Ar aktyvizmas – tai mojavimas vaivorykštės vėliavėlėmis, dalyvavimas eitynėse, kavutės gėrimas ir vakarėliai? Galbūt būtų galima sakyti, jog tai yra dalis to, tačiau ne didesnė dalis nei kiekvieno mūsų gyvenime. Juk daugelis iš mūsų po darbų mėgsta atsipalaiduoti, nueiti išgerti kavos ar į vakarėlį.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Pijus Beizaras
LGBTQ+ teisių aktyvistas
Tačiau aktyvizmas toli gražu nėra tik apie tai. Iš esmės, aktyvizmas apskritai nėra apie tai. O apie ką tuomet yra tasai aktyvizmas ir kodėl jis taip įtraukia tiek daug jaunų žmonių?
Jeigu nuoširdžiai, tai tikrai nežinau, kodėl kiti žmonės pasirenką tokį kelią, bet žinau, dėl ko tą kelią pasirinkau aš. Daugumai jūsų jau iki galo įgriso mano dejavimai apie neteisybę Lietuvoje, tekstai apie keistą teisėsaugos institucijų požiūrį į neapykantos nusikaltimus ir jų aukas bei kiti dalykai, kuriuos darau, rašau, mėginu pagarsinti, kad būtų galima susidaryti bent šiokį tokį vaizdą apie situaciją, kuria aš gyvenu.
Šį kartą labiau apie asmeninius dalykus: apie kainą, kurią reikia sumokėti, kai esi aktyvistas ir kalbi viešai, rodai save ir nenusibrėži kažkokios ribos, kurią peržengus jau gali pasidaryti nesaugu.
Aktyviau pasisakyti apie tai, jog man atrodo neteisinga, kai yra engiama LGBT+ bendruomenė, pradėjau dar prieš internete sušmėžuojant garsiajai bučinio nuotraukai. Tačiau platesnio dėmesio ir kvietimų interviu įvairiausiuose Lietuvos ir užsienio dienraščiuose žinoma sulaukiau po nuotraukos paviešinimo.
Taigi, kokia gi viso to viešumo kaina?
Visų pirma, tai po kiekvienos publikacijos, po straipsniais pasipila begalės neigiamų komentarų. Kartais bendrai nepakančių, o kartais net ir labai asmeniškų. Tad jautresniems jau vien tai gali pasirodyti nepakeliama.
Antra, jei tavo nuotraukos buvo publikuotos kartu su straipsniais, tave ne vieną kartą rodė per televiziją, neišvengiamai viešumoje žmonės pradeda tave atpažinti. Neretai drėbteli kokią nors repliką, bet dažniausiai iš toliau, nes arčiau priėję galbūt bijo kažkuo užsikrėsti.
Trečias dalykas – jei artimoje aplinkoje žmonės iki šiol apie tave nežinojo, tai dabar jau žino ir apie tai kalba visos tetos, visi seneliai, buvę kiemo draugai, dėdžių kaimynai, švogerių buhalteriai ir taip toliau. Bent jau mano atveju taip tikrai buvo.
Labai gerai pamenu interviu pagrindiniam Panevėžio miesto dienraščiui „Panevėžio balsas”. Jis man daug labiau įsiminė nei interviu didžiųjų miestų ar net užsienio dienraščiams. Kodėl? Dar niekada apie tai nepasakojau niekam ir visada laikiau sau. Apie tai iki šiandien žinojo tik istorijos dalyviai. Bet noriu nusimesti šį akmenį ir pasakyti tai garsiai.
 |
| Asociatyvi policija.lrv.lt nuotr. |
Prieš maždaug šešetą metų pasirodžius straipsniui minėtame dienraštyje patyriau vieną daugiausiai streso sukėlusių situacijų gyvenime. Man miegant su savo buvusiu vaikinu aš staiga prabundu. Ne nuo blogo sapno (nors visa tai buvo būtent panašu į košmarą), bet nuo smarkaus smūgio į veidą. Matau, jog per kelis metrus nuo manęs su ašarinių dujų balionėliu rankose stovi mano buvusio vaikino tėvas. Po akimirkos mes su vaikinu jau stovime laiptinėje ir jis pastebi, jog mano veidas yra pasruvęs krauju. Be abejonės į viską buvo įtraukta ir policija ir greitoji medicinos pagalba. Vėliau parašiau pareiškimą, kurį išnagrinėję Panevėžio pareigūnai nusprendė tyrimo nepradėti.
Kai į visą tą situaciją aš pažvelgiu dabar, man vienu metu pasidaro ir pikta. ir juokinga. Suaugęs vyras trenkė miegančiam žmogui į veidą ir atsitraukęs per kelis metrus stovėjo su ašariniu dujų balionėliu, nes... Bijojo? Žmogus, kuris visad trynėsi su įtartinais tipais, išsigando jaunuolio krauju pasruvusiu veidu?
Visada buvo sakoma, kad gulintį žmogų mušti yra žema, o tai mušti gulintį ir miegantį?
O išties žinote, ko tas žmogus bijojo labiausiai? Piktų savo draugelių replikų. Visas tas skausmas, baimė ir stresas buvo kito žmogaus baimių padarinys.
Kur visos tos gėlės, blizgučiai, vakarėliai ir kavutės su pyragais, jeigu aš gavau tik neapykantą, stresą ir smūgį į veidą? Tokia yra aktyvizmo kaina.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net