„Yra mitas, kad sovietmečiu apie seksualumą nebuvo kalbama. Buvo", - teigė Vilniaus Universiteto (VU) Istorijos fakulteto docentas Tomas Vaiseta tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų".
 |
| LGBTQ+ teisių aktyvistai protestuoja Maskvoje, 1991-ieji | Andrey Solomonov nuotr. |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Visuomenė pasikeitė. Anot istoriko, tradicinis vyriškumas tarytum neberanda vietos, nors kai kurie dar mėgina šį „titulą" išsaugoti. „Daug vyrų nenori prisiimti modernesnio vyro vaidmens. Bet mes aiškiai galime matyti, kad laimingesnė yra ta visuomenės dalis - kalbu ir apie vyrus, ir apie moteris - kuriose yra perimti tie modernūs vaidmenys. Pirmiausia aš kalbu apie simetriškesnę šeimą, kai vyrai veža vaikus į darželį, iš jo pasiima, pagamina valgyti. <...> Pasidalija vaidmenimis. Vyrai išeina ir tėvystės atostogų, o ne tik moterys - motinystės. Lygiai taip pat svarbu ir moteriai daryti karjerą - kaip ir vyrui", - tikino T. Vaiseta.
Šiuo metu LGBTQ+ bendruomenė reikalauja lygiateisiškumo. Lietuvoje kalbant apie tos pačios lyties asmenų partnerystę, į gatves išėjo vadinamieji maršistai, tariamai ginantys tradicines šeimas. Pasak T. Vaisetos, modernų šeimos modelį perėmę žmonės tokiuose maršuose greičiausiai dalyvauja daug rečiau.
Tačiau tam, kad toks modernių žmonių suvokimo lygis būtų pasiektas, prireikė nemažai pokyčių visuomenėje.
LGBTQ+ asmenys sovietmečiu - netyrinėti
Pradėkime nuo LGBTQ+ bendruomenės. T. Vaiseta teigė, kad homoseksualūs ir kitokios seksualinės tapatybės žmonės sovietų Lietuvoje - ilgus metus netyrinėta sritis, tačiau po truputį ši tema judinama - vienas tyrimas pradėtas.
„Tyrimų nėra. Dėl to galime kalbėti apie labai apibendrintai, arba labai fragmentiškai", - pažymėjo istorikas.
Pašnekovas akcentavo, kad sovietų Lietuvoje homoseksualūs vyrai buvo persekiojami teisiškai pagal baudžiamąjį kodeksą. Šis numatė, kad už homoseksualią orientaciją vyras gali būti teisiamas ir net įkalinamas.
 |
| Sovietmečiu pradėta kalbėti apie lyčių vaidmenis | Asociatyvi Soviet Artefacts/Unsplash nuotr. |
Visuomenė laikė „nenormaliais", bet dažniausiai neskųsdavo
Skaičiuojama, kad nuo 1961-ųjų iki 1989-ųjų metų pagal šį straipsnį buvo nuteisti 282 vyrai. „Viena vertus, baisu, kai kas nors nuteisiamas vien dėl savo orientacijos, kita vertus, šis skaičius tikrai nėra labai didelis turint galvoje, kiek homoseksualių žmonių yra visuomenėje", - kalbėjo T. Vaiseta.
Anot jo, nėra aišku ir tai, kiek žmonių buvo nuteisti pagal pirmąją šio straipsnio dalį, numatančią, kad vyrai, kurie santykiavo su kitais pilnamečiais vyrais, turi būti baudžiami, o kiek pilnamečių asmenų buvo nuteisti už homoseksualius santykius su nepilnamečiais asmenimis.
„Tai yra reikšmingas skirtumas", - akcentavo pašnekovas.
Pasak jo, archyvuose yra išlikusių šių bylų nutarčių. Iš to, ką aptiko, istorikas susidarė įspūdį, kad didesnė dalis asmenų būdavo nuteisiami už lytinius santykius su nepilnamečiais asmenimis.
„Jeigu skelsime per pusę, skaičiuosime, jog per mažiau nei 30 metų buvo nuteista apie 140 vyrų. Tai nėra didelis skaičius. <...> Pati sovietinė sistema aiškiai netoleravo šių žmonių ir juos represavo, bet tai nebuvo aktyvus veiksmas tuo vėlyvuoju sovietmečiu: (nebuvo) tikslingai, kad ieškai, randi, vykdomos plačios kampanijos. Įtarčiau, kad taip nebuvo. Toks skaičius taip pat rodo, kad pati visuomenė nežiūrėjo į homoseksualios orientacijos žmones kaip į nusikaltėlius, kuriuos reikia priduoti, pranešti teisėsaugai. Žinoma, galėjo tokių atvejų būti, bet tikriausiai dėl kitų motyvų pasinaudodavo ir pranešdavo teisėsaugai", - aiškino istorikas.
 |
| Sovietų milicija | facebook.com/sovietvisuals |
Vis tik, pasak T. Vaisetos, visuomenė homoseksualius žmones vertino kaip „nenormalius", siejo homoseksualią seksualinę orientaciją su psichinės sveikatos ligomis. „Ir toks požiūris vis dar išlikęs iki šių dienų... Įsivaizdavimas, kad homoseksualumas yra liga, kurią galima pagydyti - galime girdėti tokius absurdus. Beje, tai vėlgi nėra būdinga vien tik sovietų Lietuvos, Sovietų Sąjungos visuomenei. Tai būdinga ir vakarų visuomenėms", - kalbėjo istorikas.
Dabar nemažai vakarų valstybių įteisino tiek tos pačios lyties asmenų santuokas, tiek partnerystę, tačiau homofobija kažkada viešėjo ir jose.
Vakaruose - seksualinė revoliucija, sovietmečio Lietuvoje - santūrūs pokyčiai
Vakaruose, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo vadinamoji seksualinė revoliucija. Ar kažkas panašaus tuo metu vyko ir sovietų Lietuvoje? Istorikas T. Vaiseta teigė, kad galima sutikti, jog seksualinės revoliucijos sąvoką tinka taikyti vakarų visuomenėms, kurios pakeitė savo diskursą dėl viešos seksualumo raiškos.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje, 8-ojo dešimtmečio pradžioje, teigė T. Vaiseta, pastebėti pokyčiai vizualioje viešojoje kultūroje: matyti daug nuogo kūno, imta kalbėti apie žmonių seksualinį gyvenimą, poreikius, malonumą.
Kartu vyko ir teisiniai pokyčiai - LGBTQ+ bendruomenė po truputį iškovoja vis daugiau teisių, neatsilieka ir moterys.
 |
| T. Vaiseta | vu.lt nuotr. |
Staigūs ir panašūs radikalūs pokyčiai sovietmečio Lietuvoje neįvyko, tačiau tylioji seksualizacija, anot istoriko, vis tik pasireiškė. „Santūriai, suvaržytai, bet seksualumo raiškos viešojoje erdvėje 7-ajame dešimtmetyje daugėjo. Pavyzdžiui, jeigu pasiimi 1966-ųjų, 1967-ųjų metų žurnalus, gali matyti pirmiausia moterų seksualizaciją, jos vaizduojamos seksualiau, pabrėžiamas jų kūniškumas. Bet čia tik kalbant apie moteris. Dėl vyrų to beveik nevyko arba vyko žymiai mažiau", - kalbėjo T. Vaiseta.
Sovietų valdžia susirūpino
Pasak istoriko, 1968-aisiais galėjo nutikti, jog valdžia tai „nukirto", pristabdė. Sumažėjo tokių vaizdinių. 1968-ųjų pradžioje Čekoslovakijoje įvyko vadinamasis Prahos pavasaris. Laisvesnis gyvenimas visuomenei, valdžios požiūriu, tapo pavojingas, dėl to jį prireikė represuoti.
 |
| Sovietų Sąjunga žlugo, bet žmonių mąstymas taip greitai nekinta | Asociatyvi Tengyart/Unsplash nuotr. |
Lietuvoje 1972-aisiais Kaune susidegino Romas Kalanta. Tai taip pat paskatino Sovietų Sąjungos valdžią sumažinti laisvės. Pasak T. Vaisetos, seksualumo laisvė buvo siejama su vakarietiškomis vertybėmis. Visuomenės vakarietiškumą mėginta suvaržyti, bet to padaryti nepavyko.
Anot istoriko, mitas, kad sovietų Lietuvoje nekalbėta apie seksualumą, ypač vertinant šią sąvoką plačiąją prasme. Visuomenė vis daugiau ėmė diskutuoti apie lyčių vaidmenis: kokie turėtų būti vyrai, moterys. „Tam tikros laisvės ribos egzistavo. Skaitant žurnalus, laikraščius, spaudą gali tą aiškiai matyti", - sakė T. Vaiseta.
Tačiau nebuvo kalbama apie seksualinio malonumo klausimą. Ši tema beveik neliesta, o jeigu apie ją užsimenama, tai dažniausiai medicininiu požiūriu.
Atliktų tyrimų duomenimis, sovietų Ukrainoje, Latvijoje didelė dalis moterų nepatirdavo seksualinio pasitenkinimo, bet apie tai viešoje erdvėje nekalbėta.
Nemaža našta dėl šeimos išlaikymo krisdavo būtent ant moterų pečių, nors tuo metu buvo suvokiama, kad vyras yra patriarchas, tradicinės šeimos figūra priimant sprendimu, rūpinantis saugumu.
 |
| Asociatyvi Unsplash nuotr. |
Tiesa, anot T. Vaisetos, yra žmonių, kurie nori užimti tradicinio vyro arba tradicinės moters vaidmenis. Žmonės turi teisė turėti tokias savo tapatybės, teigė istorikas.
Pasak istoriko, sovietmečio visuomenė gyveno pagal dėsnius, primestus iš išorės. Vienas jų - sustabarėjimas. Brežnevizmo laikotarpį apžvelgiantis istorikas teigė, kad tuo metu būta sustabarėjusių gyvenimo formų - ypač valdymo struktūroje.
Tai paveikė žmonių gyvenimus, pojūčius apie tai, kokiame pasaulyje jie gyvena. Tačiau tuo pat metu, anot istoriko, vyko ir dinamiški socialiniai, kultūriniai pokyčiai iš pačios visuomenės vidaus - žmonės norėjo bėgti iš vadinamojo sustabarėjimo.
T. Vaiseta akcentavo, kad visuomenė plėtojasi nepaisant politinio valdymo, kadangi ją veikia žymiai daugiau veiksnių.
T. Vaiseta sakė, kad sovietmečiu gyvenę žmonės buvo priversti nepaisyti, nureikšminti taisykles, ieškoti neformalių būdų, kaip įgyvendinti savo poreikius. Sovietinė sistema nesugebėjo patenkinti net ir pamatinių poreikių. Taigi, žmonės ieškojo neformalių būdų, kaip juos užtikrinti.
Formalios taisyklės būdavo apeinamos, pavyzdžiui, naudojantis vadinamuoju „baltu" gaunant kokybiškesnio maisto arbą įgijus teisę į patogesnę vietą vesti vaiką į darželį, stojimo į universitetus.
Tačiau tuo pat metu egzistavo ir žmonių grupė, kuri mėgino laikytis visų taisyklių, bet neretai aplinkinių buvo laikoma „nevykėliais", „teisuoliais fanatikais", nesuvokiančiais, kaip reikia pragyventi.
Pagrindinė sovietmečio pasekmė dabartinei Lietuvos visuomenei - žmonės savaime suprantamais ir natūraliais veiksmais pradėjo laikyti situacijas, kai peržengiamos formalios taisyklės, kitaip tariant, imta galvoti, kad formalios taisyklės nereikalingos.
Ar Lietuva - vis dar posovietinė valstybė?
Įpročiai, mąstymas net ir keičiantis kartoms vietomis liko toks, koks buvo ir sovietmečiu, kadangi žmonės jas perėmė iš tėvų, senelių, pažymėjo T. Vaiseta. Kiekviena karta vis kitokia, bet pokyčiai nėra tokie greiti, kokių tikimasi.
Praėjo 31-eri metai po to, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Šalį paveikė daugybė kitų įvykių - gali būti, kad kai kurie visuomenėje vykstantys reiškiniai, primenantys sovietmetį, yra lemiami visai kitų priežasčių.
Istorikas svarsto, kad Lietuvos nebereikia vadinti posovietine valstybe - nebėra aišku, ar mūsų šalies žmonės daugiau veikiami to, kas buvo iki žlungant Sovietų Sąjungai.
Pavyzdžiui, nepasitenkinimą pandemijos valdymui skirtais apribojimais (formaliomis taisyklėmis) galima lengvai paaiškinti sovietmečio įtaka, tačiau protestai, net riaušės vyksta ir ne vienoje vakarų valstybėje. Taigi, Lietuva, kaip vakarų visuomenė, neišsiskiria.