„Jei mes, tėvai, negalime priimti savo vaikų, ką kalbėti apie kitus?“ – paaiškina ji, kodėl nekaltina visuomenės, negalinčios suprasti seksualinių mažumų. Prieš porą savaičių popiežius ragino tėvus ne smerkti, o padėti skirtingų seksualinių poreikių vaikams. Konservatyvia sporto šaka laikomo teniso turnyras „Australian Open“ taip pat šventė „Pride day“. Kur ritasi pasaulis? Tikėkimės, į priekį.
 |
| „Iš kur kiti turi žinoti apie LGBT, jei mes – tėvai – nežinome? Kodėl visuomenė turi priimti mūsų vaikus, jei mes patys jų nepriimame? Čia ne politikai turi aiškinti, o patys bendruomenės nariai prisiimti atsakomybę, kalbėti. Jei tylėsime, pokyčių tikrai nebus“, – sako „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ narė Jolanta Vaitiekūnienė. |
Vaikai palikti vieni
Kai seksualines mažumas užstoja popiežius, rodos arti ir paskutiniojo bastiono kapituliacija. Tačiau, kaip rašė Tolminkiemio klebonas, „ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai“. O klampina jį nežinojimas. Teoriškai su tokiais asmenimis susiduriame kiekvienas – seksualinėms mažumoms priklauso apie 6-10 proc. populiacijos, tačiau į LGBTQ+ atkreipiamas dėmesys tik paraduose – gyvenimiškoje realybėje jų tarsi nėra. Kodėl? Suvokę savo seksualinę tapatybę jaunuoliai pirmiausia patys bando ją slėpti ir neigti – dabartinėje visuomenėje jaustis visaverčiu jos nariu su skirtingais seksualiniais poreikiais itin sudėtinga.
 |
| Asociatyvi Cory Woodward/Unsplash.com nuotr. |
Organizacijai „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ priklausanti Jolanta Vaitiekūnienė, aktoriaus Dominyko Vaitiekūno mama, kalba atvirai: jos sūnus tik sulaukęs 23-ejų pripažino, kad jį traukia vyrai. „Truputį stebėjausi, kad vaikas neparveda jokios panelės, bet jis taip neaiškiai numykė, kad dabar jam rūpi išsilavinimas, o ne merginos. Pasirodo, buvo įsimylėjęs vieną kitą berniuką, bet bijojo pripažinti. Viduje jautėsi turintis iškrypusių polinkių ir dėl to išgyveno. Tik būdamas dvidešimt trejų sau tai pripažino, kai įsitikino, jog net ir bandymai užmegzti intymius ryšius su moterimis laimės neatneša“, – vaikino išgyvenimais dalijosi mama.
Jaunuoliai neretai ieško psichologinės pagalbos ten, kur tikisi būti suprasti. Vienas tokių asmenų, į kuriuos jie kreipiasi, – Violeta Tamelytė, konsultuojanti jaunuolius nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL platformoje.
 |
| Violeta Tamelytė | Astos Jasaitės nuotr. |
„Pagrindinis dalykas, su kuriuo jie susiduria – saugumo trūkumas būti tuo, kas esi. Pradedant apranga, baigiant tuo, ką laikai už rankos“, – Violeta Tamelytė, konsultuojanti jaunuolius nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL platformoje. – „Šaudyti tokius, kaip jūs“ – panašūs užgaulūs komentarai juos pasiekia ir paaugliai rašo, kad dėl jų nenori gyventi. Šeimos maršo atstovai yra įtaigūs ir dėl to vaikai bijo.“
Eglė Kuktoraitė taip pat jau ne vienerius metus darbuojasi ir stebi LGBT bendruomenės narių padėtį. Ji teigia, kad paprastai savo lytinę tapatybę jaunuoliai ima suvokti paauglystėje. Tada ir prasideda visos iš to išplaukiančios problemos – savęs priėmimo ir santykių su aplinka. Vienam vaikui su tuo susitvarkyti sudėtinga, deja, pagalbos nėra. „Formaliai švietimo įstaigose draudžiama diskriminacija, patyčios, bet nėra prevencijos priemonių“, – apgailestavo E.Kuktoraitė ir pridūrė, kad Lietuviai pirmauja pasaulyje pagal patyčių skaičių. – Be to, mažai kas atkreipia dėmesį, kad dauguma tų patyčių vyksta dėl seksualinės orientacijos ir neatitikimo vyriškumo ar moteriškumo stereotipams. Kaip mes galėsime sumažinti patyčias, jei ignoruosime LGBT temą?“
Todėl, pasak V.Tamelytės, svarbu identifikuoti patyčias ir rasti drąsos ištransliuoti palaikymą: „Pajutę geranoriškumą, pažeidžiami asmenys, vaikai patys ateis ieškodami pagalbos.“
Beje, psichologinės pagalbos reikia ir vyresniems. „Štai penkiasdešimtmetė moteris sako: jums, jaunimui lengviau, o ką mums daryti?“ – prisiminė ištartą frazę specialistė. Tarp vyresnio amžiaus žmonių ši tema yra dar didesnis tabu.
Kaip bendrauti, kai nepalaikai?
V.Tamelytė teigia, kad turint skeptišką nuomonę apie seksualines mažumas, svarbu nuo jos atsiriboti darbo santykiuose. „Tiek medikai, tiek švietimo įstaigų ar kitų profesijų atstovai negatyvų požiūrį į LGBT bendruomenę turėtų palikti už durų“, – įsitikinusi ji ir priduria, kad gydymo įstaigose kartais dar sutinkamas požiūris, kad LGBT asmuo nevertas tokios pat pagalbos kaip „normalūs“ žmonės.
„Kenčiantiems dėl lytinės orientacijos patariu įsisąmoninti savo pagrindines vertybes ir, jei šalia esantys žmonės jų neatitinka, toliau eiti gyvenimo keliu be jų“, – pataria pašnekovė, nes bendravimas, kai esi priimamas tik su išlygomis, nesuteiks pilnatvės.
Kai kurios mamos geria
„Mano sūnus gimė iš karštos mokyklinės meilės ir tradicinės šeimos, jei ką, – sako J.Vaitiekūnienė ir pridūrė, kad ir ji pati buvo iš tų, kurie su draugais palaido homofobiškas replikas, – nesupratau visų tų eitynių prasmės, dar klausiau, ko jie erzina tą Gražulį.“
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Moteris pripažįsta, kad išgirdus sūnaus prisipažinimą buvo šokas. „Savaitė ašarų, po to paprašiau daugiau informacijos ta tema, jis atvežė literatūros. Kramčiau viską ir bandžiau suprasti. Norėjau susipažinti su jo aplinka ir pamačiau, kad LGBT žmonės protingi, išsilavinę, kultūringi, inteligentiški. Už trijų mėnesių netgi ėmiau džiaugtis supratusi, kad tai saugi aplinka mano vaikui, – apie virsmą pasakojo Jolanta. – Tačiau pusantrų metų truko, kol pakėliau galvą.“
Ji iškėlė vieną svarbią sąlygą – norėjo, kad sūnus prisipažintų ir neslėptų, kas yra. „Nes negaliu gyventi ką nors slėpdama. Pati paskambinau artimesniems bičiuliams ir papasakojau, – atsimena Jolanta. – Apie gautus diplomus visada skubiai ištransliuoja, o apie homoseksualumą tyli. Bet reikia prisiimti atsakomybę – juk vaikas toks gimė. Tai yra mūsų reikalas. Kai kurios mamos to negali padaryti, netgi pradeda gerti.“
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad bendravimas mamoms palengvina gyvenimą. „Ir visame pasaulyje taip – vis mamos. Vyras lengvai susitaikė – nepalūžo. Pasakė: „Nustok bliovusi. Tai – mūsų vaikas. Taškas.“ Jo aplinkoje daug homofobų, bet vyras moka praeiti pro šalį ir sako: „Ką aš darysiu? Neisiu muštis su pasauliu, tiesiog einu ir dirbu savo darbą“, – vyro reakciją apibūdino J.Vaitiekūnienė.
Visuomenės moteris nesmerkia. „Iš kur kiti turi žinoti apie LGBT, jei mes – tėvai – nežinome? Kodėl visuomenė turi priimti mūsų vaikus, jei mes patys jų nepriimame? Ir Skandinavijos šalys praėjo per tai. Visuomenė ėmė išgirsti, kai apie tai pradėjo kalbėti patys žmonės. Čia ne politikai turi aiškinti, o patys bendruomenės nariai prisiimti atsakomybę, kalbėti. Jei tylėsime, pokyčių tikrai nebus“, – reziumavo „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ narė.
Tekstas publikuojamas „Lietuvos sveikatos" redakcijos sutikimu