Dėl švilpimų sausio 13-ąją. Tai aišku, kad atvažiavo, išsitraukė švilpynes, matroskes, būgnus ir sutraukė dėmesį į save. Ir turbūt daugeliui nebūtų taip skaudu, jei nebūtų švilpta prieš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbius ir bendradarbes.
Lina Žigelytė
Humanitarinių mokslų daktarė
Ką gi. Prieš mano bendruomenę Lietuvos Katalikų Bažnyčia (LKB) ir jos satelitai švilpia jau tris dešimtmečius. Ir tos pačios „Kronikos“ sakralizavimas okupacijos kontekste prisidėjo prie LKB nevaržomo įgalinimo Lietuvoje: nekilnojamo turto monopolio istoriškai daugiakonfesinio Vilniaus Senamiestyje, slaptų katalikų dvasininkų priėmimų Prezidentūroje, LKB įtakos švietimo sistemoje, įstatymų kūrime. Iki šiol tik vienas katalikų dvasininkas – beje, tremtinys – sugebėjo viešai pasakyti, kad vis dėlto ir mano šeima yra šeima, o ne šiaip būrelis. Įsivaizduokite, kad taip kaip šiandien prie Seimo ant jūsų švilpia kasdien. Mano žmonės supras.
Panašios demonstracijos tęsis. Kovo 11, Liepos 6, tiks ir Juodojo Kaspino diena, atsiras daugiau progų lietuviškame kalendoriuje, ypatingai pritaikytame minėti patriotines progas. Dažnai sulietuvintas, lokalizuotas progas. Ištrinančias iš laisvės kovų istorijos laisvamanius, diasporą, moteris, Vilniaus žydų džiazą, Lietuvos lenkų ir rusų meną, LGBTQ+ balsus. Tarsi be tų sulietuvintų patriotinių datų nebūtų galima skaičiuoti laisvės dienų ir metų, laisvės laiko, būti laisvais šiandien, jau pasikeitusioje Lietuvoje.
Beje, kai sovietai atėjo į valdžią 20-ojo amžiaus pradžioje Rusijoje, iškart buvo prigalvota visokių ypatingų dienų ir minėjimų. Jos pakeitė religines šventes, ankstesnes svarbias datas, kurios leido žmonėms jausti laiko tėkmę. Tarsi niekas nebūtų pakitę. Tarsi viskas būtų pakitę. Taip atsirado naujas, sovietų laikas ir tame laike, to laiko cikliškume gyvenanti jau nauja šalis.
Panašiai ir mums nutiko su patriotinėmis šventėmis, nors daugeliui pasaulio šalių, irgi kovojusių už laisvę, pakanka mažiau įsimintinų datų. O dabar lauksime, ar iškilmingus minėjimus sudrums ir Kovo 11-ą, Liepos 6-ą.
Rugpjūčio 10-osios riaušių minia - ar jos likučiai - vėl atėjo prie Seimo. Nepaisant dešimčių ikiteisminių tyrimų. Kas nutiko tiems tyrimams? Nelabai kas. Kitaip minios nebūtų. Celofanas toliau turi sąskaitą „Swedbank'e“, kurio vadovai prieš porą metų kalbėjo apie lojalumą LGBTQ+ žmonėms.
Regis, nematė bankas, kaip Celofano minia užgulė Laisvės alėją per „Kaunas Pride“. Filosofė Nida, su naciu Kundrotu sukanti pokalbius „You Tube“ apie Litexit, tęsia akademinę karjerą Lietuvoje, jau pradeda ir politinę.
Tai čia matomesni veidai. Bet tendencija aiški.
Lietuvoje šiandien nėra pasekmių už demokratijos ardymą pasitelkiant akmenis, kartuves, užsakytus autobusus, grasinimus žudyti žurnalistus, naujų antidemokratinių partijų steigimą, internetinio teroro kampanijas. Visa tai vyksta ir intensyvėja be pasekmių. Jau seniai. Su Prezidento ir kitų politikų oportunistų palaiminimu, bendradarbiaujant su organizacijomis užsienyje ir kitomis valstybėmis.
Išsisems, nutils, pavargs, išmirs.
Kol kas to nesimato. Spekuliuosiu, kad įvyks priešingai. Ne vien dėl dabartinio prezidento, bet ir dėl jo.
Pandemija mobilizavo daug užleistų bjaurių jausmų, pasitelkiant neseniai išleistos Tereškino knygos su Danusevičiaus iliustracijomis pavadinimą. Tuos bjaurius jausmus vis sunkiau kategorizuoti. Globaliame kontekste atrodo, kad laimi tie, kurie geba dauginti ir kultyvuoti tuos bjaurius jausmus užuot mėginę aiškintis jų priežastis ir tų priežasčių sprendimus. Lietuvoje, deja, tas pats.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net