Homofobija pasireiškia įvairiais būdais: homofobiškais juokeliais, užgauliojimais ir patyčiomis, diskriminacija darbo aplinkoje, mokymosi įstaigose, negatyvia reprezentacija žiniasklaidoje ar net fiziniu smurtu. Homofobijos dalimi galima vadinti ir prielaidą, kad kiekvienas žmogus tiesiog privalo būti heteroseksualus (heteroseksizmas). Lietuvoje homofobija vis dar gaji. Negana to, pastaruoju metu nemažai lietuvių netgi patys išdidžiai skelbiasi esą homofobai. Terminas netgi tapo plačiai vartojamas politinėms pažiūroms apibūdinti. Tačiau kas iš tiesų yra homofobija? Ir svarbiausia – kaip žinoti skirtumą ir ribą, kas yra homofobija, o kas – nebe?
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Dominyka Bodrije, jaudabar.org
redakcija@jarmo.net
Terminas
Kembridžo žodynas homofobijos terminą apibūdinama kaip „homoseksualių žmonių baimę ar antipatiją jiems“; Oksfordo žodynas – „neigiamas nuostatas apie homoseksualius žmones ir homoseksualumą, kurios gali pasireikšti diskriminacija, priešišku elgesiu ar neapykantos nusikaltimais“.
Kitos šio termino interpretacijos:
- „antihomoseksualus šališkumas ir diskriminuojantis elgesys“ (Collin, 1991);
- „neracionali ir atkakli homoseksualumo baimė ir vengimas“ (MacDonald, 1976);
- „homoseksualumo vertinimas ne tokiame pačiame lygmenyje kaip heteroseksualumo‘‘ (Morin ir Garfinkle, 1978);
- „homoseksualumo baimė ir neapykanta‘‘ (Subhrajit, 2014).
Interpretacijų yra ir daugiau – termino vartojimas iki šiol yra diskutuojamas, kritikuojamas ir formuojamas mokslo bendruomenėje. Iš tikrųjų, galima teigti, kad homofobijos terminas – dar kūdikystės stadijoje.
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Termino nenuoseklumas stipriai susijęs su pačia termino atsiradimo istorija – XX a. šeštajame dešimtmetyje, dar kai homoseksualumas buvo laikomas psichikos sutrikimu, psichologas Veinbergas (angl. Weinberg) sukūrė šį terminą tam, kad galėtų apibūdinti psichikos sveikatos specialistų požiūrį į homoseksualius žmones. Jo nuomone, visos psichologų ir psichoanalitikų stigmų tipo nuostatos kilo iš kažkokios fobijos, o savo žodyne homofobiją apibūdino kaip „baimę būti arti homoseksualų ar su jais suartėti“ (Weinberg, 1972).
Homofobijos terminas atsirado tada, kai nebuvo jokio kito termino, apibūdinančio priešiškumą ir diskriminaciją, su kuria susiduria netradicinės orientacijos žmonės. Būtent dėl to gana greitai šį terminą ėmė vartoti ir mokslo bendruomenė. Laikui bėgant, homofobijos terminą žmonės pradėjo vartoti kalbėdami ne tik apie priešiškumą homoseksualumui, bet ir kitoms netradicinėms orientacijoms ar netgi transseksualumui.
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Kai kurie mokslininkai siūlo homonegatyvumą atskirti nuo homofobijos. Anot jų, homonegatyvumas – daugiasluoksnis konstruktas, kuris vertina homoseksualumo moralę, su tuo susijusius įsitikinimus, legalumą, socialinį priimtinumą ir panašius kognityvius procesus.
Tuo tarpu homofobiją jie siūlo sieti su emocinėmis reakcijomis, kurios yra apie baimę, nerimą, pyktį, diskomfortą ir šlykštėjimąsi, patiriamą homofobų, kai jie bendrauja su netradicinės orientacijos žmonėmis. Kai kurie mokslininkai homofobijos terminą taip pat vartoja norėdami apibūdinti neapykantą ir pasišlykštėjimą. Kitais atvejais jie vartoja heteroseksizmo sąvoką.
Pagrindinė kritika, susijusi su žodžio „fobija“ vartojimu termine – šis žodis nurodo neracionalią, patologinio tipo baimę, o ne tiesiog išankstines nuostatas, analogiškas, pavyzdžiui, rasizmui. Tačiau, anot homofobijos sąvoką mėgstančių mokslininkų, norint ką nors kategorizuoti kaip fobiją, pakanka, kad dirgiklis tiesiog sukeltų nerimą. Tad, jų teigimu, homofobijos terminas nėra netikslus. Šis požiūris sako, kad homofobija yra panaši į kitas fobijas, kaip pavyzdžiui, arachnofobiją (vorų baimė) ar klaustrofobiją (uždarų patalpų baimė). Tai reiškia, kad iš esmės tai būtų galima naudoti kaip argumentą „už“ homofobijos įtraukimą į psichikos sutrikimų sąrašą.
Internalizuota homofobija
Homofobija nėra būdinga tik heteroseksualams – ją jaučia ir netradicinės orientacijos žmonės. Dažniausiai tai pasireiškia išankstinėmis nuostatomis, savęs menkinimu, gėda, kalte ir visais kitais neigiamais jausmais, kuriuos jie parėmė iš aplinkos. Trumpai tariant, vidinė homofobija – tai neigiamo visuomenės požiūrio nukreipimas į save. Deja, homofobijos internalizavimas yra patiriamas praktiškai visų netradicinės orientacijos žmonių, užaugusių heteroseksistinėse ir anti-LGBT+ visuomenėse.
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Kaip pamatuoti homofobiją?
Kadangi homofobijos terminas yra ypatingai lankstus, kartais jį sunku naudoti giliose analizėse. Frida (2019) sukūrė sistemą, kurią galima naudoti homofobijos suskirstymui ir matavimui.
Nemažai mokslininkų bandė sukurti testus, kurie turėjo pamatuoti homofobiją kokioje nors skalėje. Vis tik tai – sudėtingiau nei atrodo ir kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Turint omenyje tai, kad neįmanoma sukurti tokio modelio, kuris apimtų viską ko nors nepamesdamas, Fridos modelis, nors ir netobulas, yra gana lankstus ir vertas dėmesio.
Radikalioji homofobija – radikalus, ekstremistinis požiūris. Jis apima smurtą, raginimą smurtauti arba panašius ekstremalius veiksmus, tokius kaip stiprūs žodiniai įžeidinėjimai ar ekonominiai ir teisiniai homoseksualų užgauliojimai.
Draudžiamoji homofobija – valdanti, normatyvinė ir vertybinė sistema, susijusi su homoseksualumo draudimu arba pasmerkimu. Nuo radikaliosios homofobijos skiriasi tuo, kad nenaudoja jokių fizinių smurtinių veiksmų tiems draudimams palaikyti. Į šią kategoriją įeina institucinė homofobija (įstatymais pagrįstas homoseksualumo pasmerkimas) ir kultūrinė homofobija (ant socialinių normų ir kultūrinių vertybių pastatyti draudimai).
Neigiančioji homofobija – homofobijos rūšis, atsisakanti pripažinti, kad homoseksualumas egzistuoja arba atsisakanti pripažinti, kad homoseksualumas yra įgimtas. Ši homofobijos rūšis taip pat yra aktyvi tais atvejais, kai neigiamas požiūris į homoseksualumą kyla iš homoseksualių troškimų nepripažinimo. Ši homofobijos rūšis yra ypač pavojinga ne tik kenčiančioms aukoms, bet ir pačiam žmogui, jeigu jis, pavyzdžiui, yra homoseksualus, tačiau to nepripažįsta. Dažnai toks didelis vidinis konfliktas ir neapykanta sau gali baigtis savižudybe.
Vengiančioji homofobija susidaro iš fizinio kontakto ir bendravimo su netradicinės orientacijos žmonėmis vengimo. Vengimo laipsnis gali svyruoti nuo didelio vengimo ir stipraus pasišlykštėjimo iki mažiau išreiškiamo ir ne visuomet pastebimo iš šono. Šį požiūrį propaguojantys individai dažnai mano, kad homoseksualai neturėtų būti baudžiami ar uždaromi į kalėjimą už tai, kokie jie yra. Kita vertus, jie turėtų savo seksualinę orientaciją slėpti ir viešai nesidemonstruoti. Kitais žodžiais, homoseksualumas yra nesvarbu iki tol, kol tai neužkliūna už akių. Individai, turintys vengimo homofobiją, tučtuojau pasmerkia besilaikančias rankomis ir panašias meilės išraiškas demonstruojančias netradicinės orientacijos poras. Kitaip tariant, ką jie laiko normaliu, romantišku, poetišku ir mielu heteroseksualiose porose, pasmerkia netradicinės orientacijos porose. Vengiančioji homofobija gali turėti stiprius padarinius, ypač kai ją turi seselės, gydytojai ar kiti sveikatos apsaugos darbuotojai. Tokiais atvejais tai gali baigtis nekokybišku paciento gydymu ir iššaukti depresijos bei nerimo simptomus homoseksualiam pacientui.
Ligotumo homofobija – požiūris, kuris homoseksualumą mato kaip ligą arba kaip ligos nešiotoją. Tai apima visus atvejus, kuriuose homoseksualumas laikomas psichikos sutrikimu, biologiniu defektu arba dvasine kančia ir nuodėme.
Ribota homofobija pasireiškia, kai individas (ar visa visuomenė) nėra prieš homoseksualumo egzistenciją ir praktiką, tačiau priešinasi įstatymams, kurie netradicinės orientacijos žmonėms gali užtikrinti lygiai tas pačias teises, kurias tradiciškai turi tik heteroseksualūs žmonės (kaip, pavyzdžiui, santuoka ar vaikų įvaikinimas). Ši homofobijos kategorija gali būti vadinama „limituotų teisių homofobija“, nes ji pripažįsta kai kurias teises, tačiau tik iki tam tikros ribos.
Užslėpta homofobija – homofobijos rūšis, kurią charakterizuoja pasislėpusios išankstinės nuostatos. Ji dažnai gali likti nepastebėta, nes pasislepia po įvairiais pasiteisinimais ar racionalizavimais. Užslėptą homofobiją galima aptikti visuomenėse, kur ne tik priimti LGBT+ palaikantys įstatymai, tačiau ir pati homofobija – nepriimtina. Tokios homofobijos pavyzdžius sudaro „taktiškos‘‘ homofobijos incidentai – dažniausiai nepastebimi. Pavyzdžiui, homoseksualus žmogus prašo paaukštinimo ir jo negauna būtent dėl seksualinės orientacijos, nors visi kiti kriterijai atitinka jo norimo darbo poziciją. Užslėpta homofobija taip pat gaji policijos ar kriminologijos praktikose. Tarkime, atvejai, kai nusikaltimai įvykdomi prieš netradicinės orientacijos žmones nėra taip nuodugniai tyrinėjami kaip turėtų būti. Galų gale, heteronormatyvumas (socialinė aplinka, normalizuojanti heteroseksualumą) taip pat yra užslėptos homofobijos pavyzdys.
Ką iš šio modelio galime pasiimti?
Šis homofobijos struktūrizavimo modelis tikslus tuo, kad jis nėra hierarchiškas. Tai reiškia, kad homofobijos rūšys nėra viena kitą išskiriančios. Priešingai, jos persipynusios ir dažnai kartu veikiančios vieno homofobijos spektro dalys. Žiūrint iš fenomenologinės perspektyvos, kiekvieno patiriama homofobija – skirtinga, subjektyvi, būtent todėl tai nevaizduojama hierarhiškoje struktūroje.
Trumpai tariant, šis modelis parodo, kad nesvarbu, jog visuomenėje homofobija gali būti vertinama „laipsniais“ ar stiprumu. Galų gale, homofobija yra homofobija, nepaisant, ar ji pasąmoningai paslėpta ar atvirai reiškiama – kiekvieno nuo homofobijos nukentėjusio žmogaus patirtis yra svarbi.
Redaktorė: Izabelė Kačinskaitė
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net