Iš Kauno kilusiam Justui (30 m.) pačiam keista, kokių netikėtumų jam pažėrė gyvenimas: mokyklos ir studijų laikais jis koneveikė gėjus ir tamsiaodžius bei pyko ant viso pasaulio, o dabar gyvena Norvegijoje su savo sužadėtiniu, kuris netgi ne šviesiaplaukis skandinavas, o mulatas.
 |
| Justas burnojo prieš homoseksualius asmenis ir tik vėliau suprato, kad ir pats toks yra | Asmeninio archyvo nuotr. |
Gintarė Kairytė, „Lietuvos rytas"
gyvbudas@lrytas.lt
Justas labai norėtų, kad jo atviras pasakojimas paskatintų žmones būti tolerantiškais ir suprasti, kad gyvenime ne viskas yra taip, kaip jiems atrodo. Juk ir jam pačiam atrodė, kad gėjai – tai kažkas nenormalaus, o kitų rasių žmonės turi laikytis toliau nuo Lietuvos ir visos Europos.
Justas pasakojo, kad augo Kaune vidutiniam sluoksniui priklausiusioje šeimoje su dviem vyresnėmis sesėmis. Tėvai labai stengėsi vaikais rūpintis, buvo išsilavinę žmonės, bet, pakrypus kalbai apie homoseksualus, sakydavo, kad tie – nenormalūs, iškrypėliai.
Kai Justas buvo paauglys, jo tėvas, išvykęs uždarbiauti į užsienį, žuvo. Gal dėl to sūnus tapo paniuręs ir piktas ant viso pasaulio.
 |
| Justas savo veido nenori rodyti ne dėl savęs, o dėl mamos | Asmeninio archyvo nuotr. |
„Tuo metu man patiko kažką užsipulti, įžeisti, privesti iki ašarų. Dabar suprantu, kad tuomet norėjau tiesiog išlieti savo pyktį, kurio daug turėjau viduje. Jei pakrypdavo kalba apie gėjus, pažerdavau apie jūs daug necenzūrinių žodžių, kaip ir prakalbus apie kitų tautybių, ypač kitos rasės žmones“, – sakė Justas.
Tais laikas apibūdinimas „homofobas“ dar nebuvo paplitęs, bet jis mūsų herojui tikrai būtų tikęs.
Studijų metais Justas susidėjo su nenonacių grupele. Šie, pasak pašnekovo, nebūtinai turi būti skusti plikai ir vilkėti odines striukes, kaip vadinamieji skinheadai – jie gali atrodyti įprastai.
Kartu jaunuoliai koneveikdavo kitataučius, ypač tuos, kurių odos spalva kitokia, nors užkliudavo ir tie, kurie jau daugelį metų gyvena Vilniuje, bet lietuviškai kalbėti vis dar nemoka. Gatvėje Justas su neonaciais šūkaudavo: „Lietuva lietuviams“, eidavo į eisenas Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios proga ir panašiai.
Pašnekovas patikino, kad niekuomet nebuvo linkęs veltis į muštynes, tik jam patikdavo žmones skaudinti žodžiais.
Ilgą laiką jis įsivaizdavo, jog jį traukia merginos, na, juk šitaip turi būti. Tiesa, su jomis artimesnių santykių megzti nejautė jokio poreikio.
Studijų metais visgi ėmė kelti sau klausimą, kodėl tos merginos jo nedomina. Maža to, palengva sau pripažino, kad jį kažkodėl traukia vaikinai.
Kaip jis tada jautėsi?
„Žinoma, labai blogai. Juk visą laiką ir šeimoje, ir bažnyčioje girdėjau, kad homoseksualumas yra nuodėmė, blogis, ir pats šitaip kalbėjau. O tada pajutau, kad aš esu šio blogo dalis...“, – sakė Justas.
Maždaug iki 27 m. amžiaus jis ramino save bent tuo, kad yra biseksualus.
 |
| Vaikinas iš pradžių galvojo esąs biseksualus Asociatyvi Anna Shvets/Pexels nuotr. |
„Filmuose rodoma, kaip JAV koledže studijuojantys jaunuoliai linkę į eksperimentus. Ir aš sau sakiau, kad man atėjęs toks eksperimentinis, savęs paieškų etapas, kai kažkodėl parūpo vaikinai, na, bet subręsiu, surimtėsiu ir tada draugausiu su moterimi, man tai patiks. Bet kažkodėl tos moterys manęs niekaip nepradėjo dominti...“, – atvirai pasakojo Justas.
Dar būdamas 23 m. jis emigravo į Angliją. Iki tol studijavo universitete teisę, bet studijų nebaigė.
 |
| Vaikinas pamatė, kad JK žmonių niekas nepuola dėl jų seksualinės orientacijos | pexels.com nuotr. |
Emigruodamas jis jau galvojo, kad, matyt, yra biseksualus, taigi ne tokioje konservatyvioje šalyje jam bus ramiau. Be to, ir studijų kokybė bei galimybės susirasti darbą Lietuvoje atrodė abejotinos.
Anglijoje, kur daug įvairiausių žmonių, kurių niekas nepuola dėl jų orientacijos, lyg ir pasijuto laisviau. Tačiau įsitvirtinti nelabai sekėsi, be to, atrodė, kad ten per daug žmonių ir šurmulio. Po kurio laiko ryžosi vykti į Norvegiją, kurioje, kaip buvo girdėjęs, artimiausias kaimynas gali gyventi už kilometro ir yra labai ramu.
„Iš tikrųjų čia atvykus tas pyktis, kurį nuolat jaučiau (man dėl jo artimieji bandė diagnozuoti depresiją) atlėgo, pasidarė daug ramiau. Na, o mano rasistinės mintys dingo dar Anglijoje – aš pats buvau kaip tie emigrantai, ant kurių seniau pykau, na, tik mano odos spalva atitiko“, – sakė pašnekovas.
Pirmas draugas – visam gyvenimui
Norvegijoje Justas dirbo apsaugininku, paskui – statybose. Pagaliau jis susitaikė su tuo, kad yra homoseksualus.
Tiesa, kaip pats sako, jam vis dar buvo būdingas „spintos sindromas“ – norėjosi tarsi slėptis spintoje, savo lytinės tapatybės kitiems neatskleidžiant. Tik vieną sykį buvo nuėjęs į gėjų klubą. Ir vienam klasės draugui buvo pasisakęs apie savo orientaciją – tas labai stebėjosi, bet nepasmerkė (buvo kovo pabaiga, tad draugas pagalvojo, jog tai gali būti Balandžio 1-osios pokštas).
Tuo metu Justas buvo nusiteikęs, kad visą likusį gyvenimą gyvens vienas. Svajojo, kad norėtų užsidirbti pinigų ir įsigyti namelį kažkur toli nuo miesto triukšmo, kuriame gyventų sau ir augintų alpakas. Taip nusiteikęs prieš beveik trejus metus jis sutiko savo būsimą draugą.
„Iki tol rimtesnių santykių aš neturėjau – man pasisekė, kad mano pirmas rimtas draugas ir tapo mano sužadėtiniu“, – sakė Justas.
Vaikinai susipažino internetinėje pažinčių programėlėje. Gana ilgai susirašinėjo, galiausiai draugas pasiūlė susitikti. Tačiau Justas tikino, kad eidamas į pirmąjį susitikimą romantiškų planų jis neturėjo – priešingai, jis turėjo piktų planų.
 |
| Justas savo veido nenori rodyti ne dėl savęs, o dėl mamos | Asmeninio archyvo nuotr. |
„Vėl suveikė mano bjaurus charakteris. Mano sužadėtinis tuo metu dirbo koučeriu (lietuviškai rekomenduojama sakyti „ugdantysis vadovas“ – red.past.), kuris neva padeda tvarkytis žmonėms jų gyvenimus. Galvojau, jog nueisiu ir iškoneveiksiu jį dėl to, kad pasirinko tokią nesąmoningą specialybę, juk niekas neturi teisės žmogaus mokyti, kaip jam gyventi. O taip nutiko, kad susitikome ir nebesiskiriame jau trečius metus. Tai man pačiam buvo labai netikėta, juk buvau nusiteikęs visą gyvenimą gyventi vienas, bet štai atsirado žmogus, dėl kurio galvą ant kaladės padėčiau“, – pasakojo Justas.
Dabar abu vyrukai turi įkūrę konsultacinę įmonę, kurioje dirbdami programuoja ir teikia su įmonių veiklos skaitmenizavimu susijusias paslaugas. Jie dirba Norvegijoje bei Švedijoje.
Mama sūnumi pasibaisėjo
Susiradęs draugą ir su juo apsigyvenęs, Justas savo mamai kurį laiką melavo, kad gyvena su moterimi iš Švedijos. Mama labai nekantravo šią pamatyti. Kai sūnus galiausiai pasiryžo ir pasakė jai tiesą, išgirdo: „O dieve, mano sūnus – pyd....“
„Po to mama daug verkė ir kurį laiką nenorėjo su manimi bendrauti. Vis dūsaudavo, kaip jai nepasisekė gyvenime – jos vyras žuvo, o jos sūnus pyd... – tarsi šie du dalykai būtų lygiaverčiai“, – tai pasakojančio Justo balse girdėti nuoskauda.
Tačiau dabar jo mama su tuo, kad jis turi vaikiną, jau lyg ir susitaikiusi. Ji su sūnumi vėl bendrauja normaliai ir yra išreiškusi norą susipažinti su jo draugu, tik pats Justas abejoja, ar tam tikrai atėjo metas.
Beje, kai jau buvo kažkiek apsipratusi su mintimi, kad sūnus turi ne draugę, o draugą, moteris sulaukė dar vieno akibrokšto: sužinojo, kad tas draugas – ne aukštas šviesiaplaukis mėlynakis skandinavas, kaip ji įsivaizdavo, o mulatas, tiesa, gana šviesaus gymio. Jo mama – švedė, bet tėvas – iš JAV atvykęs juodaodis. Justui tai nekliudo. Su pusmečiu jaunesniu draugu jis jaučiasi labai gerai ir džiaugiasi, kad jį turi, nors šis ir nepritaria jo svajonei auginti alpakas. Jau 9 mėnesius jiedu susižadėję.
Kuris kuriam pasipiršo? „Taip, daugeliui įdomu, kaip tas vyksta, kuris kuriam peršasi. Iš tikrųjų – kas pirmesnis, tas gudresnis. Pirmas buvau aš, o draugas labai apsidžiaugė. Vestuvių dar neplanuojame, bet pats sužadėtuvių faktas ir žiedai ant rankos mane labai džiugina, nes rodo, kad mūsų santykiai tikrai rimti“, – sakė pašnekovas.
 |
| Sažadėtuvių žiedai rodo, kas vyrų santykiai tikrai rimti | Asmeninio archyvo nuotr. |
Paraduose pats nedalyvautų
Į Lietuvą Justas draugo dar nebuvo atsikvietęs dėl pandeminių kelionių apribojimų, be to, abejoja, ar jį į tokią šalį, kaip Lietuva, verta kviestis – homoseksualumą nuslėpti galėtų, bet ne draugo odos spalvą. Tačiau pašnekovas, nors ir priklausydamas LGBT bendruomenei, pasisako prieš drąsius kai kurių jos atstovų pasisakymus bei veiksmus. Jis pats išsidažęs į paradą tikrai neitų.
„Man, kaip kauniečiui, visiškai akivaizdu, kad kai kuriems kauniečiams tas LGBT paradas jų mieste – tai tarsi spjūvis į veidą. Tad ar reikia šitaip spjaudytis? Man rodos, reiktų suprasti, kad daugeliui lietuvių tolerancijos šiais klausimais dar labai trūksta, prireiks laiko, kol jų pažiūros pasikeis. Tad dabar geriau ramiai mėginti juos šviesti, o imantis radikalesnių veiksmų sutarimo atrasti niekaip nepavyks. Kaip ir tas perėjos dažymas Vilniuje vaivorykštės spalvomis arba picos siuntimas į Prezidentūrą – na, tai kažkokie vaikų žaidimai, ir tiek.
Dabar abi pusės atrodo labai pasipiktinusios ir nuskriaustos, ir niekas nenori ieškoti kompromiso. Vis kalbama apie patyčias mokyklose, apie tai, kad jas reikia stabdyti, bet juk suaugę žmonės viešojoje erdvėje patys tyčiojasi vieni iš kitų“, – sakė Justas.
Pirmą kartą publikacija pasirodė „Lietuvos ryte" 2021-ųjų gruodį. Portale jarmo.net tekstas publikuojamas redakcijos sutikimu