Tai - šešių mamų liudijimai, ką reiškia turėti vaiką. Tai išpažinimas, kad yra vilties, jog tie, kurie galvoja, jog LGBTQ yra ideologija ar mada, išgirs ir supras mus, mamas.
 |
| Asociatyvi Rosemary Ketchum/Pexels nuotr. |
Rasa Račienė
LGBTQ+ vaiko mama
Būti LGBTQ+ vaiko mama
Lesbietė. Gėjus. Biseksualas. Translytis. Queer. +
Šios sąvokos nėra tai, apie ką svajoji ar kuo domiesi, besilaukdama vaiko. Ir, kai pirmą kartą išvysti savo kūdikį, tau net trumpiausiai sekundei į galvą neateina mintis, kad ateityje teks narplioti LGBTQ+ raidžių reikšmes, nes jos bus apie jį – tavo vaiką.
 |
| 2021-ųjų Kauno Pride akimirka | P. Ramono nuotr. |
Apie tą išlauktą, išsvajotą kūdikį, kurį augini, rūpiniesi jo talentais ir gebėjimais, vežioji į sporto ir muzikos būrelius, leidi mokytis užsienio kalbų, kad tik jis būtų pats geriausias, pats protingiausias, pats labiausiai aprūpintas, išauklėtas ir išmokytas.
Mokai žodelių „ačiū“ ir „atsiprašau“ reikšmių. Mokai sveikintis su laiptinės kaimynais, užleisti vietą autobuse vyresniam žmogui. Rūpiniesi viskuo, kad tik jis būtų ir atsakingas, ir laimingas.
Tai gali trukti ilgai - 14,16,20 ar net daugiau metų, ir galbūt visą tą laiką nebus net užuominomis, kad tavo vaikas yra kitoks, nei tas puikus berniukas ar mergaitė, kuriuos matai kasdien, kuriems ruoši maistą, organizuoji gimtadienio šventes, vyksti atostogauti, priekaištauji už nesutvarkytą kambarį, valai kraują nuo nubrozdintų keliukų ir seki pasakas prieš miegą.
Tai gali trukti ir visą tavo gyvenimą, nes tau niekada nebus išdrįsta atsiskleisti dėl visuomenėje įsišaknijusio homofobiško mąstymo. Tavo pačios vaikas gali priimti sprendimą gyventi ne savo gyvenimą arba net pasitraukti iš jo. Ir gali būti, kad tik tavo giliausiuose sielos kampeliuose vos alsuos įtarimas, jog jautei kažką. Kas nebuvo tau priimtina.
 |
| Jarmo.net nuotr. |
Prieš vaiko gimimą rašai jam laiškus, kuriuose pažadi gyvenimą, pilną įvairiausių stebuklų, pilną gėrio ir grožio ir pažadi padėti jį pažinti. Vaikeliui paaugus, ištiesi ranką ir, suėmusi už mažo delniuko, vedi jį keliais ir takeliais, sustodama prie kiekvienos kvepiančios gėlės, kiekvienos ropojančios boružėlės, išglostai visus draugiškai nusiteikusius šunelius ir katytes, leidi pažinti visa, kas yra gyva ir ne. Džiūgauji, kai tavo 2 mėnesių vaikelį profesorė gydytoja rodo studentams ir sako, jog tai – sveikiausio kūdikio pavyzdys, girdi tų jaunų stundenčių atodūsius: koks gražus vaikelis! Arba, pasibeldus gyvybei per anksti, su siaubu išgyveni negailestingus gydytojos žodžius, kad tavo vaikas neišgyvens, o tu nei per nago juodymą tuo negali patikėti, nes taip tiesiog nebus. Gal stebėsiesi, kad tavo vaikas miega mažiau, nei jo bendraamžiai, tarsi jau būdamas mažas suvoktų laukiančių darbų gausą ir prasmingumą, nes jam užaugus iš tiesų užims ganėtinai svarbias pareigas ir jam nebus tas pats, kuo gyvena žmonės.
Vėliau galbūt pastebėsi, kad tavo vaikas yra daug jautresnis, nei kiti. Jis gali susigūžti net nuo garsiau ištartų žodžių ir paklausti: mamyte, ar tu ant manęs pyksti? Gali būti, kad vaikas skųsis, jog darželyje ir mokykloje jam nėra gerai, kad iš jo tyčiojasi, šaiposi. Gali ir nesužinoti, kad choro repeticijose tavo vaikas nedrįsta dainuoti garsiai, nes iš anksto jaučia niekuo nepagrįstą kaltę, kad kiti gali nusidainuoti, jei jis dainuos garsiau. Gali būti, kad, užuot ėjęs į pamokas, šaltą žiemos dieną jis važinės troleibusu iki vėlaus vakaro. Gali būti, kad vaikystėje buvęs kūrybiškas, linksmas, sportiškas vaikas paauglystėje taps jautruoliu, linkusiu užsidaryti, netgi kategorišku žmogumi.
 |
| 2021-ųjų Kauno Pride akimirka | P. Ramono nuotr. |
Ir greičiausiai bus taip, kad nekreipsi didelio dėmesio į visus pastebėtus pokyčius vaiko elgesyje, kalboje, jo vertinimuose ar emocijose, tiesiog viską fiksuosi kažkur savo atmintyje, savo vidiniuose išgyvenimuose, pasvarstymuose, abejonėse, galbūt pašnekiuose su artimaisiais. Priimsi tai kaip natūralų dalyką ir tiek. Kai su vaiku ir dėl vaiko būni kiekvieną dieną, jį augini, juo domiesi, jam padedi, kartu su juo mokaisi, žaidi, gyveni, kažkokių didelių pokyčių kartais net ir nepamatai.
Tau, kaip mamai, gali tekti ir pats skaudžiausias iššūkis – susidurti su vaiko depresija ir pasikartojančiais bandymais pasitraukti iš gyvenimo. Lauks daug ir ilgų pokalbių apie viską. Įskaitant temas apie lytiškumą, apie tai, kas iš pradžių skambės kaip kosmoso užkariavimas, nes sunku bus priimti žinias, kad gali būti taip, kad tavo dukra nėra dukra, tavo sūnus – nėra sūnus taip, kaip tu supranti. Teks kovoti su savo abejonėmis, ieškoti atsakymų į į daugybę klausimų, susivokti, kad tavo vaikas, kaip žmogus, nuo visų šių atsakymų nepasikeitė. Kad jis išliko tuo pačiu lauktu, išmylėtu ir nepakeičiamu.
Ateis ir diena X. Jam bus 14 (o gal 9, o gal 17), kai jis patikrins tave klausimu: „Mama, ką tu pasakytum , jei aš pasakyčiau, kad esu ne toks, kaip tu įsivaizduoji?“. Po to klausimo galbūt paprasčiausiai galvosi, jog visa tai praeis, jog kalta tik paauglystė ir jos ieškojimai, bet nuvažiuosi vėlų vakarą pasiimti savo vaiko iš miesto, nes troleibusai jau nebevažinės ir pamatysi jį, stovintį apsikabinus savo draugą. Ir tada nebereikės nieko klausti, nes viskas bus ir taip aišku.
Jam bus 20 ir jis paskambins tau per mesendžerį. Išjungs vaizdą. Išgirsi tik žodžius: „jūs tikriausiai niekada manęs nepriimsite ir net manęs išsižadėsite“... Gal jam bus daugiau nei 30 metų, jis susikraus lagaminus ir pasakys labai panašiai: „Jegu jums aš toks nepriimtinas ir jūs manęs daugiau niekada nenorite matyti, aš išeisiu dabar. Daiktus jau susikroviau“...
O gal tiesiog gausite laišką su klausimu kaip reaguosite, jei sužinosite, kad vaikas turi tos pačios lyties partnerį.
Įmanomas ir toks scenarijus, kad „prisipažinimas“ vyks kelerius metus. Iš pradžių vaikas klausinės keistokų klausimų apie šeimą, vaikus. Vėliau – nepritaps užklasinės veiklos būreliuose. Dar vėliau – nešios mažiau įprastas šukuosenas ar drabužius. Kol pasieks brandą: intelektinę, emocinę, kai pažins pasaulį ir sužinos, kad be jo yra ir daugiau žmonių, kurie panašiai jaučiasi, išgyvena panašius dalykus.
Ateis metas, kai jis sugebės tiksliau įvardinti, kas su juo darosi ir kaip jis jaučiasi. Ir jums, tėvams teks dar vienas iššūkis – suprasti ir priimti visa tai. jūs nebūsit nei pakankamai išprusę, visa tai atpažinti ir įvardinti, nei emociškai subrendę, kad tai priimtumėte. Nerimausite, nesuprasite kas ir kodėl vyksta. Tačiau viskas atsistos į savo vietas tuomet, kai vaikas vieną dieną aiškiai suformuluos kas su juo vyksta. Apims keistumo jausmas, nors viskas pasidarys aišku. Apims nerimas ir baimė. Iškils begalybė kitų klausimų: kaip tai priims šeima, artimieji, draugai, bendruomenė, visuomenė, kaip ims klostytis vaiko gyvenimas, kas pasikeis ir kaip su tuo reikės gyventi toliau, kas jo ir mūsų šeimos dabar laukia?
Tada ilgai ieškosi atsakymo KODĖL? Ieškosi savo klaidų, perkratysi kiekvieną savo nėštumo dieną, nes rasi informacijos, kad „tai“ įvyksta dar įsčiose ir nerasi teisingo atsakymo. Nes tavo gyvenime, tavo laukime, tavo meilėje savo vaikui tu nerasi nieko, kas liudytų tavo kaltę. Gal tik mintis, jog besilaukdama pati įvardijai, kad vaikas pats nėra apsisprendęs kuo būti, leis padaryti prielaidą, kad kartais mes, mamos, labai anksti suvokiam vos neantgamtiškus dalykus.
Dar rasi informacijos, kad tokie vaikai ,kaip tavo, serga psichinėmis ligomis, turi įvairiausių psichologinių problemų, dažniausiai auga asocialiose šeimose. Ir tai šokiruos tave, nes nė viena etiketė netiks nei tavo šeimai, nei tavo vaikui. Tada suprasi, kodėl tie žmonės, kurie stumia LGBTQ+ žmones į užribį, naudojasi tomis informacijos spragomis, stigmatizuoja juos. Nes lengvai pasiekiamos informacijos, kad LGBTQ+ žmonės yra tiesiog žmonės, nerasi.
Netikrumas ir abejonės pasės baimę, nenorą keisti savo gyvenimą, įpročius.
Ateis supratimas, kad pasirinkimo nėra. Nėra ir nebus taip, kad pasikalbėsi ir nukalbėsi vaiką, įtikinsi jį, kad tai jis čia ką tai prisigalvojo, kad viskas ateityje pasikeis ir „susitvarkys“. Atvirkščiai. Kaip tik nuo to momento, kai atsiras motiniškas supratimas ir motiniška meilė visa tai priimti, viskas susitvarkys. Ramybę pajausi ir pati, ir vaikas. Jis kaip ir buvo, taip ir liks tavo mylimu žmogumi, tavo vaiku, o tu jam – mama.
Eidama savo priėmimo keliu daug svarstysi, ieškosi kitų mamų ir tėčių, kurie turi tokių vaikų. Rasi psichologinės ir emicinės paramos grupę, į kurią gal nebus drąsu pirmą kartą ateiti, nes įsivaizduosi tėvus, kurie greičiausiai yra asocialūs, gal net narkomanai. Nustebsi pamačiusi išsilavinusias, nuoširdžias ir šiek tiek sutrikusias mamas. Sutiksi ir močiutę su seneliu, kurie pergyvena dėl savo anūko ir kurio tėvai nepriima jo tokio, koks jis yra. Sutiksi tetą, kuri už savo sūnėną pasiryžusi kalnus nuversti ir visam pasauliui paskelbti, kad šie vaikai nėra blogesni už kitus. Kalbėsi, dalinsiesi, guosi, aiškinsiesi. Apie viską. Išgyvensi tiek savo, tiek svetimas emocijas, nes paaiškės, kad visiems, ieškantiems supratimo ir pagalbos, skauda vienodai.
Jei iš pradžių bus nejauku apie tai pasakyti net artimiausiems žmonėms, draugams, su laiku suprasi, kad tikrieji draugai niekur nepradingo. Atsiras naujų pažinčių, kurios padės išlikti stipriai ir nepalūžti.
Tačiau atsiras tokių, kurie nenorės, kad kalbėtum apie savo vaiką, atsiras tokių, kurie niekada nebepaklaus kaip jam sekas. Atsiras tokių, kurie nutrauks su tavim ir tavo šeima santykius. Atsiras tokių, kurie sakys, kad tai – šeimos nelaimė, o gal net gėda.
Kiekvieną kartą mirsi su kiekvienu įžeidžiančiu žodžiu. Kiekvieną kartą po to kelsiesi, nes suprasi, kad turi gyventi, turi kovoti. Nes esi mama. Ir tavo vaikas nėra nusikaltėlis ar gamtos klaida. Norėsi labai garsiai pasakyti tiems žmonėms, kad nelaimė yra, kai vaikas sunkiai serga, kai jis blogai jaučiasi, kai jis nebenori gyventi, kai jis pjaunasi venas, kelia ranką prieš save. Gėda yra, kai vaikas yra vagis, skaudinantis, įžeidinėjantis kitą žmogus, žudikas ar bejausmis monstras.
Tapsi vilke, iššieptais nasrais, pasiruošusi kąsti bet kuriam, užkliudžiusiam tiek savą, tiek svetimą vaiką.
Pasislėpsi ir išnyksi. Gyvensi du gyvenimus. Apie vieną žinos tik patys artimiausi, kitame bus tik labai maža dalelytė tavęs pačios.
Kartosi, jog svarbiausia, kad tavo vaikas yra gyvas. Ir kad tu nepasiruošusi lankyti jo kapo.
Svarstydama ar norėtum pakeisti likimą, jei tai būtų įmanoma, priimsi visa tai, kaip dovaną. Dovaną būti stipresne, suprasti kas yra besąlyginė meilė. Atsiremsi į kažkada mamos pasakytus žodžius: „Labai prašau – gyvenime būkite, kiek galima, teisingi...“
Ir palinkėsi išminties, prisiminusi tėvo žodžius: „Jūs nenugyvensite mano gyvenimo, aš nenugyvensiu jūsų“.
Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net