Aktorius Franz Rogowski tikriausiai po šio filmo man tapo vienu įsimintiniausiu dabarties europietiškojo kino aktoriumi. Pasirodęs tokiuose neabejingus žiūrovus paliekančiuose filmuose kaip „Krautuvių valsas“ (2018), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020), „Viktorija“ (2015) ar net paties M. Haneke filme „Laiminga pabaiga“ (2017) dabar jau galima teigti, jog pagaliau aktorius sukūrė vieną geriausių ir įsimintiniausių savo vaidmenų filme „Didžioji laisvė“ (vok. Grosse Freiheit) (2021), kurį režisavo Sebastian Meise.
 |
| Stop kadras |
Maištinga siela
sielamaistinga.blogspot.com
Istorija pasakojama trimis laiko atkarpomis 1945 m. 1957 m. ir 1968 m., kada pagrindinis veikėjas už homoseksualizmą patenka į vyrų kalėjimą.
Pirmasis patekimas išties šokiruojantis. Rusams vos išlaisvinus koncentracijos stovyklą, visus ten likusius homoseksualus uždarė į kalėjimą. Galiausiai nė jokie areštai, laisvės atėmimas neužgniaužia Hanso Hofmano seksualumo.
Kaskart išėjęs į laisvę, priešingai nei daugelis teistų homoseksualų, jis ir toliau gyvena pagal savo prigimtį ir maždaug kas dešimtmetį papuola į vis tą patį kalėjimą. Slenkant metams, kartojasi ir mezgasi naujos draugystės ir Hansas pripranta prie griežtų kalėjimo sąlygų. Susidraugavęs su ilgamečiu kalėjimo draugu, kuris užtatuiruoja jo koncentracijos stovyklos numerį, galiausiai kalėjimo draugą paskutiniaisiais kalinimo metais gelbsti nuo narkotikų priklausomybės.
Jeigu filme tikitės daug prievartos ir kalėjimo „mačo“ patyčių, manau, nusivilsite. Režisierius koncentruojasi į maištininką, kuris dėl savo ūmaus būdo kaskart kovodamas už savo įsitikinimus ir gindamasis patenka į juodą belangę, kuri atima protą...
 |
| Filmo plakatas |
Įsimintinas bebaimis veikėjas nė nesitiki stebėdamas, kaip kosmonautai išlipa 1969 metais Mėnulyje, kad visai netrukus bus panaikintas 175 įstatymas, kuris draudžia homoseksualius santykius. Palikęs draugą jis išeina į laisvę, visą gyvenimą buvęs niekuo, atstumtas visuomenės nusikaltėlis vien dėl to, kad yra tas, kas yra, todėl natūralu, kad Hansas nežino, ką su ta laisve daryti. Paskutinieji kadrai, kai Hansas apsilanko homoseksualų klube „Didžioji laisvė“ nebestebina, jis perbėga per rūsyje įrengtas vyrų orgijas, apsižvalgo po nebaudžiamų homoseksualų kultūrą ir suvokia, kad visą gyvenimą tupdomas į kalėjimą už tai, ko visada norėjo, nebegalės gyventi šioje kultūroje. Čia kaip prijaukintą vilką atgal paleisti į laisvę, todėl veikėjas grįžta, kaip aš ir tikėjausi, į savo didžiąją laisvę nelaisvėje, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų.
Šiame charakteringame filme išryškinti gana numanomi maištaujančio veikėjo pasirinkimai, tačiau vaidyba ir gera režisūra vis tiek sukelia efektą, jog su veikėju tarsi džinu kaip žiūrovas išeini į laisvę ir nežinai, ką su ja daryti, nes laisvė be suvaržymo tiesiog nebetenka prasmės...
Filmas istoriniame baudžiamųjų įstatymų ir kalėjimo kontekste byloja siaubingai absurdiškus dalykus šių dienų tikrovės žmogui. Visą tą laiką, kol veikėjas kalėjime siuvo patalynę, galvojau: argi ne absurdas, kad kiti žmonės gali pasikėsinti į tavo laisvę ir nurodinėti, kaip gyventi ir ką jausti ir net tai pavadinti nusikaltimu? Žiūrint į nūdienos Lietuvą, kurioje dėl LGBTQ pilna visokiausių homofobinių paraiškų, darosi akivaizdu, kad jeigu ir įstatymiškai tvarkosi pamažu ši situacija, tačiau „mentaliniai nukrypimai“ ir požiūris į žmogaus skirtybės tebėra posovietiškai sustabarėjęs. Gaila, kad visus tuos norimus daryti pokyčius ir pastangas kai kurie tiesiog nuleidžia kaip į „propagandos unitazą“. Tačiau... Mes turime kiną ir meną, galimybę empatiškai susitapatinti ir patirti, ką reiškia būti, kai tau uždrausta būti.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net