Homoseksualaus vaikino mama Jolanta Vaitiekūnienė dalijasi išgyvenimais, kuriuos patiria LGBTQ+ artimieji, kai atsiskleidžia jų šeimos nariai. Anot jos, didžiulė našta krenta tuomet, kai susiduriama su nežinomybe. Apie tai, kad ir patiems LGBTQ+ žmonėms nelengva atsiskleisti, taip pat prabilo ir dvasininkas.
 |
| Jolanta Vaitiekūnienė | Stop kadras |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Per dešimtmetį Panevėžyje situacija pasikeitė
Sekmadienį transliuotojo laidoje „Kultūringai su Nomeda” aktoriaus Dominyko Vaitiekūno mama J. Vaitiekūnienė pasakojo, kad apie LGBTQ+ bendruomenę svarbu kalbėti garsiai, nes LGBTQ+ situacija vis dar liūdna. Moteris pripažino pati užaugusi homofobiškoje aplinkoje. Bent Panevėžyje neheteroseksualūs žmonės buvo vadinti ligoniais – tokį požiūrį turėjo miestiečiai.
Šiame mieste gyvenanti J. Vaitiekūnienė teigė, kad tuomet, kai sužinojo apie sūnaus orientaciją, viduje virė įvairūs išgyvenimai – nežinomybė, baimė, liūdesys, bejėgiškumas.
„Nežinojau, kur kreiptis. Paimi telefoną. Ašaros byrą. Galvoji, reikia kažkam paskambinti, nes... blogai jaučiuosi, kaip ir kalta, nežinau, nesuprantu. Absoliutus sumišimas. <...> Vyras sako: „Viskas gerai, čia mūsų sūnus". O man reikia atsakymų, man šokas. Ne viena aš. Visi tėvai patiria tam tikrą tokį sukrėtimą", – sakė ji.
Teko ieškoti informacijos, galiausiai moteris kartu su kitais LGBTQ+ artimaisiais susibūrė į LGBTQ+ tėvų palaikymo grupę.
Tiesa, joje renkamasi Vilniuje, o jokiame kitame Lietuvos mieste nieko panašaus nėra. Nepaisant to, J. Vaitiekūnienė sako įžvelgianti pažangą ir Panevėžyje.
„Manau, kad mūsų miestas, Panevėžys, padarė didžiulę pažangą. Kieno dėka – nežinau. Tačiau šiandien jaučiuosi saugi”, – sakė pašnekovė ir pabrėžė, kad situacija Panevėžyje keičiasi jau maždaug dešimtmetį.
Ar visi kunigai atstumia?
Vis tik laidos vedėja Nomeda Marčėnaitė teigė, kad tyrimai rodo, jog lietuviai tam tikras visuomenes grupes vis dar laiko kitokiais. Vis dar gajūs stereotipai apie homoseksualius žmones. Ar kunigai juos dar labiau skatina? Ne visi. Štai kunigas Jėzuitas Eugenijus Puzynia laidoje tikino, kad LGBTQ+ žmonės vis labiau laisvėja, kreipiasi pagalbos ir būna priimami.
 |
| Kunigas Jėzuitas Eugenijus Puzynia | Stop kadras |
Dvasininkas sakė, kad kaip Vilniaus universiteto kapelionas jis jaučiantis pareigą priimti kiekvieną, kuris „ateina su klausimu ir ieško atsakymo”. Tačiau masiškai LGBTQ+ asmenys į sielovadininkus, kalbėjo jis, nesikreipia. Pasak jo, nėra nieko baisiau, kai žmonės iškraipo Bibliją ir cituodami jos žodžius smerkia kitokius, taip pat ir homoseksualius asmenis. Žmonės susiformuoja stereotipus, nes, anot E. Puzynios, tam tikrų temų neišmano. Tačiau Vilniaus universitete veikia LGBTQ+ grupė, kuri stengiasi vykdyti švietėjišką veiklą.
Tačiau nors žmonės tampa vis labiau išsilavinę, tamsos – dar nemažai. Ji skaudžiai paliečia šeimos santykius.
Pasak kunigo, LGBTQ+ asmenims būna sunku atsiskleisti net artimiausiems šeimos nariams. „Jeigu matai, kad esi kitur nei yra tavo šeimos vertybės, tampa labai sudėtinga, ypač krikščioniškose šeimose", – sakė jėzuitas.
Skundų daugėja, bet nusikaltimai – lyg nematomi
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Lygių galimybių integravimo ekspertė Vilma Gabrieliūtė teigė, kad pastaruoju metu kreipimųsi ir skundų dėl lyties, seksualinės orientacijos, negalios ir kt. didėja. „Tačiau aš tai susiečiau su tuo, jog didėja ir visuomenes sąmoningumas. Iš vienos pusės, liūdna, kad skaičius auga, bet džiugu, kad žmonės dažniau atpažįsta diskriminaciją ir dėl jos kreipiasi. Labai daug dėmesio skiriama ne tik byloms ir tyrimams, bet ir konsultacijoms”, – komentavo pašnekovė.
O štai sociologas Liutauras Labanauskas, kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru pristatęs tyrimą apie tos pačios lyties asmenų porų gyvenimą Lietuvoje, sakė, kad žmonės ne visuomet suvokia, kas yra diskriminacija.
„Mes greičiausiai gyvename tokioje visuomenėje, kurioje diskriminacija, neapykanta yra normalizuota. <...> Mes kartais patys nejaučiame ribos, kada mes galime sakyti viena ar kita, kada galime elgtis vienaip ar kitaip. Kalbant apie akademinę bendruomenę, kurioje irgi galima susidurti su įvairiomis situacijomis, tai 2020-aisias metais man teko atlikti neapykantos kalbos, nusikaltimų tyrimą, bendrauti su skirtingomis bendruomenėmis: Lietuvos žydais, romais, musulmonais, LGBTQ+ asmenimis, tai tų istorijų galėčiau papasakoti įvairiausių. Problema tame, kad žmonės nesikreipia kartais”, – dėstė sociologas.
Pasak jo, oficiali neapykantos nusikaltimų statistika Lietuvoje – itin gera, tačiau nusikaltimai išties yra latentiški, t.y. tarytum nematomi.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net