9-tajame dešimtmetyje pasaulį sukrėtė naujas, greitai plintantis ir susirgusius žudantis virusas – ŽIV. Nenuostabu, kad kiekvienos pandemijos pradžioje mokslas ir visuomenės reakcijos smarkiai atsilieka nuo realybės. Žmogaus imunodeficitinis virusas – arba įvairūs jo padariniai ir galiausiai mirtys – 1981 m. pradėtas vadinti išskirtinai homoseksualių vyrų liga.
 |
| Asociatyvi KoolShooters/Pexels nuotr. |
Simonas Bartulis
žmogaus teisių apžvalgininkas
Tačiau dabar ir gana greitai po pandemijos pradžios mokslininkams tapo aišku: ŽIV plinta nepriklausomai nuo lytinės orientacijos, žmogaus tapatybės ir jis gali infekuoti bet ką. Tuo metu tai kėlė paniką, kadangi nuo ŽIV išsivystantis AIDS sindromas pražudydavo kone kiekvieną asmenį.
Minint šios ligos oficialaus atradimo 40-metį šią ŽIV/AIDS dieną, svarbu apmąstyti, kaip toli mokslas ir visuomenė – ypač Lietuvoje - pažengė šios ligos gydyme bei prevencijoje.
Kas yra ŽIV ir kas yra AIDS?
ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) yra virusas, kuris silpnina asmens imuninę sistemą. Po užsikrėtimo virusas patenka į tam tikras žmogaus imunines ląsteles. Besidaugindamas jose galiausiai virusas ląsteles sunaikina. Kuomet ŽIV sunaikina pakankamai imuninių ląstelių, gydytojai asmeniui diagnozuoja AIDS.
Šis procesas gali trukti ilgai. Nuo užsikrėtimo ŽIV virusas gali tūnoti mūsų kūnuose ir veikti lėtai. Priklausomai nuo imuninės sistemos atsparumo, vidutinis žmogus susirgs AIDS per maždaug 8-10 metų nuo užsikrėtimo ŽIV. Pati ŽIV infekcija dažniausiai jokių simptomų nesukelia, tad žmogus metų metus gali gyventi nežinodamas, kad serga. Deja, nepaisant simptomų nebuvimo asmuo kitus gali užkrėsti.
 |
| Raudonas kaspinas - tarptautinis paramos, prevencijos ir solidarumo su užsikrėtusiais ŽIV ir sergančiais AIDS simbolis | freepik.com nuotr. |
ŽIV plinta per specifinių kūno skysčių kontaktą: nuo kraujo iki spermos ar makšties išskyrų bei per gimdymą ar žindymą. ŽIV neplinta per seiles, prakaitą. Taigi, ŽIV infekciją turintis žmogus gali visiškai apsaugoti kitus nuo užkrėtimo naudojantis prezervatyvais ar nesidalinant preparatais, kurie yra užteršti krauju (pvz. švirkštais).
Nors kiekvienas asmuo gali užsikrėsti ŽIV virusu, tam tikri veiksmai ir žmonių grupės kartais yra išskiriamos kaip labiau pažeidžiamos: vyrai, turintys lytinių santykių su kitais vyrais, intraveninių narkotikų vartotojai bei sekso darbu užsiimantys asmenys. Tačiau šios kategorijos nėra akmenyje iškaltos. Kai kuriose regionuose, pavyzdžiui, Vakarų Europoje ŽIV dažniau plinta seksualiniu keliu tarp vyrų. Kitose, pavyzdžiui, Lietuvoje ŽIV dažniau plinta per intraveninį narkotikų vartojimą. Svarbu prisiminti, kad ŽIV nėra „gėjų ir narkomanų“ liga ir šis virusas nediskriminuoja bei infekuoja visus. Tačiau tam tikri elgesio formos gali padidinti užsikrėtimo riziką.
Priešingai nei daugelis mano, nei ŽIV, nei AIDS iš savęs nėra ligos. ŽIV yra vardas, suteiktas pačiam virusui, o AIDS – sindromui, kuris diagnozuojamas pagal tai, kiek imuninių ląstelių kraujyje turi pacientas. Tad dauguma žmonių nemiršta nei nuo ŽIV, nei nuo AIDS tiesiogiai. Žmonės miršta nuo AIDS sukeltų ligų ir komplikacijų. Šios gali būti itin gausios – nuo plaučių uždegimų iki vėžių, kuriuos sukelia kiti virusai ar infekcijos, kai mūsų kūnai būna nebepajėgūs kovoti.
 |
| Asociatyvi Cottonbro/Pexels nuotr. |
Nuo garantuotos mirties iki kasdienės piliulės
ŽIV pandemijos pradžioje viruso atradimas žmogaus organizme praktiškai reiškė garantuotą mirtį. Daugeliui ši statistika yra vis dar įsirėžusi į atmintį, tačiau tai nebėra žmonių su ŽIV virusu realybė.
1997 m. ŽIV infekcijų skaičius augo 16 tūkst. atvejų per dieną. Pasaulyje tai tapo ketvirta dažniausia mirties priežastimi. Tačiau nuo 2005 m. mirtingumas nuo ŽIV/AIDS sukeltų komplikacijų smarkiai mažėja. Nuo 1996 m. pradėti kurti antivirusiniai vaistų kokteiliai (anksčiau vadinami HAART), kurie pilnai ar dalinai sustabdydavo ŽIV plitimą žmogaus organizme ir atitolindavo AIDS išsivystymą. Deja, šie vaistai buvo brangūs ir nepasiekiami daugeliui – ne tik JAV ar Europoje, bet ypač kituose, mažiau turtinguose žemynuose.
Nuo 2001 m. Pasaulio Prekybos Organizacija atpalaidavo patentų reikalavimus ir leido mažiau pasiturinčioms šalims gaminti ŽIV vaistų generines versijas, kurios pasidarė prieinamos visiems. Jeigu 2005 m. nuo ŽIV/AIDS sukeltų infekcijų mirdavo apie 3 mln. žmonių, dabar mirčių skaičius nukrito iki 680 tūkst..
Žinojimas yra galia
Pasiekimai ŽIV gydyme reiškia, kad dabar su ŽIV infekcija gyvenantis žmogus gyvens vidutiniškai taip pat ilgai kaip ir ŽIV nesergantis asmuo. Šiam mirtingumo sumažinimui yra svarbūs keli aspektai. Pirmiausia asmuo turi žinoti, ar serga ŽIV infekcija. Viena populiariausių ŽIV/AIDS aktyvistų mantrų – žinojimas yra galia.
Žinojimas reiškia, kad žmogus gali pradėti gydymą gerokai prieš išsivystant AIDS. Žmogus, besigydantis antiretrovirusiniais vaistais nuo ŽIV taip pat nebegali užkrėsti kitų. Taip atsitinka todėl, kad šie vaistai gerokai sumažina ŽIV viruso koncentraciją žmogaus kūne. To rezultatas – net tyrimai nebegali rasti ŽIV dalelių asmens kraujyje. Moksliškai jau yra įrodyta, kad su ŽIV infekcija gyvenantis, tačiau jos kiekį kraujyje sumažinęs asmuo negali kitų užkrėsti net jeigu jis nesinaudoja apsaugos priemonėmis (pvz. prezervatyvais). Tai gan lengva prisiminti: neatrandamas – neperduodamas (ang. Undetectable – untransmittable).
Tad vienas iš efektyviausių būdas kovoti su ŽIV/AIDS pandemija yra skatinti žmones tikrintis savo ŽIV statusą ir vėliau siekti gydymo. Tyrimų skatinimas ir medikamentų prieinamumas turėti eiti koja kojon su ŽIV destigmatizacija bei prevencija.