Prieš jau daug metų pradėtos svarstyti Stambulo konvencijos atsisakyta, nes ji - „per daug prieštaringa, neišdiskutuota".
 |
Autorius teigia, kad tariamos diskusijos apie smurtą artimoje aplinkoje – negarbingos. Priešininkų argumentai – panašūs į tuos, kurie buvo naudoti ir pasisakant prieš tos pačios lyties porų apsaugą | freepik.com nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Buvo siūlomas „kompromisas”: perkelti šios konvencijos dalis į nacionalinę teisę be socialinės lyties termino. Tai siūlę (pvz. LVŽS politikai), žinoma, patys nieko neperkėlinėjo.
Kompromisas: šią savaitę svarstytos įstatymo pataisos panaikino „prieštaringą” konvencijos terminą apie socialinę lytį idant būtų greičiau priimami sprendimai ir priemonės, kurių nacionalinėje teisėje nėra.
Net po kompromiso toliau vyko nauja „diskusija”: ar tikrai gerai naujoje įstatymo redakcijoje turėti ir „smurto lyties pagrindu” terminą, nes šis irgi esą yra iš Stambulo konvencijos.
Diskusijos metu antrasis terminas yra demonizuojamas taip pat, kaip ir socialinė lytis: esą tai neomarksizmas, translytiškumo „propagavimas”, tos pačios lyties partnerysčių propaganda ir t.t.
Kompromisas: iš naujosios redakcijos išimtas terminas „smurtas lyties pagrindu”.
Kažkur matyta? Beveik visose žmogaus teisių diskusijose tokia „diskusijos-kompromiso” taktika yra naudojama vis toliau stumdyti finišo liniją.
Metodas aiškus: susikoncentruoti į vieną, dažnai tiesiog preambulėje simboliškai minimą terminą/definiciją, jį išpūsti iki moralinės panikos lygmens. Tada prašyti pertraukos - diskusijos - po kurios bus galima ieškoti kito termino priekaboms ir tolesniems kompromisams.
Labai dažnai tos diskusijos nėra geros valios, gražios politinės etikos principai: jos yra tyčinė obstrukcionistinė taktika, kuri naudojasi kitos pusės desperatiškumu.
Šiuo atveju desperacija atsiranda todėl, kad kasdien Lietuvoje 150 žmonių patiria smurtą. Tad taip, įstatymo proponentai bus linkę daryti kompromisus, po kurių seks kitų kompromisų prašymai iki kol įstatymas bus visiškai išplautas.
Lygiai tas pats vyko ir vyksta diskusijose apie partnerystes. Ten kompromisai buvo vykdomi net prieš diskusijas: neįtrauktas įsivaikinimas. Partnerystės oponentai tuomet iškart galėjo koncentruotis į kitas vietas ir prašyti „kompromisų” ir „diskusijų.” Pavyzdžiui, tų vietų, kur partnerystės ryšis yra apibrėžiamas kaip grindžiamus pastoviais, emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagalbos, pagarbos ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.
Deja, šios savaitės įvykiai su smurto prevencija tėra dar viena vinis į Lietuvos politinės „diskusijų” kultūros karstą. Kai[ jau buvo pradėta suvokti per partnerystės įstatymo svarstymą, „diskusija” nebūtinai yra bendro sutarimo per pagarbų pokalbį ieškojimas, o „kompromisai" yra tokie pat begaliai, kaip oponentų alkis išlaikyti status quo.
Ypač „konservatyvūs" veikėjai šį žodį naudoja dažnai ciniškiau: kaip galimybe prisidengti demokratine vertybe siekiant kuo mažiau sutarimo per panikos bei dezinformacijos sklaidą.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net