Ruošdamasi Nacionaliniam Žmogaus teisių forumui žinojau, kad mano išsakyta pozicija nebūtinai turi patikti visoms pusėms. Taip pat supratau, kad siekiant susikalbėti, netinka ne tik neapykanta, bet ir pyktis. Nors priežasčių pykti gali būti milijonas ir dar viena. Nežinau ar diskusijos dalyviai išgirdo ir pritarė vieni kitiems visais išsakytais klausimais, tačiau labai tikiuosi, kad tai, apie ką diskutavome - o diskutavome apie partnerystę ir lygias visų žmonių teises - nepaliko nei vieno abejingo.
 |
| Rasa Račienė | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
Rasa Račienė
Iniciatyvos „Mamos už LGBTQ+ vaikus" narė
Kalbėdama apie LGBTQ+ žmonių teises, norėčiau „pasiskolinti“ T. V. Raskevičiaus panaudotą simbolį, kuriuo jis įvertino savo veiklos rezultatus, praėjus metams po Seimo rinkimų. Tomas Vytautas įvardijo, kad tai, ką jis darė, prilygo stipriam smūgiui galva stengiantis pramušti sieną, kurio rezultate – guzas galvoje, o siena liko stovėti.
Simboliškai ta siena – tai ne tik mūsų, lietuvių, tai ir daugumos pasaulio žmonių įsitikinimai, baimės, nežinojimas, grėsmės įžvalgos, pasaulio pabaigos nuojauta, vos ne apokalipsinių reiškinių priartėjimas vien nuo problemos dėl neišspręstų LGBTQ+ žmonių teisių įvardijimo. Nors dalis visuomenės jau pribrendo suvokimui, jog žmonių įvairovė yra daug didesnė nei siekia mūsų vaikystėje įgytos ir, sakyčiau, į rėmus įspraustos žinios, tačiau lieka dar didelė visuomenės dalis, kuriai žinia apie tai, kad šalia galėtų gyventi tos pačios lyties žmonių šeima ir naudotis tomis pačiomis privilegijomis kaip ir bet kuri kita šeima, yra iki šiol didelėmis baimėmis ir nesupratimu apraizgytas reiškinys.
 |
| „Kaunas Pride" 2021-aisiais | V. Kašėtos nuotr. |
Susidaro įspūdis, kad žmonės iki šiol bijo homoseksualumo kaip užkrečiamos ligos, bijo, kad suteikus galimybę moksleiviams sužinoti homoseksualių žmonių istoriją, kuri siekia Antikos laikus, atsiras poreikis tapti kitokiu nei gimei.
Man pačiai nuo šių metų pavasario įšokus į sakyčiau skriejantį žmogaus teisių traukinį, stebint aplinkinių reakcijas, skaitant nesibaigiančias lavinas komentarų, kurių daugumos nedrįsčiau garsiai įvardinti, susidarė įspūdis, kad mūsų visuomenės baimių yra tiek daug, jog jų įveikimui tikrai netinka šoko terapija. Greičiausiai todėl Partnerystės įstatymas nepraėjo net pateikimo stadijos šių metų pavasarį Seime. Jei pasigilintume į baimės apibrėžimą, tai pirmiausia rastume atsakymą, kad tai yra jausmas, susijęs su grėsmės nuojauta.
Grėsmė gali būti reali ir įsivaizduojama. Ar grėsmės, kuriomis manipuliuoja LGBTQ+ priešininkai, yra realios?
Mano atsakymas būtų toks - baimes visų pirma reikia įsisąmoninti, jas pažinti ir įvertinti. Ir šiaip jau kiekvieno žmogaus siekiamybė turėtų būti atsikratyti baimių, gyventi be jų. Ypač be įsivaizduojamų baimių. Pasaulio patirtis jau parodė, kad šalyse, kuriose buvo įteisinta partnerystė ir vienalyčių žmonių santuoka, jos neišnyko iš pasaulio žemėlapių, jose neišnyko heteroseksualios poros.
 |
| „Kaunas Pride" 2021-aisiais | P. Ramono nuotr. |
Atvirkščiai. Vertinant laimės indeksą atskirose valstybėse, pirmaujančias pozicijas užima būtent tos šalys, kuriose suteiktos lygios teisės visiems ten gyvenantiems. Įskaitant LGBTQ+ žmones.
Taigi, įvertinus ir įsivardijus savo baimes, galima bandyti išmokti jas įveikti.
Tai užtruks, nes tai - procesas, reikalaujantis ilgų pokalbių, išklausymo, įsiklausymo, empatijos sužadinimo.
Ar visuomenė šiandien pasiruošusi empatiškai priimti ryškiai išsidažiusį, provokuojančiai apsirengusį žmogų? Mano atsakymas būtų, kad ne. Nepasiruošusi. Visuomenė tokį žmogų greičiau bus pasiruošusi išstumti iš savo tarpo, gal net uždaužyti tiesiogine ir netiesiogine prasmėmis.
Ir tai vyksta: skaitant komentarus po straipsniais bet kokia tema, susijusia su LGBTQ+ žmonėmis turinys dar nelabai ką domina, labiau pasikliaujama turimu šių žmonių įvaizdžiu savo galvose, kuris rėkte rėkia, kad tai yra svetima, tai yra nepriimtina, su tuo reikia kovoti.
Tačiau viskas pasikeičia, kai susiduriame ne su įsivaizduojamu ar per žiniasklaidos kanalus formuojamu LGBTQ+ žmogaus įvaizdžiu, o su realybėje esančia tikrove.
Kai sužinome, kad mūsų pačių vaikas, kaimynas, bendradarbis yra žmogus, kuris gimė kiek kitoks. Kitokio lytiškumo, apie ką vyresnioji karta išmano nelabai daug. Tiksliau – dalis visai neturi žinių šia tema. Ir jie, tie žmonės, yra visiškai nepanašūs į tai, ką įsivaizdavai. Toks susidūrimas realybėje pirmiausia gerai supurto (tą bent jau mes, tėvai, auginantys LGBTQ+ vaikus patiriame labai stipriai), vėliau priverčia ieškoti būtent žinių, po ko ateina susitaikymas ir prigimtinis jausmas stoti ginti savo vaikus. Tai – ne kova prieš. Tai – gynyba už. Ir pirmiausia tai gynyba į teisę gyventi savo gyvenimą.
 |
| „Vertinant laimės indeksą atskirose valstybėse, pirmaujančias pozicijas užima būtent tos šalys, kuriose suteiktos lygios teisės visiems ten gyvenantiems. Įskaitant LGBTQ+ žmones", - rašo autorė | LGL/A. Didžgalvio nuotr. |
Jau praėjo tie laikai, kai tėvai už vaikus spręsdavo, kuo jiems būti, su kuo jiems gyventi. Kai girdžiu komentarus, jog daug yra homoseksualių porų, kurios gyvena ir nieko nereikalauja ir netgi patys nepritaria partnerystės įteisinimui, man pasidaro labai gaila šitų žmonių. Nes manau, kad tai žmonės – praradę tikėjimą, praradę viltį, kad visuomenėje jie galėtų jaustis pilnaverčiais piliečiais tarp kitų. Manau, kad tai žmonės, susitaikę, kad pokyčiams laikas niekada neateis..
Ir aš tam nepritariu.
Matydama jaunus žmones, bendraudama su jais, pažindama juos, aš matau, girdžiu tą siekį būti savimi, gyventi savo gyvenimą. Neprimestą nei tėvų, nei visuomenės valios.
Tačiau kalbėtis visoms visuomenės pusėms būtina. Ir tas kalbėjimas nei iš vienos pusės neturėtų būti užgaulus, niekinantis.
Pradėkime nuo to, kad reikia įsisąmoninti žinią, kad LGBTQ+ vaikas gimsta tradicinėje, kaip šiuo metu populiaru sakyti, vyro ir moters šeimoje. Iki paauglystės dažniausiai net ir nėra aišku, kuo vaikas bus užaugęs. Prasidėjus lytinei brandai, vaikas pažins save, savo poreikius. Supras. Supras, ar jį traukia berniukai, ar mergaitės. Ar jis gerai jaučiasi savo kūne. Tai – įgimti dalykai, kuriuos turėtų suprasti ir pagaliau priimti visi. Niekas jokiais būdais negali pakeisti to, ką jauti. Nebent visiškai užmuštum galimybę jausti. Tai įmanoma, bet tai – žmogaus žalojimas. Sakyčiau, tai – nusikaltimas, nors gali būti daromas ir to nesuprantant.
Jeigu sugebėsim priimti žinią, kad vaikai tokiais gimsta ir kol jie yra maži, nei vienas tėvų ar globėjų, negali būti tikras, kas jų laukia, pasistūmėsim šiek tiek į priekį.
Remiantis statistika, tokių vaikų gali būti maždaug kas dešimtoje šeimoje. Duomenų tikslių nėra, kaip ir nėra skaičiaus visų atsiskleidusių, prisipažinusių, kad yra kitokio lytiškumo, dėl būtent visuomenės nepriėmimo, dėl jaučiamos neapykantos tokiems žmonėms. Tad jei garsiai savo šeimoje, prie mažų vaikų, nepagarbiai kalbate apie LGBTQ+ žmones, bent trumpam stabtelkite ir nors kaip didžiausią košmarą, bet pabandykit įsivaizduoti, kad jūsų augantis mielas vaikas yra gėjus, lesbietė ar transseksualas.
Žinau, kad iš karto paneigsite tai, bet galiu patikinti, kad nei vienas iš mūsų, tėvų, turinčių LGBTQ+ vaikus, apie tai neturėjom jokios, net menkiausios nuovokos ar įtarimo, kad vaikui užaugus, išgirsime prisipažinimą, jog sūnus myli vaikiną ar dukra turi draugę, su kuria nori kurti savo ateitį.
Tai jei pavyks pripažinti, kad vaikai gimsta ir gimdami atsineša savo lytiškumą, kuris nėra susijęs su auklėjimu, patyrimu ar įgytomis žiniomis, galėsime kalbėtis toliau. Žmogaus akių spalva nepasikeičia jei perskaitome apie tai, kad yra mėlynakių ir rudakių. Lygiai tas pats ir su žmogaus lytiškumu - to nepakeisi jokiomis terapijomis, jokiomis priemonėmis, jokiais vaistais.
Tai jei žmogus gimsta tokiu, paklauskime toliau savęs: ar šis žmogus turi teisę mylėti? Nustebčiau išgirdusi neigiamą atsakymą, o jei taip nutiktų, kalbėtis toliau nebebūtų prasmės. Bet jei atsakymas yra taip, paklauskim toliau: ar šis žmogus turi teisę su kitu žmogumi kurti šeimą? Ar dvi moterys gali vadintis artimosiomis? O vyrai? Ar gali? Nes šeima yra tai, iš kur mes atėjom. Kur mes gimėm. Kur įgijom vertybes gerbti, padėti, neišduoti, rūpintis vienas kitu. Ar gyvenančioms kartu dviem moterims ar dviem vyrams galioja šios vertybės? Ar visuomenei pakenktų tai, jei vienalytės poros laikytųsi būtent šitų vertybių?
Ir užduokim paskutinį klausimą: kas pasikeistų mano gyvenime, jei kažkas kitas sukurs šeimą? Kitas, kurio greičiausiai net nepažįsti...
Su tarptautine žmogaus teisių diena visus!
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net