Neretai įvairūs Lietuvos dvasininkai nevengia pasisakyti prieš tos pačios lyties asmenų porų gyvenimą ir teises. Tačiau kunigas Julius Sasnauskas - išimtis. Dvasininkas įsitikinęs, kad mylėti - kiekvieno žmogaus teisė, o LGBTQ+ asmenys taip pat ją turi. Anot jo, šiuo metu kilęs priešiškumas prieš kitaip mylinčius žmones susijęs ne kiek su religija, o labiau su politika bei visuomenės kultūra, o tiksliau - jos nebūvimi.
 |
| Julius Sasnauskas mano, kad tos pačios lyties porų meilė neprieštarauja Bažnyčios mokymui | Jarmo.net koliažas (Viešosios žydų bibliotekos ir Ivan Samkov/Pexels nuotr.) |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
„Čia kiti dalykai, čia ne religijos klausimas. Ta takoskyra yra kitur. Empatijos. <...> Gali kuo nori mosuoti - Konstitucija, Šventu raštu, kažkokiu sąrašu ligų ar dirbtine statistika, bet tai yra kultūros ir žmogaus teisių klausimas. Vieni žmonės turi pagarbos, kiti - neturi", - sakė J. Sasnauskas lapkričio mėnesį Lietuvos socialdemokratų partijos surengtoje diskusijoje „Susitarimo link. Kada pripažinsime LGBT asmenų lygiateisiškumą".
Diskusijoje taip pat dalyvavusios LGBTQ+ mamų bendruomenės atstovės Rasa Račienė ir Jolanta Vaitiekūnienė prakalbo apie tai, ką tėvai išgyvena, kai jų vaikai privesti gyventi homofobiškoje aplinkoje. Susiduriama tiek su įstatyminėmis problemomis, tiek su baime dėl smurto, nežinomybe.
Apkabino gatvėje
„Mano sūnus jau kelis metus atsiskleidęs. Pratinausi prie neapykantos kalbos. Deduosi skydus", - pasakojo J. Vaitiekūnienė.
Paklausta, kaip jautėsi, kai jos sūnus atsiskleidė esąs homoseksualus, pašnekovė atvirai atskleidė, kad tai buvo tarytum pasaulio pabaiga. „Netikėta, nežinojau. Mylėtas vaikas, tai tiesiog išmušė iš pusiausvyros. Aš augau pati tokioje sovietmečio visuomenėje, kurioje apie tai nekalbėta. <...> Aš tokių žmonių nemačiau ir nesitikėjau, kad mano sūnus gali būti toks", - dėstė J. Vaitiekūnienė.
 |
| Jolanta Vaitiekūnienė | A.Švelnos nuotr. |
Ji sakė, kad trūko ir literatūros, informacijos, o taip pat ir apėmė neviltis nežinant, kur kreiptis su šiais patiriamais jausmais. „Žinant nuostatas, požiūrį, tuomet kaip tik buvo pirmosios eitynės, tai ta visuomenės, kunigų pozicija mane labai gąsdino. Tą minutę, kai sūnus pasakė, galvojau, ką man padaryti, kad jį apsaugočiau", - dėstė mama.
Pirmosios LGBTQ+ eitynės Lietuvoje įvyko 2010 metais gegužę, o 300 eitynių dalyvių saugojo net 800 pareigūnų.
J. Vaitiekūnienė neslėpė, kad tuo metu jai atrodė, jog LGBTQ+ žmonės neturėtų rengti eitynių, nes visuomenėje tik dar labiau užverda pyktis.
„Bet po to pratinausi. Supratau, kad man reikės gyventi ir mylėti tą vaiką. Nežinojau, ką daryti. Skaičiau literatūrą, susipažinau su LGBTQ+ žmonėmis. Važinėjau į Vilnių, į renginius. Apsidžiaugiau, kad mano sūnų supa puikūs žmonės", - sakė ji.
 |
| 2021 metų „Kauno Pride" | P. Ramono nuotr. |
Po kiek laiko J. Vaitiekūnienė apsilankė ir LGBTQ+ eitynėse užsienyje. Čia ji pajuto, kad žmonių bendrystė yra didelė jėga, todėl suvokė, kam reikalingos „Pride" eisenos.
J. Vaitiekūnienė nusprendė, kad užteks tylėti ir užsidaryti su savo jausmais, todėl apie tai, ką jaučia LGBTQ+ žmogaus mama Lietuvoje, ji ėmė kalbėti garsiai. Tai girdi vaikai, paaugliai. Jaunus žmonės įkvepia LGBTQ+ vaikų tėvų kova už žmonių lygiateisiškumą.
„Buvo vasara. Aš ėjau Panevėžio gatve, prie manęs pribėgo gimnazistė mergina ir mane apkabino", - vieną iš šiltų akimirkų prisiminė J. Vaitiekūnienė.
Dažnai girdime: „Kam jie demonstruojasi?"
Tuo metu R. Račienė kalbėjo, kad Lietuvoje LGBTQ+ artimieji pradėjo diskutuoti su visuomene. Tačiau lygiateisiškumo vis dar pasigendama.
 |
| Rasa Račienė | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
„Matau tokį man šiek tiek keistą vaizdą. Sveiki žmonės, dirbantys, uždirbantys, mokantys mokesčius, kuriantys Lietuvą gražesnę, yra suskirstyti į normalius ir truputį ne, švelniai sakant. Kažkodėl tuos kitus žmonės, kurie myli kitaip, mūsų valstybė yra nustūmusi į visišką pakraštį, marginalizavusi. Tų žmonių niekas negina. Jie tikrai neturi tų visų teisių kaip jų bendraamžiai, kurie niekuo nesiskiria išskyrus tą vieną aspektą, kad yra tokių žmonių, kurie nori gyventi su tos pačios lyties asmeniu", - aiškino ji.
R. Račienė pabrėžė, kad kai kurie žmonės klausia, kodėl LGBTQ+ asmenys „afišuojasi", neva reikalauja dėmesio, o ne gyvena privačiai ir pasislėpę.
 |
| 2021 metų „Kauno Pride" | Pauliaus Ramono nuotr. |
„Mūsų visuomenė yra tokia, kad mums labai svarbu šeima, santykiai su kitais žmonėmis, kad mes nesame tie žmonės, kurie istoriškai vertinant gyventume po vieną. Tai yra ne mums. Dabar tie vaikai, kurie gimsta mūsų šeimose, tai jie gimė heteroseksualiose šeimose, matė mamas, tėčius, šeimas, bet su tuo pasaulio išlaisvėjimu jie ganėtinai anksti atranda savo tapatybę. Būdami protingi, mes, tėvai, leidome jiems tą pasaulį priimti ir pasiimti jį sau. Gavome tą žinią, kad jie myli kitaip. Ir šioje vietoje atsiranda tai, kad vaikas, matęs tik šeiminius santykius, valstybės yra pastatomas į tą vietą, kurioje jam šeimos negalima turėti, net pasakyti, kad jis nori turėti šeimą, yra lyg baubas. Aš šito nei kaip mama, nei kaip pilietė nesuprantu, kodėl taip yra baisu, kad tie žmonės, jeigu jie gyvens mergina su mergina arba vyrukas su vyruku, pasivadins šeimą. Kas nuo to sugrius? Jie tik taps laimingesni, bus atsakingi už vienas kitą. Taip, jie nesusilauks vaikų. Bet šeimos ir nėra kuriamos vien tam, kad susilauktų palikuonių", - dėstė R. Račienė.
Bažnyčios mokymui neprieštarauja
O štai kunigas Julius Sasnauskas kalbėjo, kad Bažnyčios mokymui neprieštarauja žmogaus teisių principai. „Teisė mylėti, kurti šeimą yra prigimtinė. Niekas negali būti išskirtas iš to. Žmogaus teisės yra besivystantis, augantis dalykas ir mes dabar priėjome kaip šalis, kaip visuomenė, kad šią teisę žmonėms galima pripažinti", - sakė kunigas.
J. Sasnauskas kalbėjo, kad Bažnyčios mokymas apie seksualinį gyvenimą apima daug platesnį ratą žmonių, nei dabar įsivaizduojama.
„Mes visi žinome tą Katekizmo punktą, kuris liepia gerbti ir vertinti tuos žmones kaip žmones, bet nepritaria seksualiniams aktams. <...> Tas dažniausiai kliūva. Bet yra ir kitų dalykų, kaip nesantuokinis seksas ar kas nors, kai Bažnyčia nepritaria, bet tų žmonių nemuša ir neturi neapkęsti", - dėstė kunigas.
Pašnekovas stebėjosi, kad dalies visuomenės požiūris į LGBTQ+ asmenis išlieka toks, koks buvo sovietmečiu, o kartais LGBTQ+ asmenys net vadinami įvairiais kalėjimo žargonais.
„Net žodynas tas pats. Ir supratimas, kad tai negerai... Aišku, čia yra politikai, kurie naudojasi šiuo klausimu, arba nacionalizmo kortą politikai ištraukia, kai visada gali tikėtis naudos. Ypač marginalioji politika tą mėgsta. Visada gali supriešinti, sudrumsti vandenį ir pasinaudoti tuo", - kalbėjo J. Sasnauskas.
Kunigas priminė ir Konstitucinio teismo išaiškinimą, kad tos pačios lyties asmenų pora irgi yra pripažįstama kaip šeima.
„Šeima gali būti visokia", - dėstė jis ir pabrėžė, kad tai Bažnyčios mokymui neprieštarauja.
„Aš nesuprantu, kodėl du mylinčius vyrus ar dvi mylinčias moteris pavadinti šeima yra sunku", - pridūrė kunigas.
Be to, J. Sasnauskas pabrėžė, kad šiuo metu daug diskusijų keliantis lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projektas yra reikalingas LGBTQ+ asmenims dėl to, nes jie nori būti gerbiami. Pasak dvasininko, šį įstatymą reikėtų priimti.
„Nori ne kokią verslo sutartį sudaryti, bet būti šeima. Ir tas bus, neįmanoma to išvengti", - sakė jis.
Kunigas ragino nustoti nekęsti. Pasak jo, ir LGBTQ+ eitynėse dalyvauja žmonės, nebūtinai esantys neheteroseksualios seksualinės orientacijos, tačiau jiems svarbiausia yra nešti taikos, susitaikymo, pagarbos žinią.