Religijų sociologas, Lozanos universiteto profesorius Žoslenas Triku (Josselin Tricou) rugsėjį pasirodžiusioje knygoje „Apie sutanas ir vyrus. Katalikų dvasininkų vyriškumo tyrimas“ teigia, kad sakralizuodama kunigą Bažnyčia nustūmė jį į užribį, paversdama jį „beteise ir deseksualizuota būtybe“.
 |
| Nuotraukos šaltinis: fox13now.com |
Valdas Gabrys, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Interviu „Le monde“ Ž. Triku sakė su susidomėjimu stebėjęs tarp katalikų, o ypač katalikų dvasininkų, kilusias įtampas dėl lytiškumo klausimų ir vykusius protestus prieš santuokos lygybę Prancūzijoje: „Kaip sociologą mane intrigavo viena mįslė: kaip katalikų Bažnyčiai pavyko sukurti lyčių sistemą, kuri neatitinka visuomenių, kurios dalis ji yra, sistemos. Jos sistemą sudaro ne dvi, o trys lytys: pasaulietis, pasaulietė ir dvasininkas“.
Anot mokslininko, tai yra paradoksali sistema. „Viena vertus, Katalikų bažnyčia plėtoja diskursą apie vyro ir moters prigimtį, jų neatimamą skirtingumą, besiremiantį lyčių papildomumo būtinybe ir privalomu heteroseksualumu. Kita vertus, ji sukuria visiškai kitokią sistemą savo viduje“.
Ž. Triku pastebi, kad Bažnyčios į lyčių hierarchijos viršūnę iškeltas kunigų ir dvasininkų vyriškumas yra atipinis konstruktas. Pasak jo, vakarų visuomenėse toks atipinis vyriškumas ilgai nebuvo kvestionuojamas, nes buvo „norma“.
„Kol visuomenė rimtai priėmė kunigus – ypač dėl to, kad jie buvo susigiminiavę su kilmingaisiais – jų atipinis, nunykęs ir deseksualizuotas vyriškumas nekėlė įtarimų ir, suprantama, nebuvo kvestionuojamas“, – sako profesorius.
Anot jo, šis amžius gyvuojantis konstruktas yra toks gajus, kad daugelis tyrėjų, besidominčių katalikybe, jį patys interiorizavo, nes yra atėję iš tos pačios katalikiškos aplinkos.
Autorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Katalikų bažnyčia, nepaisant jos homofobiško diskurso, ilgai buvo tarsi prieglobstis homoseksualiems žmonėms. Sukūrusi „tokią lyčių sistemą ir matymą, kad tikinčiųjų paskirtis yra heteroseksuali santuoka arba pašvęstasis gyvenimas laikantis celibato, Katalikų bažnyčia susiaurino galimybes tiems vyrams ir moterims, kuriems heteroseksuali santuoka buvo nepatraukli: jie turėjo rinktis kunigystę arba eiti į vienuolyną“.
Taigi, „tarnystė kai kur tam tikrais tarpsniais buvo saugi erdvė“ homofobiškame pasaulyje, teigia Ž. Triku.