Rytų Europoje oficialūs ŽIV užkrėtimai buvo pastebėti žymiai vėliau negu JAV. Kai ŽIV/AIDS pradėjo plisti JAV, Sovietų Sąjungos politikai nusprendė ligą išnaudoti propagandos tikslams teigiant, kad tai buvo žmogaus sukurtas virusas. SSRS taip pat galima slėpė viruso plitimą šalyje: nors JAV pirmas oficialus atvejis buvo pastebėtas 1981 m., Maskvoje šis buvo užregistruotas tik po 6 metų. Dažnai buvo pridedama, kad ŽIV, sergantys SSRS, dažniausiai buvo atvykėliai, o ne piliečiai. Kitaip tariant, buvo skleidžiama propaganda, kad Sovietų Sąjungoje, priešingai nei Vakaruose, daugiau žmonių laikosi „teisingų“ moralės normų (esą čia yra mažiau homoseksualių asmenų, intraveninių narkotikų vartotojų ar sekso darbuotojų), todėl SSRS bus atsparesnė ŽIV.
 |
| Asociatyvi Artem Podrez/Pexels nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Šie argumentai, žinoma, buvo visiškai fantastiniai. Kadangi ŽIV infekcija yra latentinė bei ilgalaikė, jos pirminis ignoravimas gali sukelti eksponentinį infekcijų didėjimą ateityje. Nuo 2010 m. iki 2018 m. Rytų Europa ir Centrinė Azija buvo vieninteliai pasaulio regionai, kuriuose ŽIV/AIDS pandemijos skaičiai kasmet didėjo.
Virusas neaplenkė ir Lietuvos. Nuo pirmojo identifikuoto atvejo 1988 metais, ŽIV/AIDS pandemija Lietuvoje perėjo bent tris fazes:
1. Pirma fazė (1988-1996 m.): ŽIV plitimas lytinių santykių būdu (heteroseksualiu – 50 proc. atvejų, homoseksualiu – 38 proc.);
2. Antra fazė (1997-2003 m.): ŽIV plitimas intraveninių narkotikų vartojimo keliu (80 proc. naujų atvejų);
3. Trečia fazė (2004-2014 m.): ŽIV plitimas lytinių santykių bei intraveninių narkotikų vartojimo keliais.
Šiuo metu Lietuvoje registruoti apie 3400 asmenys, gyvenantys su ŽIV infekcija. Nuo 2003 m. plitimo skaičiai beveik nesikeičia – kasmet registruojama nuo 95 iki 180 naujų infekcijų.
ŽIV stigma žudo
ŽIV/AIDS nebėra naujas virusas ir daugelis visuomenių žino, kaip geriausiai užkardyti jo plitimą. Tačiau stigma, nenoras priimti būtinų sprendimų ir kainos neleidžia sumažinti ŽIV/AIDS pandemijos skaičių.
Efektyviausi būdai kovoti su šiuo virusu yra identifikacija, gydymas bei prevencija. Identifikacija reiškia, kad asmenys – ypač tie, kurie yra rizikos grupėse – noriai testuojasi ir žino savo ŽIV statusą. Gydymas yra skiriamas tiems, kurie jau gyvena su virusu. Galiausiai prevencija reiškia, kad valstybės aktyviai deda pastangas informuoti asmenis apie ŽIV plitimo būdus ir padeda infekcijos išvengti nuo pat pradžių.
Kiekviename iš šių trijų žingsnių labai svarbu yra sumažinti ŽIV stigmą. Kadangi istoriškai su ŽIV gyvenantys asmenys buvo laikomi recidyvistais, amoraliais asmenimis, žmonės bijo identifikuotis su šia liga. Taip pat prisideda ir vidinė baimė – klaidingas manymas, jog ŽIV baimė reiškia mirties nuosprendį.
Jeigu šios ŽIV stigmos egzistuoja, asmenys bijos eiti į testavimo centrus, kalbėti su gydytojais apie savo statusą ir taip gauti gydymą. Kuo mažiau žmonių žinos savo statusą ar gydysis, tuo labiau tikėtinas yra tolesnis viruso plitimas visuomenėje. Taip pat stigma galimai gali sukelti emocinių sunkumų tiems, kurie su virusu jau seniau gyvena. ŽIV sergantys asmenys gali patirti diskriminaciją gydytojų kabinetuose, šeimoje, darbovietėje, kas toliau įgalina šios ligos baimę.
Anot koalicijos „Galiu gyventi“, su ŽIV virusu gyvenantys lietuviai dažnai patiria diskriminaciją. 40,5 proc. jų susidūrė su neigiamais gandais ar žodiniais įžeidinėjimais iš svetimų asmenų, o bene penktadalis – iš artimųjų ar šeimos narių. Tik du trečdaliai sergančiųjų yra atskleidę savo statusą šeimos nariams ar draugams. 90 proc. respondentų teigė, kad jie bijojo prisipažinti kitiems apie savo statusą, o 57.5 proc. respondentai teigė, kad dėl savo ŽIV statuso jie jaučiasi beverčiai.
Stigma pasireiškia kontekstuose, kuriuose jos tikėtumėmės mažiausiai – gydymo įstaigose. Apie 15 pr.c respondentų teigė, kad medicinos personalas vengė fizinio kontakto su jais. Nors šis skaičius neatrodo didelis, reikia suprasti kontekstą: būtent medicinos personalas turi žinoti, kad ŽIV nuo paprasto fizinio kontakto plisti negali. Liesti, apkabinti, pabučiuoti žmogų, gyvenantį su ŽIV virusu, nėra pavojinga.
Šios stigmos duoda savo rezultatus: beveik pusę tyrimo dalyvių pradėjo vartoti vaistus tik du metai po diagnozės. Tai reiškia, kad žmogus rizikuoja pabloginti savo sveikata bei gali lengviau užkrėsti kitus. Tik 68 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad jie šiuo metu gydosi nuo ŽIV infekcijos. Nesigydant asmeniui gali išsivysti AIDS – žymiai rimtesnė bei sunkiau įveikiama ŽIV infekcijos stadija.
Tik visuomenės informavimas apie šios ligos modernias realijas gali panaikinti stigmas bei paskatinti su ŽIV gyvenančius žmones tirtis bei gydytis. Visuomenė bei valdžia čia turi stiprų interesą: kuo daugiau asmenų gydysis nuo ŽIV, tuo greičiau ši pandemija nustos plisti.