ieškoti sąžiningų, skaidrių išeičių problemos mažinimui, skirti daugiau laiko ir resursų atviram dialogui su moterimis“, – svarsto I. Spudienė.
VVMT Tarybos narės vienbalsiai sutinka, jog viešai nediskutuojant atlygio skirtumų klausimu ir nepriimant atitinkamų sprendimų, ne tik apribosime darbo rinkos, demografijos ir ekonomikos augimo perspektyvas, bet ir didinsime nepritekliaus riziką pensijiniame amžiuje, todėl skatina darbdavius ir visuomenę telkti didesnį dėmesį lygioms galimybėms.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net