Pastaruoju metu viena populiariausių temų Lietuvoje – bet kas, kas yra susiję su: šeimų maršu, homoseksualumu, netradicine orientacija, partnerystės įstatymu, vėliavų užspalvinimais, neapykantos komentarais ir panašiai. Deja, didžioji dalis tos informacijos, panašu, yra vedama neapykantos, dezinformacijos, sąmokslo teorijų ir išankstinių nuostatų. Šiame pirmajame mūsų projekto „Lašas po lašo‘‘ straipsnyje paaiškinsime, kodėl būtina daugiau ir atviriau kalbėti apie LGBT+, koncentruodamiesi būtent į socialinę problemos dimensiją.
 |
| Asociatyvi William Fonteneau/Unsplash.com nuotr. |
Panašu, kad dažnai Lietuvoje sutinkamas požiūris skamba panašiai į „nieko prieš netradicinės orientacijos žmones neturiu, bet.. na, kodėl jie taip reiškiasi? Sėdėtų tyliai ir nesidemonstruotų – niekas jų ir nekritikuotų!“. Kitas, iš esmės tolerantiškesnis, tačiau taip pat tam tikras problemas keliantis požiūris skamba panašiai į „neturiu apie tai nuomonės“ arba „abi pusės yra savotiškai teisios – nenoriu ir nematau prasmės į tai veltis“. Tokius požiūrius galbūt galima vadinti „pilkąja zona“ – nė vienas ne tik, kad neatrodo tvirtai apsisprendęs, bet ir sukuria tam tikrą tolerantiškumo iliuziją. Iš esmės, būtent tokį požiūrį turintiems žmonėms skirti šis ir kiti šios serijos straipsniai.
Žinoma, šie straipsniai informatyvūs ir naudingi bet kam. Vis tik nesitikime, kad jie pakeis seniai įsišaknijusius, radikaliai homofobiškus įsitikinimus ar kokias nors religines nuostatas.
 |
| Asociatyvi Robin Worrall/Unsplash.com |
Terminas
Raidės „LGBT“ tapo plačiai priimtu trumpiniu, kalbant apie seksualinės orientacijos ir lyties mažumas. Kartais galima pamatyti daugiau raidžių turintį trumpinį, kaip kad pavyzdžiui LGBTQIA arba LGBTQQIP2SAA. Nesuprantantiems šių trumpinių reikšmių, jie gali pasirodyti perdėtai ilgi, tačiau ilgesni trumpiniai inkorporuoja ir į LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, translyčiai) netelpančias mažumas, kaip, pavyzdžiui, interseksualai ar aseksualai. Dėl patogumo, šiame ir kituose straipsniuose naudosime trumpinį LGBT+. Taip parodysime, kad trumpinys yra ne tik apie tam tikras raides, bet taip pat yra atviras ir bet kokioms variacijoms, naujiems pokyčiams ateityje ar asmenims, nenorintiems savęs sprausti į etiketes ar rėmus.
Diskriminacija
Nors daug valstybių pasiekė nemažų laimėjimų LGBT+ teisių gynimo srityje, universaliam LGBT+ teisių priėmimui vis dar įnirtingai priešinamasi. Tai, kad 1948-ųjų Žmogaus teisių deklaracijoje seksualinė orientacija specifiškai neminima, suteikia kai kuriems žmonėms įsivaizdavimą, kad LGBT+ teisės yra diskutuotinos.
Tačiau deklaracijoje rašoma, kad „kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties.
Deja, šiandien ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vis dar yra didelė tikimybė, kad LGBT+ vien dėl seksualinės orentacijos patirs netoleranciją, diskriminaciją, priekabiavimą, smurtą ar smurto grėsmę. Priešingai nei tie, kurie identifikuoja save heteroseksualais.
Visų LGBT+ grupių nariai yra įvairių išankstinių nuostatų subjektai. Šios nuostatos ateina iš įvairių įsitikinimų, stereotipų ir tradicijų, susijusių su seksualine orientacija ir lytimis. LGBT+ asmenys kenčia nuo įvairių socioekonominių ir kultūrinių neteisybės formų.
Nepaisant aktyvistų bandymų ir šiek tiek pagerėjusios situacijos (tarkime, palyginus su Sovietų Sąjungos laikais), giliai įsišakniję homofobiški požiūriai, susijungę su pakankamos teisinės apsaugos nuo diskriminacijos trūkumu, sudaro sąlygas LGBT+ žmonių teisių pažeidimams. Jie nuolat diskriminuojami ligoninėse ir poliklinikose, darbo rinkoje, mokyklose ir universitetuose, netgi savo pačių šeimose. Jie neretai patiria smurtines atakas ir iš nepažįstamųjų, vien dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinio tapatumo.
 |
| Asociatyvi Tim Bieler/Unsplash |
Diskriminacijos pasekmės:
- Išėjimas iš mokyklos anksčiau nei įprasta;
- Pabėgimas nuo šeimos ar iš namų;
- Sunkumai ieškant pastovaus darbo, statistiškai mažesnis uždarbis, mažesnis darbų pasirinkimas arba reikia pasirinkti – atvirai būti savimi, ar eiti į darbo rinką;
- Bendruomenės ignoravimas;
- Izoliacija;
- Įvairių paslaugų nepasiekiamumas ar nežinojimas, į kokias paslaugas jie turi teisę;
- Šeimos ir socialinio palaikymo trukumas;
- Migracija į kitas šalis su tikslu pasiekti priėmimą ir geresnį gyvenimą;
- Išmetimas iš religijos ir religinės bendruomenės;
- Psichologiniai sunkumai;
- Savižudybės;
- Heteroseksualios šeimos kūrimas iš aplinkos spaudimo, po to – skaudžios skyrybos.
Kaip matome iš šio, stipriai supaprastinto, pasekmių sąrašo, diskriminacija nėra tik kažkokia žodinė neapykanta ar „lengvos“ patyčios, į kurias galima tiesiog „nekreipti dėmesio“. LGBT+ asmenims diskriminacija turi aiškiai apčiuopiamas ir labai realias pasekmes LGBT+ žmonių gyvenimams.
Apie stigmą, diskriminaciją ir išankstines nuostatas svarbu nenustoti kalbėti, kol šios pasekmės egzistuos. Jaunimui reikia resursų, kuriuose būtų galima rasti informacijos ne tik apie jų padėtį, bet ir apie tai, kaip mes kiekvienas galėtume jiems padėti. Lygiai taip pat, kaip norint sumažintinti rasizmą reikia daugiau edukacijos apie kitas kultūras, taip tam, kad sumažintume homofobiją, reikia daugiau edukacijos apie LGBT+.
Kodėl verta būti LGBT+ sąjungininku?
Nėra daug mokslinių tyrimų apie tai, kokią naudą gali nešti buvimas LGBT+ sąjungininku, nesant LGBT+ nariu (kitais žodžiais – heteroseksualu, palaikančiu LGBT+). Tačiau, iš to, ką galima rasti, panašu, kad buvimas LGBT+ sąjungininku padeda palaikyti šiltesnius ir visavertiškesnius tarpasmeninius santykius, suteikia daugiau suvokimo tiek tarpasmeniniuose, tiek socialiniuose klausimuose. Tai taip pat padeda lengviau įsilieti į bendruomenę, prisideda prie didesnio prasmės jausmo, nes LGBT+ sąjungininkai palaikymu prisideda prie visuomenei svarbių socialinių pokyčių. Žinoma, palaikymo rodymas prisideda ne tik prie paties sąjungininko psichologinės gerovės, bet ir prie LGBT+ aktyvizmo.
Buvimas atviru LGBT+ sąjungininku padeda žmonėms jaustis geresniais žmonėmis ir suteikia jiems džiaugsmą, nes ši veikla ir politinė pozicija stipriai koreliuoja su jų vertybėmis. Negana to, toks elgesys LGBT+ nariams suteikia saugumo jausmą artimoje aplinkoje (o jeigu pasisakoma viešai– prisideda ir prie platesnės auditorijos kitoje aplinkoje).
 |
| Asociatyvi Angela Compagnone/Unsplash.com |
„Pasisakymai „neturiu apie tai nuomonės‘‘ arba „abi pusės yra savitai teisios – nenoriu ir nematau prasmės į tai veltis‘‘ sukuria neutralumo iliuziją.“
Kita vertus, pasisakymai „neturiu apie tai nuomonės‘‘ arba „abi pusės yra savitai teisios – nenoriu ir nematau prasmės į tai veltis‘‘ sukuria neutralumo iliuziją. Tačiau nuomonės neišreiškimas ir LGBT+ žmonių nepalaikymas automatiškai prisideda prie tam tikros stigmos ir diskriminacijos. LGBT+ asmenys, patyrę užgauliojimus ir diskriminaciją praeityje, o artimoje aplinkoje taip pat nesutinkantys atvirai šiuo klausimu pasisakančių palaikančių žmonių, aplinkiniams bijo prisipažinti savo tapatybę – jie iš patirties iškart tikisi blogiausio.
Iš esmės, sprendimas nereikšti savo nuomonės nėra neutralus ir apolitiškas veiksmas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų, tai panašiau į leidimą kitiems žmonėms nuspręsti, kaip viskas klostysis toliau, taip nusimetant atsakomybę nuo savęs. Šis asmeninės galios atidavimas kitoms, nebūtinai išmintingesnėms, jėgoms yra, turbūt, mažiausiai energijos ir indėlio reikalaujantis politinis veiksmas.
Tai kodėl vis dėlto „jie taip reiškiasi‘‘?
 |
| Asociatyvi Mick De Paola/Unsplash.com nuotr. |
Taip, kaip kadaise, ir vis dar, prieš priespaudą kovojo juodaodžiai ar moterys, taip pat dabar kovoja LGBT+ ir juos palaikantys žmonės. Vienintelis būdas, norint užsitikrinti lygias teises ir žmogišką požiūrį ne tik iš valstybės, bet ir visos visuomenės, visų pirma yra bandymas atkreipti dėmesį į problemos egzistavimą.
Kai kurie kaip „atvirą reiškimąsi“ traktuoja net tokius dalykus kaip vaikščiojimą susikibus rankomis. Tokiu atveju svarbu suprasti, kad tai tėra bandymas gyventi savo gyvenimą – heteroseksualūs asmenys kasdien „atvirai reiškiasi“, tačiau tai taip netraktuojama, nes visuomenėje tai – „normalu“.
Vien faktas, kad diskriminacija egzistuoja, parodo tai, kad mūsų visuomenėje ženkliai trūksta edukacijos, kuri padėtų atsikratyti bent kelių stipriai įsišaknijusių, moksliškai nepagrįstų ir iš baimės kylančių išankstinių nuostatų ir stereotipų. Kaip kad – jeigu netradicinės orientacijos žmonės viešai rodys meilę, padaugės netradicinės orientacijos vaikų ir jaunimo.
Atviras „reiškimasis“ mūsų visuomenėje veikia tarsi pagalbos šauksmas, protesto išraiška ar lygiaverčio gyvenimo prašymas.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net